Кирстен Уайт - Paranormalūs

– Aš jų nežudžiau! Tai jie per plauką manęs nenužudė. Paguldžiau kelis Elu, dar keliems gal brūkštelėjau sidabriniu durklu, bet nė vienam neperdūriau širdies.

– Kaip grįžai?

Nudelbiau akis.

– Pašaukiau Retą.

Po šitų žodžių sekė atodūsis: „Viskas daug blogiau, nei maniau.“

– Tada kas paliko ten dvidešimt penkis negyvus vampyrus?

Devintas skyrius

SVARMENYS, VAIKINAI IR KITI KEBLŪS DALYKĖLIAI

Pirmiausia Rakelė paaiškino apie vampyrus.

– Į vietą atvykusi gelbėjimo komanda visus juos rado negyvus.

– Ar jie buvo persmeigti basliais? – paklausiau.

– Neturim supratimo, kaip jie nužudyti. Ant kūnų nelikę jokių žymių, jokių pėdsakų, kad būtų pasitelktas kuris nors iš mums žinomų vampyrų žudymo būdų. Bet svarbiau tai, ką tas būrys darė!

– Neįsivaizduoju. Aš pasekiau vieną vampyrą ir įvirtusi į kambarį radau ten juos visus laukiančius. Dar keli atsekė paskui mane ir užrakino duris, – aš suraukiau kaktą ir pabandžiau viską prisiminti. – Palauk, jie manė , kad atėjau jų nužudyti.

– Tu tikra, kad nieko jiems nepadarei? – paklausė Rakelė ir jos kaktoje įsirėžė gili raukšlė.

– Be to, kad vos nesileidau iščiulpiama iki paskutinio kraujo lašo? Taip, esu tikra.

Ji atsiduso. Dar vienas atodūsis iš serijos: „Kodėl visą laiką aš.“

– Tai kur tu buvai?

Pasitryniau pavargusias akis.

– Kaip jau sakiau, man buvo riesta. Labai riesta. Niekas nėjo į pagalbą, dar sekundė ir būčiau žuvusi. Todėl pašaukiau Retą.

– Puiku, tam tau ir buvo pasakyti tikrieji elfų vardai.

Aš papurčiau galvą.

– Supranti… tas įsakymas… štai kur bėda. Viskas įvyko taip greitai, vampyro dantys jau smigo man į kaklą ir aš… kai kviečiau Retą, sušukau: „Man tavęs reikia!“

Iš pradžių Rakelė atrodė nuoširdžiai susirūpinusi, paskui įsiuto. Kai TKABA atskleidžia tikruosius elfų vardus, turi kasmet išklausyti dviejų savaičių – dviejų savaičių – kursus apie tai, kaip tinkamai formuluoti įsakymus. „Man tavęs reikia“ veikiausiai pats dviprasmiškiausias ir kvailiausias paliepimas, kokį galima sugalvoti.

– „Man tavęs reikia!“ Tu taip pasakei? Toks buvo tavo įsakymas?

– Nepyk, – vos laikiausi neapsižliumbusi. – Aš jau sumokėjau už savo klaidą, patikėk. Paprašiau pargabenti namo, bet jis nusitempė mane į savo namus. Ir vėl pabandė užvaldyti mano širdį.

– Eve, mieloji, žinau, kad su Retu tave sieja praeitis, tačiau jis negali tiesiog taip paimti ir užvaldyti tavo širdies. Taip negali būti, tai prieštarauja dėsniams.

Man jau gana. Be visa ko, ji dar ketina man aiškinti – vėl! – jog tai, kas buvo, dėjosi tik mano galvoje ir neturi nieko bendra su elfų klasta. Rakelė niekada nejuto tos šilumos, kuri įsėlina vidun kaip vagis ir pasklinda širdyje, nežino, kaip ji pamažu užvaldo visą esybę. Ji nieko nežino. Ir negali žinoti. Todėl jau buvau soti iki kaklo, kad Rakelė elgiasi su manimi kaip su paika mergiūkšte, kuri vis dar džiūsta dėl savo buvusiojo.

– Tiek to, – purkštelėjau, – keliauju į lovą.

Apsisukau ir išdrožiau iš kambario net neatsisveikinusi su Liša. Draugė mane užjautė, žinojau tai, bet netgi ji negalėjo manęs suprasti.

Niekas negalėjo manęs suprasti. Nors ne – Retas suprato. Viską. Ir jis teisus. Aš buvau velniškai vieniša ir jau nebegalėjau pakelti tos vienatvės. Kai grįžau namo, patraukiau tiesiai prie lovos ir rausiausi palovėje tol, kol radau trijų pūdų svarmenis, kuriuos buvau nušvilpusi per vieną Bado pamoką. Geležinius – geresnės apsaugos nuo elfų nerasi. Bent jau aš buvau įsitikinusi, kad jie geležiniai. Gerai, aš tik vyliausi, meldžiausi, kad jie būtų geležiniai, antraip man būtų reikėję miegoti prisispaudus prie krūtinės durklą. Įsivaizdavau, kaip užmigusi susapnuoju košmarą ir netyčia persismeigiu. Svarmenys, ir tik svarmenys.

