Кирстен Уайт - Paranormalūs

Papurčiau galvą.

– Nežinau.

– Jau seniai turėjau pasakyti apie tavo kategoriją. Atleisk.

Ėmiau šnirpščioti. Jei dabar apsiverksiu vidury prekybos centro, niekada sau neatleisiu.

– Tai kodėl nepasakei?

– Nemaniau, kad svarbu. Svarbu tik tai, kad tu sugebi kai ką, ko nesugeba niekas, ir mes nežinome, nei kaip, nei kodėl. Tai nereiškia, kad tu ne žmogus, kad esi panaši į vampyrus, elfus ar vienaragius.

– Palauk, tu rimtai? Vadinasi, vienaragiai egzistuoja? Tu meluoji, – sušnairavau Rakelės pusėn.

Ji nusijuokė.

– Jei būsi gera mergaitė ir stropiai darysi namų darbus, gal pasiimsiu tave jų pažiūrėti.

– O… jeigu jau aš septinto lygmens, gal galiu būti atleista nuo namų darbų?

– Tik ne tavo gyvenime, – Rakelė šypsodamasi nubraukė man nuo veido plaukų sruogą. – Pameni, kai tau buvo dešimt metų, leidau nelankyti fortepijono pamokų, nes bijojai mokytojo trolio? Iki šiol negaliu sau už tai atleisti. Taigi jokių išsisukinėjimų. O dabar, kadangi mes jau čia, gal pasivaikštom po parduotuves, kaip manai?

Aš atsidusau. Manasis atodūsis išraiškingumu nė iš tolo neprilygo Rakelės, tačiau porą metelių pasitreniravusi galėčiau išvis nekalbėti.

– Neturiu nuotaikos.

Ji atrodė susirūpinusi.

– Tu juokauji?

– Taip, juokauju! Eime!

Man patiko apsipirkti, tačiau viską įsigydavau internetu. Anksčiau drabužius man pirkdavo Rakelė, bet prieš keletą metų uždraudžiau jai tai daryti. Mano amžiaus merginai nereikia tokios galybės tamsiai mėlynų sijonų ir iškrakmolytų baltų palaidinukių. Šiandien supratau, kad matuotis drabužius, jausti juos kūnu, matyti tikrą jų spalvą daug smagiau, nei spragsėti pelyte. Kai baigėme, abi su Rakele stovėjome nuo galvos iki kojų apsikarsčiusios krepšiais.

Ji palingavo galva.

– Nežinau, kaip viską paaiškinsiu išlaidų ataskaitoje.

– Parašyk, kad tai sąskaitos už psichoterapiją, – pasiūliau.

Ji nusijuokė ir mudvi pasukome link išėjimo. Mano dėmesį patraukė nedidelė parduotuvėlė.

– Palauk minutėlę!

Ji atsiduso (suprask: „Tu gal juokauji?“), bet nusekė paskui mane į dailės reikmenų parduotuvę. Išrinkau gražų piešimo sąsiuvinį ir keletą anglinių pieštukų, paskui, pagalvojusi, paėmiau dar spalvotų pieštukų ir dėžutę pastelių.

– Turi naują pomėgį? – paklausė Rakelė mokėdama už pirkinius.

– Pamaniau, kad mano sienai seniai reikia pailsėti, ar ne?

Rakelė kantriai apsimesdavo, kad jai nerūpi mano tapyba, tačiau žinojau, jog ją tai erzina.

Įsukome į vieną iš tuščių koridorių. Įsitikinusi, kad mūsų niekas nemato, Rakelė iškvietė elfų transportą ir prieš mus iškart atsivėrė durų anga. Spėjau, kad Rakelė turėjo tam tikrų privilegijų, nes mane visąlaik paimdavo tik po kelių minučių. Ta pati elfė, kuri atgabeno mane čionai, žengė iš angos ir paėmė mus už rankų. Gal manote, kad ji pyko dėl to, jog ją apgavau? Klystate, elfams rūpi tik jų reikalai, į visa kita jiems nusispjaut. Elfė tik porą kartų mane nužvelgė, ir viskas.

Grįžome į Centrą ir Rakelė padėjo man parsinešti pirkinius. Kai mano namuose numetėme krepšius, ji uždėjo rankas man ant pečių ir įdėmiai pažvelgė į veidą.

– Ar gerai jautiesi?

Nusišypsojau.

– Taip, gerai.

Regis, ją tai nuramino. Rakelė išėjo ir mano šypsena dingo. Niekas nebuvo gerai ir abejojau, ar kada iš viso bus.

Vienuoliktas skyrius

MATAU TAVE KIAURAI

Prabudus kitą rytą nuotaika vis dar buvo bjauri. Vakar pusę nakties žiūrėjau „Istono mokyklą“, bet ir tai manęs nepradžiugino. Tiesą sakant, pasidarė dar blogiau. Žinojau, kad televizijos serialas nėra tikras gyvenimas, tačiau jis priminė man tai, ko neturėsiu: išleistuvių, santykių aiškinimosi tarp merginų, geriausių draugių, kurios turi kojas ir kvėpuoja oru, vaikinų. Ypač vaikinų.

