Кирстен Уайт - Paranormalūs

– Jei norėčiau išeiti iš darbo. Kas, jei pavargau nuo šios tarnybos? Jei soti iki kaklo kvailų vampyrų ir dar bukesnių vilkolakių, ir bildukų, ir trolių, ir Centro apskritai – vemti verčia! Kas, jei man atsibodo turėti reikalų su bepročiais elfais? Jei noriu mokytis koledže?

Ji klestelėjo ant kėdės.

– Brangioji, iš kur tokios mintys?

– Nežinau, aš tik… Bet tu neatsakei į mano klausimą. Kas būtų, jei išeičiau?

– Bet tu nenori išeiti, – ir ji supratingai nužvelgė mane, paskui nusišypsojo motiniška šypsena. Mane tai sunervino. Ji man jokia mama.

– O jei noriu? Ką darytum? Uždėtum man ant kulkšnies sekimo įtaisą? – laukiau, kad ji išdūsaus „nebūk juokinga, Eve“, bet Rakelė tylėjo. Maža to, atrodė susirūpinusi. Staiga mano akys išsiplėtė iš siaubo. – Tu… velniai griebtų, tu tikrai taip padarytum!

Ji papurtė galvą.

– Nešnekėk nesąmonių. Juk žinai, kad man rūpi. Noriu tau visa ko geriausia. Aš…

Atsistojau. Tai, jog nebaigė sakinio, tik patvirtino mano spėjimą, kad ir kaip jie stengėsi atstoti man šeimą, tai nieko nekeitė. Aš išties negalėjau išvykti. Netarusi nė žodžio išėjau ir patraukiau į Duomenų apdorojimo skyrių.

Liša nustebo vėl taip greitai mane pamačiusi.

– Ar kas atsitiko, Eve?

– Pažiūrėk, prie kokios kategorijos aš priskirta.

Ji susiraukė.

– Apie ką tu?

– Noriu žinoti, kokia mano kategorija, Liša. Noriu, kad pažiūrėtum tuojau pat.

– Į kategorijas jie skirsto tik antgamtines būtybes. Ir tu tai žinai.

– Jei manęs ten nėra, tuo labiau nieko neatsitiks, jei pažiūrėsi.

– Gerai, manau, galim… – ji gūžtelėjo ir ėmė vedžioti rankomis po ekranus. Staiga suraukė kaktą. – O.

– Kas? – mano širdis apsunko kaip akmuo ir nusirito į kulnus.

– Aš… tu… tau priskirta kategorija, – ji pažvelgė į mane ir veidu nuslinko šešėlis.

– Kas ten parašyta? – sušnibždėjau.

– Eve, tai nieko nekeičia. Tu esi tas, kas esi.

– Kas ten parašyta?! – šiurkščiai surikau. Po kelių sekundžių Liša nusisuko į ekraną.

– Čia rašoma, kad tu esi „septinto lygmens antgamtinė būtybė, nenustatytos kilmės, mirtingoji“. Tavo statusas: „saugoma, įdarbinta ir… stebima“.

Negalėdama tuo patikėti papurčiau galvą. Antgamtinės būtybės buvo skirstomos į kategorijas pagal kelis veiksnius: galios lygmenį, kaip dažnai sutinkamos, ar pavojingos, ar daug apie jas žinoma. Vampyrai priklausė antrai kategorijai. Liša ketvirtai. Elfai – elfai! – šeštai. Apie septintą niekad nesu girdėjusi.

Jaučiausi taip, tarsi galvoje būtų įvykęs trumpas sujungimas. Visą laiką žinojau, kad esu kitokia. Tačiau laikiau save žmogumi, kuris apdovanotas tam tikromis antgamtinėmis galiomis. Ne antgamtine būtybe, kuri turi daug panašumų su žmogumi.

– Eve, – ištarė Liša palaukusi, kol pažvelgsiu į ją. – Visada žinojai, kad tu ne tokia kaip visi. Neleisk, kad ši žinia pakeistų tave, tavo požiūrį į save. TKABA ne… – ji nutilo ir prigludo prie stiklo. – TKABA ne visada žino viską apie viską. Tu nesi antgamtinė būtybė, – ir ji nusišypsojo, tačiau jos didžiulės žalios akys liko liūdnos. – Tu ypatinga. Štai kur skirtumas.

Mane smaugė ašaros, bet nenorėjau apsiverkti prie Lišos. Žinojau, kad ji supras, tačiau nebuvau pasirengusi priimti jos užuojautos, todėl tik linktelėjau ir lėtai išėjau. Kažkiek laiko kaip apdujusi klaidžiojau po Centrą. Kai buvau netoli namų, sienoje, tiesiai priešais mane, atsirado baltas durų kontūras. Sustojau laukdama, kas pasirodys iš durų angos. Šią akimirką būčiau apsidžiaugusi net išvydusi Retą.

Tačiau iš angos išžengė elfė. Kelis kartus ji buvo siųsta manęs pergabenti, tačiau aš nežinojau jos vardo. Ji išėjo su vilkolakiu ir pasisuko atgal.

