Кирстен Уайт - Paranormalūs

Nuotaikos nepataisė net „Istono mokykla“. Širdy kirbėjo abejonės: o jei Lendas malonus su manimi vien todėl, kad aš čia vienintelė elgiuosi su juo gražiai? Jei tikrame gyvenime jis turi merginą? Be to, Lendas geba keisti išvaizdą, tad gali draugauti su penkiasdešimt merginų ir jos nė neįtartų! Ir kas bus, jei TKABA jį paleis? Daugiau jo niekada nepamatysiu. Nuo tos minties man aptemo akyse. Gerai, o kas bus, jei agentūra jo nepaleis? Jis sielosis, kol galiausiai ims manęs nekęsti – juk tai aš kalta, kad jį sugavo.

Lendas kumštelėjo man į pašonę.

– Na, ne taip jau ir blogai, – tarė šypsodamasis. Supratau, kad pirma serija baigėsi.

Šiaip ne taip išspaudžiau šypseną.

– Neblogai? Serija nuostabi!

Jis prisimerkė.

– Tu gerai jautiesi?

– Taip, žinoma. Kodėl turėčiau blogai jaustis?

Lendas uždėjo delną man ant rankos. Mano širdis suspurdėjo – gal aš irgi jam patinku!

– Tu galvoji apie tai, kas nužudė tas antgamtines būtybes, ar ne?

Velnias. Nei aš jam patinku, nei ką.

– O kodėl man turėtų tai rūpėti? – leptelėjau nepagalvojusi, paskui susigriebiau: – Noriu pasakyti, kad tai siaubinga, bet aš su tuo niekaip nesusijusi. TKABA išsiaiškins.

Lendas atitraukė ranką.

– Nieko tu nesupranti. Eve, tu labai su tuo susijusi. Tu irgi antgamtinė būtybė, patinka tau tai ar ne.

Gerai, man tai labai nepatinka. Jau norėjau tai ištarti balsu, bet jis kalbėjo toliau neleisdamas man įsiterpti:

– Jie tokie pat kaip mes. Jeigu juos žudo, vadinasi, kyla grėsmė ne tik toms kelioms rūšims, kurios liko, pavojus kyla ir mums.

– Taip, man gaila, kad žudomos antgamtinės būtybės, tačiau apskritai aš ne itin sielojuosi dėl to, kad galą gavo bandę mane nužudyti vampyrai.

– Kalbama ne tik apie vampyrus, yra daug kitų rūšių, apie kurių egzistavimą tu nė nenutuoki. Ir jei tai tęsis toliau, jų neliks. Pasaulis be jų būtų daug nykesnis ir tuštesnis.

– O argi jis toks jau nėra? – pasakiau neįstengdama nuslėpti kartėlio. Galėjau būti antgamtine būtybe ar žmogumi – abiem atvejais aš nepriklausiau nei tam, nei kitam pasauliui. Ir nuo tos minties man darėsi bloga.

– Patikėk, taip nėra. Noriu parodyti tau tą pasaulį. Bet kad pamatytume, pirmiausia jis turi išlikti.

Atsidusau.

– Ką aš galiu padaryti?

– Iš kur tu žinai tą eilėraštį? Apie akis?

Padėjau nešiojamąjį kompiuterį ir pasisukau šonu, kad galėčiau jį matyti.

– Pati nežinau, tikrai. Tie žodžiai tiesiog atsirado mano galvoje. Manau, kad susapnavau juos tą dieną, kai tu pasirodei. „Vaiskios kaip tirpstantis sniegas jos akys… – aš nutilau, stengdamasi prisiminti, – …dėl to, ko nežino, ji šalta kaip ledas“?

Lendas sulaikė kvėpavimą ir linktelėjo.

– Ar žinai, kaip baigiasi eilėraštis?

Papurčiau galvą.

– Gal padėtum man išsiaiškinti. Aš…

Mūsų pokalbį nutraukė ryški šviesa, pripildžiusi kambarį: sienoje atsivėrė švytinti durų anga.

– Ar ko nors lauki?

– Ne.

Aš prisislinkau arčiau jo. Abu žiūrėjome, kaip iš angos įžengia siluetas. Retas.

– O, pypt, – sušnibždėjau. Aš neturėjau durklo. Nieko neturėjau.

– Ak, štai kur tu, – tarė šypsodamasis Retas. Akivaizdu, jog Rakelė piršto nepajudino, kad jį sustabdytų.

– Lo… – nespėjau ištarti net antro jo vardo skiemens, kai jis mostelėjo ranka ir sušnibždėjo burtažodį. Aš vėl netekau balso.

– Neverta vargintis, – pasakė tebesišypsodamas.

Lendas pažvelgė į mane, aš karštligiškai rodžiau į gerklę lūpomis dėliodama: „Kviesk pagalbą!“

– Palik ją ramybėje, – pasakė Lendas stodamasis tarp manęs ir Reto.

