Кирстен Уайт - Paranormalūs

Man patiko užduotis atlikti vienai. Anksčiau su manimi siųsdavo dar ką nors (dažniausiai kokį vilkolakį), tačiau dvejus pastaruosius metus, jei užduotis nebūdavo niekuo ypatinga, traukdavau viena. Gerai išmaniau savo darbą ir vampyrai nekėlė man didelės grėsmės. Jei būdavo tikimasi didesnio pasipriešinimo, visuomet gaudavau padėjėjų.

Vienas vaikinas, stovintis už prekystalio su papuošalais, šūktelėjo man laužyta anglų kalba. Išstypęs jaunas turkas, aiškiai kamuojamas visus paauglius užklumpančio „žiūrėk, koks aš kietas“ sindromo, nors gana simpatiškas. Jau norėjau stabtelėti ir apsimesti, kad ketinu pirkti, kai akies krašteliu pastebėjau kai ką, einantį pro šalį. Ne žmogų. Apgailestaudama nusišypsojau jaunajam pardavėjui ir nuskubėjau paskui tą padarą. Užteko vieno įdėmaus žvilgsnio, kad mano įtarimai pasitvirtintų: po tankiais juodais vyro plaukais matėsi kelios plonos nutriušusios sruogos, dar nenuslinkusios nuo susiraukšlėjusios ir senatvinėmis dėmėmis nusėtos galvos.

Neatrodė, kad jis ką nors būtų sekęs. Vampyras ryžtingai žingsniavo per turgų. Kad spėčiau iš paskos, turėjau kone bėgti. Jis įėjo į apleistą pastatą, dunksantį turgaus gale. Palaukusi pusę minutės įžengiau ir aš. Siauro koridoriaus gale pamačiau vienas duris. Išsitraukiau Elą ir staigiu spyriu jas atidariusi įvirtau vidun.

Pamačiau į mane įbestas vampyro, kurį sekiau, akis. Ir dar dvidešimt porų vampyrų akių.

– O – pypt! – sušnibždėjau.

3 Ispanų k. „mirti“.

Septintas skyrius

VISUR GERAI – NAMIE GERIAUSIA

Su vienu vampyru dar susidoročiau. Po velnių, susidoročiau ir su penkiais, kiek ten jų jėgos – sudžiūvę negyvėlių raumenys, ir tiek. Tačiau dvidešimt? Įvertinau savo galimybes – prasti popieriai. Kas čia vyksta? Juk vampyrai – vienišiai iš prigimties. Visa tai be galo keista. Reikalai klostosi labai, labai blogai.

Aš išspaudžiau drovią šypseną. Vampyrai negalėjo žinoti, kas aš tokia ir kad matau juos kiaurai.

– Oi! Ieškau teatro. Tikriausiai užėjau ne į tą pastatą.

Kad tik pavyktų greitai atsidurti prie durų, mąsčiau, bet staiga – spragt! Dar keturi vampyrai įėjo man iš paskos ir užrakino duris. Nuleidau ranką prie diržo, sugraibiau komunikatorių ir paspaudžiau pavojaus mygtuką. Tada išsitraukiau Elą.

Giliai įkvėpusi nutaisiau akmeninį veidą.

– Jūs sulaikyti remiantis Tarptautinės kovos su antgamtinėmis būtybėmis sutarties Vampyrų nutarimo 3.7 punktu. Turėsite prisistatyti į artimiausią registracijos…

– Tu iš TKABA? – paklausė vienas vampyras. Kiti nervingai mindžikavo vietoje.

– Taip. Prašau išsirikiuoti į eilę, kad galėčiau uždėti sekimo įtaisus, – tiesą sakant, neabejojau, kad jie prapliups juoku.

– Tu neketini mūsų žudyti? – paklausė tas pats vampyras, įtariai mane nužvelgęs.

– Kodėl visi klausia to paties?

Išties, nejau atrodau kaip kraujo ištroškusi beprotė? Gal dėl rausvų sportbačių? Ar širdelės formos auskarų?

Vampyrai suėjo į būrį ir ėmė šnibždėtis. Aš pradėjau po truputį slinkti link durų, viena ranka spaudžiau Elą, kita karštligiškai maigiau pavojaus mygtuką. Liša pastebės. Ir atsiųs man pagalbą. Iki šiol ji niekada nepaliko manęs bėdoje, tačiau jeigu jie greitai neatsilieps į mano nevilties šauksmą, būsiu priversta padaryti tai, ko visai nenorėjau daryti.

Laisvė buvo ranka pasiekiama, kai būrys atsisuko į mane. Tas, kuris kalbėjo su manimi, aukštas vampyras, prisidengęs simpatiško garbaniaus apžavais, papurtė galvą.

– Atleisk, – ir lyg apgailestaudamas nusišypsojo apnuogindamas iltis. – Mes džiaugiamės, kad tu ne ta, kas mus medžioja, tačiau TKABA mums ne prie širdies. Ir mes visi labai, labai ištroškę.