– Palauk! – pašaukiau.

Elfė atsisuko ir abejingai pažvelgė į mane didelėmis violetinėmis akimis.

– Man reikia transporto.

– Aš negavau nurodymo tave perkelti.

– Tuoj gausi. Supranti, aš turiu ypatingą leidimą, – pasistengiau atrodyti nekantraujanti. – Tai svarbu.

Ji linktelėjo be jokios išraiškos ir ištiesė ranką. Suėmiau ją ir mes įžengėme į tamsą.

– Kur?

Prikandau lūpą. Tiesą sakant, apie tai nepagalvojau.

– Eee… – tada prisiminiau vieną iš savo gaudymo ir sulaikymo operacijų, į kurią buvau pasiųsta prieš keletą metų. Lankiausi Floridoje, netoli prekybos centro. Palaukit, kaip vadinosi tas prekybos centras?

– Į Evergleidso prekybos centrą Majamyje, – vyliausi, kad to užteks. Paprastai nurodymus jiems duoda Liša, nežinau, kaip tiksliai ji nusako kelionės tikslą. Kažkada Liša yra man sakiusi, kad visi vardai ir pavadinimai elfams turi ypatingą galią. Jei gali pasakyti vietos, kur ketini nuvykti, pavadinimą, jie ją suras.

Keista, bet šiandien ši informacija kaip tik pravertė: po kelių sekundžių priešais mus atsivėrė durų anga. Aš žengiau laukan.

– Ačiū, – padėkojau, tačiau elfė jau buvo dingusi.

Beveik visada keliaudavau naktį. Bet ne šiandien: todėl užverčiau galvą ir atkišau veidą glostančiai saulei, mėgavausi švelnia lyg aksomas drėgme. Nepaisant kovo mėnesio, oras buvo nuostabus. Tiesiai priešais save pamačiau įėjimą į prekybos centrą. Netoliese po palmėmis ir ryškiai raudonais žiedais apsipylusiais kinrožių krūmais stovėjo du suoleliai. Atsisėdau ir džiaugiausi šiluma, įsismelkiančia net po sportiniais marškinėliais. Bet mane vis tiek truputį krėtė šaltis – tiesą pasakius, šalau nuolat, tačiau, palyginti su Centru, ši vieta priminė rojų.

Po kelių minučių įėjau vidun ir pradėjau klaidžioti minioje. Erzino tik per daug galingi kondicionieriai. Stebėjau paprastus žmones – tai visuomet teikdavo man džiaugsmo, kad ir kur nukeliaudavau. Tačiau šiandien pasidarė tik blogiau. O jei aš išties nepriklausau jiems? Visuomet laikiau save pranašesne už antgamtines būtybes: nepaisant savo išskirtinumo, kad ir koks jis būtų, aš buvau žmogus. Manęs niekas nestebėjo, niekas nepadarė nekenksmingos. Manęs nelaikė įkalintos stikliniame rezervuare. Agentūra pasistengė, kad man gyventųsi gerai. Bent man taip atrodė. Bet dabar dėl nieko nebuvau tikra.

Nusiminusi ir susirūpinusi patraukiau ieškoti tualeto, ten įbedžiau akis į veidrodį. Tikriausiai ką nors praleidau. Jei Lendas nežino, kaip iš tikrųjų atrodo, gal ir aš niekada dorai į save neįsižiūrėjau. Ieškojau ko nors po savo atvaizdu, tyrinėjau blyškias akis stengdamasi rasti bent menkiausią užuominą, kad aš – taip pat – kitokia, nei atrodau.

Ir nieko.

Neįžiūrėjau ničnieko. Nei vidinių akių švytėjimo, nei kito kūno. Regėjau tik save, paprastą save, tokią, kokie buvo visi mano sutikti žmonės.

Tik aš buvau ne visai tokia kaip jie, nes galėjau matyti tai, ko niekas nematė.

Iš tualeto išėjau visiškai prislėgta. Nebuvau pasiėmusi nei piniginės, nei rankinės, nei tapatybės dokumentų. Tikrame – normaliame – pasaulyje buvau niekas. Kad ir kas aš – žmogus ar antgamtinė būtybė, čia esu svetima. Atsisėdau ant suolelio ir ėmiau stebėti žmones. Susiglaudusias poreles, sugrūdusias rankas į vienas kito užpakalines kelnių kišenes. Merginas, kurios sukišusios nosis liežuvavo, kam kas patinka, kas ką ir apie ką pasakė, protarpiais tai viena, tai kita suklikdavo: „Eik tu sau!“ arba „Negali būti!“ Jos kalbėjo apie savo nuostabius normalius gyvenimus. Jos nežinojo nieko tokio, ką žinojau aš. Pavydėjau joms.

Taip bemąstant prie manęs kažkas prisėdo.

– Eve, – mano ranką paėmė Rakelė. – Brangioji, ką tu darai?