Кирстен Уайт - Paranormalūs

Lendas krūptelėjo ir pašoko, bet pamatęs mane nusišypsojo. Šiandien prieš mane vėl buvo tas pats juodaplaukis gražuolis. Man patiko juočkio šypsena, bet tikrojo Lendo šypsena atrodė tokia pat miela.

– Labas, – pasisveikino jis. – Ilgokai užtrukai.

Atsidusau apsimesdama abejinga.

– Kai kurie iš mūsų turi savo gyvenimą, nepamiršk.

– Taip, aš dar nepamiršau, kas tai yra, – jis užsitraukė šortus po antklode. – Keista vėl vilkėti tikrus drabužius.

– Negi tau nešalta?

Jis keistai pažvelgė į mane.

– Čia nešalta.

– Nenusišnekėk.

Nusimetęs antklodę Lendas atsistojo. Nusikvatojau: šortus jis mūvėjo ant žalsvai rudos spalvos kelnių. Šios tuoj dingo ir aš pamačiau dailias kojas.

– Tai kaip, bandei piešti?

Atsisėdau ant lovos.

– Taip, bet man dar reikia daug mokytis, – ir ištiesiau jam sąsiuvinį su eskizais. Lendas pervertė linguodamas galva.

– Žinai, šį kartą daug geriau. Ir tau puikiai sekasi perteikti spalvas.

Aš nušvitau. Jis ištiesė man sąsiuvinį ir mūsų rankos susilietė. Nusijuokiau ir papurčiau galvą.

– Kaip keista.

– Kas keista?

– Aš tik… nežinau, man visuomet atrodė, kad palietusi turėčiau jausti kažką panašaus į vandenį. Kai paliečiau tave pirmą kartą, tada, kai uždėjau sekimo įtaisą, baiminausi, kad mano ranka pereis kiaurai.

Jis nusijuokė.

– Tikrai ne.

– Pamaniau, bus tas pat, kaip panardinus ranką į šaltą vandenį. Bet tu šiltas.

Lendas uždėjo savo ranką ant manosios. Mano širdis suspurdo iš džiaugsmo.

– Tavo rankos ledinės.

– Sakiau? Čia šalta, – kai jis atitraukė ranką, nepatenkinta susiraukiau – ir nieko negalėjau sau padaryti!

– Kaip praleidai savaitę? – paklausė jis.

– Siaubingai nuobodžiavau. Nors, ko gero, ne taip, kaip tu.

– Ko gero, ne taip.

– Ką jie tau daro? Ar ketina čia šiaip laikyti amžinai?

– Tikiuosi, ne. Jie man skyrė keletą užduočių, kurias tikisi, kad padarysiu. Atliko keletą bandymų, tik bijau, kad aš ne itin linkęs bendradarbiauti. Rakelė bandė su manimi kalbėtis, norėjo sužinoti, iš kur aš atsiradau ir kodėl rausiausi jos popieriuose.

– Man irgi šiek tiek smalsu.

Lendas nusišypsojo.

– Neabejoju. Beje, pirmiausia tu kalta, kad aš kiurksau šioje kameroje.

Turėjau pripažinti, kad jis teisus. Nors ne visai.

– Pats kaltas, kad sukurpei tokį netikusį planą, jog tave sugavo bejėgė mergiūkštė paauglė.

– Bejėgė? Nepasakyčiau. Įdomu, kas vos neužmušė manęs elektra?

– Ak, taip, kai ką pradedu prisiminti.

– Šiandien kažkodėl esi be savo prietaiso. Ir anąkart buvai be jo, – jis mąsliai pažvelgė į mane.

– Ką nors rezgi? – ėmiau nervintis. Gal tik truputį, na, po to, kai jis taip pasakė.

– Ne, visai ne. Džiaugiuosi, kad tu manimi pasitiki.

– Nėra reikalo bijoti vaikino, kurio visas planas įsibrauti į Centrą buvo pagrįstas tuo, kad reikia suduoti moteriai ir bėgti.

Lendas pridėjo ranką prie širdies.

– Hm. Tu teisi. Pats nesuprantu, kaip taip išėjo. Buvau puolęs į neviltį.

– Suprantu. Mes visi prikrečiam kvailysčių. Praėjusią savaitę persekiojau vampyrą ir įpuoliau į patalpą prieš tai jos nepatikrinusi. Pasirodė, kad ten manęs laukia visa gauja. Vos galo negavau.

– Kaip išsigelbėjai?

– Pasikviečiau Retą.

– Kas tas Retas?

– Ilga istorija.

Lendas palinko į priekį.

– Ko jau ko, bet laiko turiu per akis.

Prisiminiau, kiek laimingų valandų kažkada praleidau su Retu, ir pečiai pakumpo po liūdesio našta.

