Кирстен Уайт - Paranormalūs

– Ne. Negaliu matyti kiaurai per drabužius ar kitus daiktus. Tik per apžavus. Tačiau tave matau kiaurai visą, nes tavo drabužiai netikri, – ir pašiurpusi nutilau. – Turėjau omeny, kad nežiūrėjau… Tave sunku įžiūrėti, be to, man patinka žvelgti tau į veidą ir aš nesistengiu pamatyti daugiau, nes… – o Dieve, visai nusišnekėjau!

Lendo veide sustingo keista išraiška, atrodo, jis nežinojo, ką ir manyti.

– Hm. Anksčiau apie tai nepagalvojau. Gal kitą kartą atnešk man šortus?

Aš linktelėjau vis dar jausdamasi nejaukiai. Kad greičiau pakeisčiau temą, paklausiau:

– O tu? Ar tik atkartoji žmonių ir būtybių išvaizdą, ar gali iš tikrųjų, pavyzdžiui, užsiauginti plaukus ar panašiai?

Lendas sumirguliavo ir vietoje marškinėlių trumpomis rankovėmis atsirado ilgos. Jis ištiesė ranką ir aš dvejodama paliečiau audinį. Jis buvo apčiuopiamas, tačiau per daug glotnus, kad būtų tikras.

– Tas pat ir su plaukais.

– Kaip viskas keista, – ėmiau čiupinėti netikrą audinį. – Ar tu jį jauti? Tai tavo dalis ar kaip?

Jis papurtė galvą.

– Ne visai. Pats nesuprantu, kaip tai padarau ir kas tai.

– Ar dėl to čia įsibrovei? Kad sužinotum, kas esi?

Jis nusijuokė.

– Man nusispjaut, kas esu pagal TKABA klasifikaciją.

Susiraukiau.

– Aha, man irgi. Tai tada kodėl įsmukai čia?

Jis kiek patylėjo, paskui papurtė galvą.

– Pasakysiu, tik kiek vėliau, gerai?

Kad ir kaip knietėjo sužinoti, supratau, jog tai nėra labai svarbu. Nė vienas iš mūsų niekur iš čia nepabėgs.

– Žinoma.

– O kaip tau jūsų transportas? Kai paėmiau tos moters ranką, apskritai nesuvokiau, kas vyksta. Tik galvojau, kaip neišeiti iš proto.

– A, tu apie Elfų karalystės takus? Mane irgi užknisa. Tu nežinojai, kad ji elfė?

– Tiesą sakant, apie elfus neišmanau beveik nieko.

– Tau pasisekė. Geriau nežinoti.

– Kodėl? Regis, jie labai praverčia, gali į visur atverti duris.

– O taip. Labai praverčia. Užtat paskui būni priverstas turėti su jais ir kitokių reikalų.

Pradėjau pasakoti apie elfus ir nė pati nepastebėjau, kaip viską išpliurpiau. Nežinojau, kiek tiksliai elfų valdo TKABA, tačiau tie, kuriuos valdėme, nekentė mūsų už tai. Esu girdėjusi, kad yra skirtingų rūšių elfų, tačiau tie, kuriuos sutikau aš, buvo vienodi: stulbinamai gražūs, galingi ir visiški bepročiai. Paaiškinau jam viską, ką žinojau: apie tai, kaip jie iš dalies manipuliuoja žmonių pasauliu ir keliauja savo takais tarp Žemės ir Elfų karalystės. Deja, žinojau ne kažin ką, nes Rakelė nemėgo apie tai kalbėti. Ji visuomet apsimesdavo, kad elfai mums reikalingi tik dėl kelionių, tačiau aš įtariau, jog tai toli gražu ne viskas. Pagaliau išklojau jam apie visus agentus, kurie dingo per pastaruosius metus dėl to, kad nemokėjo tinkamai suformuluoti įsakymo.

– Kodėl tada TKABA jais naudojasi, jeigu jie tokie blogi? – paklausė sumišęs.

– Elfai nėra blogi . Jų net nepavadinsi nepadoriais. Tiesiog jų kitos dorovės normos. Jie gyvena vadovaudamiesi kitomis taisyklėmis. Elfams svarbu tik viena – jų pačių norai. Tai jų vertybė. Į visa kita jiems nusispjaut. Todėl pagrobti žmogų jiems nėra jokia blogybė: jei ko nori, tai ir pasiima. Arba nužudo. Kai gyveni amžinai, vieno mirtingojo gyvybė, palyginti su visa Visata, nieko nereiškia. Kai nežinai, kas yra laikas, ką gali reikšti kokie keturiasdešimt metų, kuriuos atimi iš mirtingojo? Jie to net nepastebi.

– Vadinasi, elfai tau patinka?

– Nenusišnekėk, aišku, ne. Mano nuomone, bendradarbiaudama su elfais TKABA daro didžiausią kvailystę, kokia tik gali būti.

– Tai kodėl jais naudojatės?

– Elfams pirmiausia įsakoma tarnauti TKABA. Jie mano, kad gali valdyti elfus – o aš tikrai žinau , jog ne, – sumurmėjau rūškanai pati sau. Paskui pažvelgiau į Lendo eskizą. – Tu tikrai talentingas.