– Evelina mano. Tu čia trečias pašalinis, – ir abejingai mostelėjo ranka: Lendas nuskriejo per kambarį ir atsitrenkęs į sieną be sąmonės susmuko ant grindų. Bandžiau šaukti, bet neišspaudžiau nė garso.

Retas grakščiai nusklendė per kambarį ir atsisėdo ant lovos šalia manęs. Norėjau jam suduoti, bet jis juokdamasis sugriebė mano ranką. Grūmiausi iš paskutiniųjų, deja, jis laisva ranka perbraukė pirštu man per stuburą ir visiškai mane paralyžiavo. Tai buvo panašu į košmarą: kai matai, kad vyksta kažkas siaubinga, ir nieko negali padaryti.

Lendas gulėjo nekrutėdamas. Mano akis aptemdė ašaros.

Retas tebelaikė suėmęs mano ranką, ilgais pirštais apglėbęs riešą.

– Atleisk, kad taip skubu, bet aplinkybės pasikeitė ir ilgiau delsti negalima.

Mano ranka ėmė plisti šiluma. Užsimerkiau ir mintyse pabandžiau ją sustabdyti. Šilumos banga sulėtėjo, paskui išvis sustojo. Jaučiausi taip, tarsi vien valios galia laikyčiau galingą tėkmę. Ilgai nesugebėsiu jos išlaikyti.

– Ak, neapsunkink visko. Kai baigsiu, visiems bus geriau, patikėk, – Retas nusišypsojo ir braukė pirštu man per skruostą palikdamas kaitrų pėdsaką. – Mūsų laukia nuostabus gyvenimas, pamatysi, kaip bus puiku.

Aš nesilioviau priešinusis.

– Evelina, – jis pradėjo pykti, – aš dovanoju tau dovaną, galimybę eiti pirmyn. Tai tik laiko klausimas. Tu priklausai man, ir tai geriausia, ko tu gali laukti.

Jis suspaudė mano riešą. Maloni šiluma virto ugnimi, ji degė vis karščiau ir karščiau, kaitino iki skausmo. Man atrodė, kad jo ranka kaip žioruojantis įspaudas pradegina odą ir susijungia su manąja amžiams. Daugiau negalėjau tverti to karščio, to deginančio skausmo. Kaitra apėmė visą ranką ir slinko toliau, vis greičiau, vis aukščiau – vis arčiau širdies. Sušukau, bet tik lūpos judėjo tyloje.

Staiga tyla sudužo, ją pakeitė aštrus garsas. Atsimerkiau. Lendas gulėjo ant grindų koridoriuje, kūnas raitėsi apimtas traukulių, sukeltų elektros srovės.

– Ak, Lendai, – be garso ištariau aš.

Jis įjungė pavojaus sireną – iššoko iš kameros, nors žinojo, kas jo laukia.

Retas nekantriai atsiduso ir stipriau suspaudė mano ranką.

– Kaip nekenčiu, kai kas nors kišasi ne į savo reikalus.

Ugnis jau apėmė petį, pirmieji jos liežuviai lyžčiojo širdį, įsitaisė ten kaip mažas paukščiukas lizde.

– Loretanai! – suskambo aštrus, rėžiantis balsas, nuo jo kūnu perbėgo nauja skausmo banga.

Retas atsisuko su nuožmia išraiška veide.

Nors Rakelė kalbėjo lėtai ir aiškiai, jos balsas nustelbė sirenos kauksmą.

– Tu daugiau nepaliesi Evelinos.

Sekundės dalis ir Retas atitraukė ranką taip staigiai, tarsi jį degintų ugnis. Kaitra manyje tarytum skilo į du židinius, dalis jos nusileido ir susitelkė ties riešu, ten, kur ką tik lietė Reto pirštai, kita dalis pasiliko širdyje. Aš vis dar negalėjau nei pajudėti, nei kalbėti. Jis atsistojo ir nužvelgė Rakelę, akyse liepsnojo toks pats nuožmus, abejingas įsiūtis, kaip tada, kai nužudė vilkolakį.

– Gali eiti, – tarė Rakelė.

Retas nė krust, atrodė kaip keršto angelas vidury balto kambario. Jau pradėjau galvoti, kad dabar jis nužudys mus visus. Po ilgiausios pauzės gyvenime jis mostelėjo ranka mano pusėn ir aš nukritau ant lovos. Pagaliau atgavau gebėjimą judėti. Daugiau netaręs nė žodžio Retas žengė link sienos ir dingo elfų durų angoje.

Rakelė paspaudė savo komunikatoriaus mygtuką, kad išjungtų sireną, ir puolė prie manęs.

– Eve, brangioji, tu sveika?

Skausmo prisiminimas atgijo taip aiškiai, tarsi vis dar kentėčiau. Ėmiau šniurkščioti glausdama prie krūtinės nudegintą ranką.

– Leisk, pažiūrėsiu, – tarė ji imdama mano ranką. – O, Eve, man taip gaila, – pažvelgiau į Rakelę, jos akys buvo sklidinos ašarų. – Turėjau tavęs paklausyti.