– Kai čia atsiradau, maniau, kad elfai kaip angelai: tokie jie buvo gražūs ir paslaptingi. Retas pasirodė, kai man buvo keturiolika. Iš pradžių elgėsi kaip kiti: buvo šaltas ir neprieinamas. Tačiau sužinojęs, ką aš galiu, pradėjo domėtis manimi, kalbinti. Jis buvo vienas iš nedaugelio vaikinų aplink mane, tiksliau, vyriškosios lyties būtybių, maža to, pats nuostabiausias vaikinas, kokį esu regėjusi. Netrukus jis ėmė lankytis mano namuose, pasakojo istorijas, mokėjo išklausyti. Kai kalbėdavomės, jis laikė mane už rankos, iš jo sklindanti šiluma užliedavo visą kūną. Gyvenau nuo vieno susitikimo su juo iki kito. Veikiai jis ėmė žadėti nusinešiąs mane į savo pilį. Kokia vieniša mergaitė nenorėtų to girdėti?

Lendas susiraukė, atrodė susirūpinęs.

– Tai jūs… kaip čia pasakius… susitikinėdavote?

Liūdnai atsidusau prisiminusi, kaip tada mylėjau Retą, kaip buvau jam atsidavusi. Tada mano gyvenimas buvo lengvesnis.

– Susitikinėdavome, tačiau ne ta prasme. Turiu omeny, kad mes nesibučiuodavome ir taip toliau. Tačiau kaskart, kai jis paimdavo mane už rankos, jo šiluma darėsi vis stipresnė ir aš vis labiau prisirišdavau prie jo. Jis ateidavo vidury nakties ir mes šokdavome, kol, prisiekiu, imdavome švytėti. Laikiau jį tobulu. Retkarčiais, kai jis mane pakeldavo, širdis taip įkaisdavo, kad, regėjosi, tuoj sprogs. Vieną dieną gavau užduotį, visai paprastą: reikėjo sulaikyti vilkolakį. Su jais labai lengva: vilkolakiais virtę vargšai žmonės būna tokie persigandę, kad net apsidžiaugia sutikę ką nors, kas gali jiems viską paaiškinti. Tačiau tas vaikinas vilkolakiu buvo jau porą metų ir, kaip spėjau, tai jam patiko. Todėl kai jį radau ir pranešiau, kad sulaikomas, jis baisiai įsiuto ir sudavė man. Aš dar gerai nesuvokiau, kas vyksta, kai pasirodė Retas. Veide – vien beprotiškas įniršis. Jame nebuvo likę nieko žmogiška. Retas ištiesė ranką ir vilkolakis nuskriejo link medžio. Tada jis ėmė kažką murmėti, medis pradėjo drebėti, traškėti, lįsti iš žemės ir… vilkolakis… Vienu žodžiu, jį sutraiškė gyvą, – skubiai užbaigiau stengdamasi išginti tą vaizdą ir klyksmus iš galvos. – Nors vis dar be proto mylėjau Retą, jis mane taip išgąsdino, kad nekalbėjau su juo, net matyti nenorėjau jo kokį mėnesį. Įsimylėjimo įkarštis išsisklaidė ir aš praregėjau. Nežinau, kaip jis mane taip apžavėjo, – susiraukiau. – Rakelė mano, kad aš viską išsigalvoju, – pridūriau. – Dabar kiekvieną kartą mane sutikęs Retas stengiasi prisiliesti, kad aš vėl pajusčiau tą šilumą, kad ji vėl nueitų iki širdies.

Lendas valandėlę patylėjo.

– Kodėl jie jo nepasiunčia kur toliau?

– Agentūrai reikalinga elfų magija. Jie įsitikinę, kad žinodami tikruosius elfų vardus gali juos valdyti, todėl nesuka sau galvos. Jie neįtaria, kaip siaubingai klysta.

– Agentūra daug ko nežino.

– Taip, – susiraukiau stengdamasi pamiršti Reto šilumą. – O dabar papasakok apie save. Kuo tu užsiėmei? Ar turi šeimą? Ar lankai mokyklą? Kur gyveni? Ar visuomet toks buvai? – klausimai, kuriuos jau seniai knietėjo užduoti, pasipylė vienu metu. Nepasiteiravau tik vieno: ar jis turi merginą. Šitą klausimą kol kas pasilaikiau sau.

Lendas tik nusijuokė.

– Matau, Rakelė irgi nusprendė prie mūsų prisidėti, todėl apie tai pasikalbėsime kitą kartą.

Pakėliau akis. Rakelė stovėjo tarpdury įsirėmusi rankomis į klubus ir atrodė taip, tarsi tuoj ims spjaudytis ugnimi.

– O, pypt, – sumurmėjau aš. Paskui nusišypsojau ir pamojavau. – Sveika, Rakele. Kaip sekasi? Ar nepersigalvojai eiti į kiną?

– Ką čia veiki?

– Supranti, taip atsitiko, kad ėjau pro šalį… Lendas maloningai sutiko pamokyti mane piešti.

– Kelkis ir atsitrauk nuo jo. Tuojau pat.

– Ak, atsipalaiduok, – nerūpestingai numojau ranka. – Jeigu jis būtų norėjęs mane nužudyti, tai jau būtų nužudęs. Atnešiau jam krūvą aštrių pieštukų, panorėjęs galėjo mane nudurti, bet jis elgėsi kaip tikras džentelmenas.