– Dailus modelis. Man patinka, kaip tu šiandien apsirengusi, – iš jo šypsenos negalėjai pasakyti, ar kalba rimtai, ar šaiposi.

– Galiu su šortais atnešti ir kokius nors batus, jei nori.

Jis nusijuokė.

– Kad galiu atrodyti kaip mergina, dar nereiškia, jog noriu mergaitiškai rengtis.

– Taip, tu teisus. Tavo blauzdos ne tokios gražios, – aš atsistojau ir pasirąžiau. – Gal jau eisiu. Tarp mūsų, mergaičių, šnekant, aš net neturiu žinoti, kur jie tave laiko, – ir mirktelėjau.

– Pasiimk šituos. Galėsi pasipraktikuoti namie, – ir ištiesė man sąsiuvinį su pieštukais. – Tu juk dar ateisi?

– Žinoma. Tu čia šauniausias, – Lendas išsiviepė iki ausų, bet aš iškart papurčiau galvą ir nutaisiau apsimestinai rimtą veidą. – Tik labai neįsijausk: juk dauguma tavo varžovų – gyvi numirėliai.

Atsisėdau ant kėdės ir atbula išriedėjau iš Lendo kambario. Jis nusišypsojo man pavymui ir aš linksmai mostelėjau ranka, tarsi atiduodama pagarbą. Grįžusi į butą išsitraukiau sąsiuvinį ir peržvelgiau eskizus. Manieji, palyginti su jo, buvo kur kas prastesni, vis dėlto jaučiausi daug linksmesnė nei iki apsilankymo pas Lendą. Išsitraukiau pieštukus ir įnikau piešti.

Visą kitą savaitę niekaip neištaikiau progos prasmukti į Lendo kambarį. Dėl daugybės pamokų ir ypatingo Rakelės dėmesio (suprask: užknisančio lindimo į akis) neturėjau nė minutės laisvo laiko. Nematydama Lendo su kiekviena diena vis labiau grimzdau į neviltį. Pagaliau atėjo savaitgalis. Vyliausi, kad Rakelė bus užsiėmusi.

Tačiau šeštadienį iš pat ryto sutilindžiavęs durų skambutis sužlugdė visas mano viltis. Buvau vos baigusi rengtis, kai vidun įžengė besišypsanti Rakelė.

– Jūs tik pažiūrėkit! Kokia gražuolė! – pagyrė mane.

Aišku, kad atrodžiau gražiai, nes ketinau pasimatyti su Lendu. Išspaudžiau šypseną.

– Kas atsitiko?

– Nieko. Pagalvojau, gal galėtume kur nors nueiti. Kur norėtum: į paplūdimį, vėl į prekybos centrą, o gal į kiną?

– Tikrai? – tai bent naujiena. Paprastai visos išvykos už Centro ribų būdavo rūpestingai planuojamos ir derinamos. Dažniausiai lankydavomės muziejuose ir tai tik dėl to, kad įėjo į mano mokymosi programą. Kai buvau jaunesnė, man tai patikdavo. Mes vaikštinėdavome ir aš apsimesdavau, kad Rakelė mano mama ir kad mes pačios paprasčiausios motina su dukra. Aišku, visos iliuzijos išgaruodavo, kai tekdavo grįžti Elfų karalystės takais.

– Pastaruoju metu čia tikras beprotnamis, mums abiem reikia pailsėti.

– Puiku! Skamba viliojamai, – aš nemelavau. Kad ir kaip norėjau pamatyti Lendą, visą savaitę nebuvau iš Centro kojos iškėlusi.

Supypsėjo Rakelės komunikatorius. Ji žvilgtelėjo į ekraną ir veidą perkreipė pikta grimasa. Kai jau tikėjausi išgirsti atodūsį, Rakelė nusikeikė. Ji nusikeikė . Dar niekad nebuvau nieko panašaus girdėjusi, prisiekiu. Kad ir apie ką buvo ta žinutė, aišku viena: atsitiko kažkas labai, labai svarbaus.

– Atleisk, – atsiprašė ji bėgdama prie durų. – Turiu skubėti.

– Nesijaudink, – nulydėjau ją akimis. Magėjo iškvosti, kas atsitiko, tačiau žinojau, kad jei tai nesusiję su manimi, ji nepasakys nė žodžio. Bet aš ne iš tų, kas praleidžia progą, todėl griebiau piešimo reikmenis, internetu užsakytus šortus ir patraukiau pas Lendą. Keista, bet pagalvojus, kad vėl jį pamatysiu, virptelėjo širdis.

Dvyliktas skyrius

ŠMĖKLA IR EILĖRAŠTIS

Kai įėjau, Lendas gulėjo lovoje nugara į duris. Tikriausiai tupėti čia uždarytam klaikiai nuobodu. Pagalvojau, kad gal nereikia jo budinti, bet paskui pamaniau, jog jam tai veikiausiai nepatiktų, tad priėjusi užmečiau Lendui ant galvos krepšininko šortus. Dabar galėsiu drąsiai žvelgti į jį nebijodama matyti kiaurai netikrus jo drabužius.