Кирстен Уайт - Paranormalūs

Bet jis vėl nusišypsojo ir man atlėgo širdis.

– Skamba viliojamai, – Lendas pakilo nuo lovos ir apžvelgė žurnalus. – Mėgsti tai skaityti? – pakėlė antakį matydamas mergaitišką bulvarinį skaitalą apie žvaigždes.

– Ei, tik nereikia manęs smerkti! Man patinka popkultūra. Dėl to ji taip ir vadinasi, kad yra populiari.

Jis papurtė galvą, tačiau nesiliovė šypsojęsis. Paėmęs vaizdo grotuvą atsisėdo ant grindų, nugara atsirėmė į lovą ir įjungė.

– Ar turi čia ką nors be „Istono mokyklos“?

– „Istono mokykla“ – pats geriausias televizijos serialas, vienareikšmiškai. Tačiau jei tau jis per prastas, – paniekinamai purkštelėjau, – susirask filmų aplanką.

Jis nusijuokė, tamsaus gymio vaikinukas dingo ir jo vietoje stojo ne kas kitas, o Lendonas – kiečiausias vaikinas pasaulyje ir kartu smarkiausias mokyklos mergišius.

– Jėga! Negali būti! – kone suklykiau iš susižavėjimo.

Jis nusijuokė ir vėl ėmė naršyti vaizdo grotuvo turinį. Viena mano dalis svaigo iš džiaugsmo, kad sėdžiu kambaryje su Lendonu. Kita apžiūrinėjo po šia kauke besislepiantį Lendą. Turiu pasakyti, kad jis atrodė net simpatiškesnis.

– Ar gali apsimesti bet kuo? – smalsiai paklausiau.

Jis gūžtelėjo.

– Kai kuriomis antgamtinėmis būtybėmis – ne. Be to, moku išaugti ar sumažėti tik keliais coliais, todėl negaliu tapti vaiku. Į plotį irgi galiu plėstis ar trauktis maždaug tiek pat, todėl trijų šimtų svarų gremėzdu pasiversti nepavyktų. Ir dar nesugebu atkartoti tavo akių.

– Jau sakei, – sumurmėjau.

Atsiguliau ant pilvo, parėmiau galvą ranka, kita ėmiau sklaidyti vieną iš žurnalų. Lendas irgi kažkuo susidomėjo, todėl kokią valandą praleidome tylėdami. Atsipalaidavę, net šiek tiek nuobodžiaudami, taigi kaip visi normalūs paaugliai. Ir tai buvo nuostabu.

Po kiek laiko apsidairiau ir pamačiau po jo lova pluoštą popieriaus lapų.

– O, tai tavo piešiniai? – paklausiau imdama.

– A, taip, aš… palauk… – tarė jis, bet aš jau varčiau lapus. Piešiniai buvo stulbinantys. Jis nupiešė Žako portretą: vilkolakis atrodė toks tikras, kaip iš nuotraukos. Akivaizdu, kad atkurti kitus popieriuje jam sekėsi ne blogiau nei atkartoti jų kūnus tikrovėje. Paėmiau kitą lapą ir sustingau. Jame buvau aš.

– Po galais, Lendai, šitie piešiniai nuostabūs. Tu velniškai talentingas.

Jis sumišęs trūktelėjo pečiais.

– Na, žinoma, turint tokį modelį kaip aš kitaip ir negalėjo išeiti, bet vis tiek… – paerzinau.

Jis nusišypsojo. Po velnių, pasirodo, aš moku koketuoti! Kas pasakytų, kad iki šiol praktikavausi tik mintyse? Vėl ėmiau žiūrinėti piešinius. Dabar teko ir man sutrikti: dauguma piešinių vaizdavo mane. Likau sumišusi, bet nepaprastai patenkinta. Viename iš paskutinių piešinių buvo mano veidas stambiu planu, tik akys neužbaigtos.

Paėmiau paskutinį lapą: Lendas bandęs nupiešti save – tikrąjį save, bet šįkart jam sekėsi prasčiau nei su kitais portretais.

– Tavo smakro linija aštresnė ir plaukai truputį garbiniuojasi.

– Tu išties gali taip aiškiai mane matyti? – jo balse suskambo neslepiamas susižavėjimas.

– Dėl to čia ir dirbu.

– Tiesa, kaip tik norėjau tavęs paklausti. O koks tavo darbas? Kodėl tu čia dirbi?

– Padedu atpažinti ir sugauti antgamtines būtybes.

– Ar turi ir kitų galių? Gal išskirtinę jėgą ar dar ką nors?

Aš nusijuokiau.

– O taip. Dar kokią jėgą! Vakar buvau susidūrusi su pulku vampyrų, tai vos išnešiau sveiką kailį. Štai kokia aš neprilygstama kovotoja!

Jis klausėsi nesuprasdamas.

Aš užverčiau į lubas akis.

– Neturiu aš jokių ypatingų galių. Niekuo nesiskiriu nuo kitų, tik matau daugiau už paprastą žmogų, – negalėjau sakyti, kad matau kiaurai per visus apžavus, nes tai buvo slapta informacija.