Iš abiejų šonų pasidėjusi po svarmenį užmerkiau akis ir tuoj pat užmigau.

Kitą rytą pabudau vėlai, galvoje dar aidėjo mane šaukiantis nepažįstamas moters balsas. Abu svarmenys gulėjo prie šonų, apklostyti antklode, ir mano širdis tebebuvo mano. Regis, ši naktis praėjo be nuotykių.

Atsikėliau ir ėmiau neskubėdama krapštytis būdama tikra, kad šiandien šeštadienis. Kartais būnant Centre sunku pasakyti, kokia savaitės diena, tačiau iki šiol nepasirodė nė vienas mokytojas ir neėmė rypuoti, kodėl aš vėl nepadariau namų darbų, tad tikriausiai spėjau teisingai.

Papusryčiavusi nusprendžiau aplankyti Lišą. Jaučiausi kalta, kad vakar taip nemandagiai išėjau. Pamačius mane jos akys nušvito.

– Eve, – sugaudė monotoniškas balsas, tačiau galiu prisiekti, kad ji džiaugsmingai sušuko. – Kaip puiku, kad tau viskas gerai. Taip jaudinausi dėl tavęs.

Kuo mieliau nusišypsojau.

– Vakar buvo netikusi diena.

– Užjaučiu.

Nežinojau, ką dar pasakyti.

– Ar yra kokių naujienų apie tuos vampyrus?

– Jokių.

Keista. Antra vertus, tai jau ne mano reikalas. Itin nesukau dėl to galvos, tad tik gūžtelėjau.

– O dėl Lendo? Ar jiems kilo dar kokių minčių, kas jis ir ko čia įsilaužė?

Undinė papurtė galvą. Paskui nusišypsojo – jos akys susiaurėjo – ir smalsaudama prisiplojo prie stiklo.

– Girdėjau, kad jis paprašė popieriaus ir pieštukų. Rakelė pamanė, kad ketina suteikti mums informacijos, o jis ėmėsi piešti.

Nusijuokiau. Kad ir kas toks būtų, Lendas mokėjo meistriškai erzinti Rakelę. Paprastai tai darydavau aš, tačiau tik apsidžiaugiau, kad atsirado dar vienas mėgėjas.

– Jei jau prakalbom apie Rakelę, gal žinai, kur ji? Man reikia su ja pasikalbėti, – nesvarbu, ar ji tikėjo mano kalbomis dėl Reto, ar ne, privalės padėti sugalvoti, kaip atšaukti tą nevykusį įsakymą.

– Šiandien ji visą dieną posėdžiauja, – jei kas Centre ir dirbo sunkiau už Lišą, tai Rakelė. Ji Centre gyveno ir plušėjo visą laiką, kai nemiegojo. Nesu girdėjusi, kad ji būtų ėjusi atostogų. Tam tikra prasme aš džiaugiausi, nes be jos man būtų – net nežinau – kažkaip liūdna.

Nusivylusi suraukiau kaktą. Bet paskui susizgribau: jei Rakelė visą dieną tupės posėdžiuose, vadinasi, aš galiu daryti ką panorėjusi ir matytis su kuo panorėjusi. Nusišypsojau Lišai.

– Puiku. Pakalbėsiu su ja vėliau. Ačiū!

Parbėgau į savo butą. Apsižiūrėjau veidrodyje, paskui surinkau visus savo žurnalus, pasiėmiau mažutėlį vaizdo grotuvą ir porą knygų. Užsikišau už diržo Elą, durklą ir patraukiau pas Lendą.

Išlindau iš už koridoriaus kampo kaip tik tuo metu, kai Žakas ėjo tolyn. Puiku. Staigiai perbėgau koridorių ir nėriau į kamerą. Lendas sėdėjo ant lovos ir pietavo, atrodė kaip gražuolis tamsaus gymio vaikinukas.

– Koks tu šiandien dailus, – ištariau. Jis nustebęs pakėlė akis ir nusišypsojo.

– Ką čia veiki?

Numečiau savo nešulį ant grindų.

– Man nuobodu, tau nuobodu. Kodėl kartu neprastūmus laiko?

Jis prisimerkė.

– Čia kas: jūsų keistas žaidimas „Geras policininkas – blogas policininkas“?

Aš nusijuokiau.

– Man nerūpi, ar pasakysi Rakelei, ar ne. Tu čia vienintelis mano amžiaus pusiau žmogus, todėl pagalvojau, kad būtų smagu kartu panuobodžiauti, – staiga man šovė į galvą siaubinga mintis: o gal jis visai nenori leisti su manimi laiko?

Tiksliau, pagalvojau, kad gali būti ir blogiau. Pavyzdžiui, jis beprotis antgamtinis žudikas, tad tik ir laukia progos, kada galėtų mane nugalabyti. Bet man taip neatrodė. Tik šis spėjimas manęs taip nenuliūdino kaip mintis, kad mano amžiaus vaikinas nemano, jog su manimi smagu leisti laiką. Ypač toks mielas, kad ir koks jis būtų nenuspėjamas.