– Taip iškart prie reikalo, net nepakoketuosim? – paklausiau stengdamasi išlošti laiko. – Galėtumėt bent apsimesti seksualiais vyrukais. Pagalvokit apie visas kvaišeles, dievinančias jūsų rasę, jos taip nusiviltų! – ir išsitraukiau savo sidabrinį peilį. Ko gero, derėjo rimčiau žiūrėti į kovų meno treniruotes. – Susitarkim taip. Jūs leidžiate man išeiti ir aš niekam nesakysiu, kad negražiai elgėtės.

– Man labai gaila, pupyt.

– Tuomet kaltinkit save, – viena ranka tvirčiau suspaudžiau durklą, kita – Elą. – Ko gero, teks jus užmušti, – jei tik pavyktų pro juos prasibrauti – man tereikia atsidurti prie durų. O tada jau sugebėsiu pasprukti.

Mane puolė iškart trise ir aš ėmiau kaip pamišusi mojuoti rankomis. Du išsyk „išjungiau“ elektra ir jie nugriuvo ant grindų. Trečiasis bandė sugriebti man už rankos, bet rėžiau per ją durklu ir vampyras atsitraukė kaukdamas iš skausmo. Nubėgau prie durų, deja, užraktas nepasidavė. Apsisukau ir atsirėmiau į jas nugara.

– Visi iš karto! – sušuko jų vyriausiasis ir mano pusėn jau tiesėsi rankų miškas – žmonių rankų, iš kūno ir kraujo, po kuriomis mačiau sudūlėjusias negyvėlių galūnes. Koviausi iš paskutiniųjų, tačiau net vampyrai yra jėga, kai stoja dvidešimt prieš vieną. Užteko kelių sekundžių ir jie prispaudė mane prie sienos. Vis dar spaudžiau peilį ir Elą, bet negalėjau pajudinti rankų, kad paleisčiau juos į darbą. Vyriausiasis dabar stovėjo už kelių colių nuo manęs. Bandžiau žiūrėti į jo apžavus, tik į apžavus, tačiau mačiau vien baltas, be vyzdžių akis, spoksančias iš įkritusių akiduobių. Jis nusijuokė. O man norėjosi verkti.

Pagalba ateis per vėlai.

– Neketini šauktis pagalbos? – sušnibždėjo jis lenkdamasis, lūpomis ieškodamas sultingos vietelės mano kakle. Šlykščiomis negyvėlio lūpomis. Pamačiau, kaip apsinuogina jo iltys, ir užsimerkiau. Mane užplūdo iš vaikystės atėjęs siaubas, kai pirmą kartą teko susidurti su vampyru. Niekas manęs neišgelbės. Niekas manęs neišgelbės. Skruostu nubėgo vieniša ašara.

– Loretanai! – staiga sušukau. Vampyras sustingo, jis aiškiai to nesitikėjo. – Man tavęs reikia! DABAR!

Ir tos sekundės užteko, kad mano kaklas būtų išgelbėtas. Kambarį užliejo balta šviesa ir vampyrai instinktyviai atsitraukė. Mano liemenį iš nugaros apsivijo pora rankų ir trūktelėjusios įsitempė į tamsą.

– Tu mane kvietei, – į ausį sumurmėjo Retas, tvirtai glausdamas visiškoje tuštumoje. – Žinojau, kad pakviesi, – jo balse išgirdau džiaugsmą, pergalingą džiaugsmą. Buvau sau prisiekusi, kad niekada daugiau neištarsiu jo tikrojo vardo, niekada jo nepašauksiu. O dabar vienu žodžiu panaikinau visus įsakymus laikytis kuo toliau nuo manęs. Ne, ne vienu žodžiu – kurių galų plyšojau, kad man jo reikia? Dabar jis išvers juos kaip panorėjęs. Bet vėl prisiminiau vampyro lūpas prie kaklo ir sudrebėjau iš pasišlykštėjimo. Tiek to.

– O dabar namo, gerai?

Jis stipriau apglėbė mane prisispausdamas visu kūnu. Per palaidinukę jaučiau, kaip plaka jo širdis, galingai, bet pernelyg lėtai.

– Namo, tai namo, – nusijuokė sidabriniu juoku.

Tai turėjo sukelti man įtarimą.

Bet aš tik tvirčiau užsimerkiau stengdamasi nekreipti dėmesio į jo stangrų kūną sau už nugaros. Elfams mažiausiai rūpi seksas, apskritai bet koks fizinis artumas, užtat jiems rūpi užvaldyti žmogaus esybę. Retas žinojo, kaip man trūksta artumos – bet kokio ryšio. Mergaitei, užaugusiai taip, kaip aš, nuolat trūko meilės ir dėmesio. Geriau nei Rakelė, geriau nei Liša, geriau nei bet kas pasaulyje jis žinojo, kokia velniškai vieniša esu. Ir aš nekenčiau jo už tai.

Maniau, kad jis, kaip visada, paims mane už rankos ir mes pereisime Elfų karalystės takais, tačiau pajutau švelnų vėjelį, paskui tapo šviesu ir šilta. Atsimerkusi pamačiau, kad esu kambaryje. Ne savo. Nežinia, iš kur sklido švelni, prislopinta šviesa. Kambarys buvo apstatytas elegantiškais baldais, sienos iš šviesaus akmens. Audiniai – vien šilkas ir aksomas, tamsiai ir skaisčiai raudonų atspalvių, siuvinėti auksu. Ir jokių durų.