– Kaip jie tave rado?

– Ilga istorija. Tiksliau, ne tiek ilga, kiek nuobodi. Aš čia nuo aštuonerių. Beveik nuo tada, kai buvo pasirašyta tarptautinė sutartis, beje, ji buvo pasirašyta dėl manęs. Taigi tam tikra prasme aš žvaigždė.

– Vadinasi, tu jiems priklausai.

– Dar ko! Aš niekam nepriklausau.

– Tai gali išeiti iš čia kada panorėjusi?

Nesuprasdama pažvelgiau į Lendą.

– Kodėl turėčiau norėti iš čia išeiti?

– Nežinau… tiesiog neatrodo, kad būtum čia labai… laiminga.

– Aš laiminga! – pasakiau susiraukdama. – Be to, nuveikiau daug gera! Aš sterilizavau… – Lendas su siaubu sužiuro į mane, tad skubiai pasitaisiau: – Padariau nekenksmingus… per pastaruosius kelerius metus padariau nekenksmingus šimtus vampyrų, suradau vilkolakių, kol jie nepridarė nieko bloga sau ar kitiems, padėjau susekti visą trolių koloniją ir nuveikiau dar galybę darbų, kad pasaulis taptų saugesnis ir jame įsivyrautų tvarka, – ar aš ką tik pasakiau, jog prisidėjau prie tvarkos pasaulyje? Kvaiša.

– Ar galėtum palikti šią vietą, jei panorėtum?

Gūžtelėjau – man nepatiko jo klausimas. Ilgą laiką jaučiausi Centre laiminga, bet po tos istorijos su Retu vis dažniau klausdavau savęs, kokį turiu pasirinkimą, ir bijau, kad to pasirinkimo nebuvo. Geriau apie tai nemąstyti. Niekas anksčiau tuo nesidomėjo, todėl išgirdusi tiesmuką Lendo klausimą pasijutau nejaukiai.

– Nežinau. Man čia saugiau.

– Saugiau tau ar saugiau jiems?

– Klausyk, gal baigsi? Tai mano darbas, mano gyvenimas. Man viskas patinka.

Jis iškėlė rankas.

– Atleisk. Man tiesiog pasirodė, kad čia į tave žiūri daugiau kaip į nuosavybę, o ne kaip į darbuotoją.

– Jie negali čia laikyti žmonių prieš jų valią, – purkštelėjau. – Tarptautinėse taisyklėse sakoma, kad jiems leidžiama sulaikyti ir stebėti tik antgamtines būtybes.

Lendas vėl nužvelgė mane keistu savo žvilgsniu, kaip tik jis mokėjo. Aš įdėmiai įsižiūrėjau į vandenines jo akis ir pamačiau… liūdesį.

– Eve, tu nesi kaip visi žmonės.

Staigiai pašokau, susirinkau žurnalus ir ištraukiau vaizdo grotuvą jam iš rankų.

– Aš bent žinau, kaip atrodau, – ir išdrožiau iš kameros kunkuliuodama iš pykčio.

Nulėkusi pusę koridoriaus susmukau palei sieną vos galėdama atgauti kvapą. Jis buvo teisus – iki paskutinio žodžio.

Dešimtas skyrius

SĄSKAITOS UŽ PSICHOTERAPIJĄ

– Kvaila, kaip kvaila, – murmėjau žingsniuodama koridoriais. Kažin, ar paklausta būčiau galėjusi atsakyti, kas kvaila. Man atrodė, kad pastaruoju metu aplink mane dedasi vienos nesąmonės. Pirmiausia Lendas su kvailais savo klausimais privertė mane susimąstyti apie tai, dėl ko anksčiau nesukau galvos. Sustojau priešais Rakelės kabinetą. Ji privalo patikėti tuo, ką kalbėjau apie Retą, ir padėti man atšaukti tą kvailą įsakymą. Ji vis dar mano, kad elfams žmonės nė kiek nerūpi. Neabejojau, kad ji yra girdėjusi pasakojimų, kaip elfai pagrobia mirtinguosius ir nusitempę į savo karalystę įsuka šokyje (taip, kad ir kaip keistai tai skambėtų), tačiau nuo tada, kai TKABA įsakė elfams to nedaryti, visi agentūroje šventai tiki, jog taip ir yra.

Pabeldžiau ir durys atsidarė. Rakelė stovėjo prie rašomojo stalo ir rinko dokumentus, atrodė pavargusi ir įsitempusi.

– Kas yra, Eve? Turiu grįžti po penkių minučių.

Įėjau ir atsisėdusi piktai įsistebeilijau į jos stalą. Buvau pasiruošusi iškloti viską apie Retą ir keistus Felės žodžius, neva priklausau jam, tačiau kai išsižiojau, išpoškinau:

– Kas būtų, jei panorėčiau iš čia išeiti?

Rakelė nustebo.

– Ką turi galvoje?