Išsikviečiau Lišą, jos veidas sumirgėjo vaizdo ekrane.

– Ar Rakelė šiandien laisva?

Ji papurtė galvą.

– Jos net nėra Centre. Vėl posėdžiauja. Nori, kad iškviesčiau?

– Ne, nieko svarbaus. Norėjau kai ko paklausti, bet neskubu.

Nusišypsojau, pamojavau Lišai ir išjungiau ekraną. Pasikuitusi vakarykščiuose pirkiniuose ištraukiau zebro dryžiais margintą suknelę su dirželiu ir priderinau pritrenkiamus rožinės spalvos aukštakulnius. Gal mano stilius jums pasirodys pernelyg rėžiantis akį, tačiau kai gyveni ten, kur viskas balta, norisi pagyvinti aplinką. Su bateliais jaučiausi ne taip gerai, kaip tikėjausi, bet atrodžiau gražiai.

Pasiėmiau krepšį su piešimo reikmenimis ir jau buvau bežengianti pro duris, kai galvon šovė geresnė mintis. Prieš kelerius metus per Kalėdas Rakelė man padovanojo riedučius. Lakstydama su jais koridoriais ir trankydamasi į viską, kas pasipainiodavo kelyje, sukėliau tokią sumaištį, kad Rakelė veikiai juos atėmė. Tačiau mano kambaryje prie rašomojo stalo stovėjo kėdė su ratukais. Ir jei nepralinksmėsiu pasivažinėjusi ja koridoriais, tada manęs niekas nepralinksmins.

Užkabinau krepšį ant kėdės atkaltės ir išstūmiau ją į koridorių. Stumtelėjau kėdę ir, kai ji įsivažiavo, užšokau. Kėdė nuriedėjo į priekį kreivuliuodama į kairę, kol atsitrenkiau į sieną. Man dardant tolyn žmonės, su kuriais prasilenkdavau, palydėdavo mane kreivais žvilgsniais (arba keiksmažodžiais, jei būdavo priversti mūrytis į sieną). Įvažiavusi į reikiamą koridorių pakreipiau kėdę taip, kad ji įčiuožė tiesiai į Lendo kamerą, pririedėjusi prie jo lovos atsitrenkė ir apvirto. Lendas nustebęs pažvelgė į mane.

– Labukas! – sukikenau aš.

– Labas, – jis pakėlė vieną antakį. Prakeikimas, vėl tas vienas antakis! Šiandien jis vėl atrodė kaip tamsiaplaukis, tamsiaakis gražuoliukas. Man patiko šis jo pavidalas.

– Žinai, – pasakiau stodamasi ir taisydamasi suknelę, – tu buvai teisus.

– Buvau teisus?

– Aha. TKABA mane prižiūri kaip elfus ir kitus padarus. Visą tą laiką maniau, kad esu šeimos dalis, pasirodo, esu stebima. Nuostabu.

– Man labai gaila, – jo balsas skambėjo nuoširdžiai.

– Man vis tiek atrodo, kad jie klysta. Kai žiūriu į veidrodį, matau save ir nieko daugiau.

Pastaruoju metu it apsėsta galvojau apie tai kiekvieną minutę ir dabar buvau beveik tikra, kad esu teisi. Jei būčiau antgamtinė būtybė, už savo atvaizdo turėčiau ką nors įžiūrėti.

– Vadinasi, tu viską matai kiaurai? Ne tik mane?

Žinojau, kad negaliu apie tai kalbėti, bet dabar man nerūpėjo.

– Atleisk, tu nesi išskirtinis, – ir nusišypsojau. – Jei prieš mane antgamtinis padaras, aš matau tikrąjį jo pavidalą, nesvarbu, kuo jis apsimestų.

– Oho! Tau pasisekė.

– Praverčia. Kai ką tau atnešiau, – ir ištiesiau jam krepšį. Jis pažvelgė vidun ir veidą nutvieskė šypsena.

– O, ačiū. Šauni dovana.

– Pagalvojau, kad galėtum mane pamokyti. Turiu sunkumų su figūrom.

– Ką tu kalbi! Tavo puiki figūra!

Tai bent, jis su manimi koketuoja! Aš nusijuokiau ir paraudau.

– Kvailys.

Lendas irgi nusijuokė ir prisėdęs ant lovos krašto paplekšnojo per antklodę šalia savęs. Kitą valandą jis aiškino man apie proporcijas ir kaip jas atvaizduoti. Paskui pasiūlė pabandyti ką nors nupiešti. Po valandos piešiau vis dar siaubingai, bet jau matėsi šiokia tokia pažanga. Kad ir kaip būtų, mudu puikiai praleidome laiką.

– Vadinasi, tu gali viską matyti kiaurai? – paklausė Lendas pradėdamas dar vieną mano portretą.

Aš stebėjau jo rankas žavėdamasi, kaip susipina tikrasis jo pavidalas su apžavais.