Кирстен Уайт - Paranormalūs

Vampyras trūktelėjo pečiais nesiliaudamas brūžuoti šepečiu per grindis, nors jos ir taip buvo be dėmelės. Vlado apžavai, palyginti su kitų, ne taip krito į akis: iš pažiūros paprastas keturiasdešimtmetis, liesas, pradedantis plikti vyras, ne gražuolis, bet ir ne pabaisa. Tačiau po apžavais visi vampyrai atrodė vienodai. Fui.

– Jis tikriausiai gyvavaizdis, – sušvokštė Vladas ir pašaipiai išsiviepė.

– Kas dar per gyvavaizdis? – paklausiau ir iškart pasigailėjau matydama, kaip šypsena perkreipia vampyro veidą.

– Jeigu jis apsimetė tavimi, vadinasi, mums visiems pasisekė, – ir vėl bjauriai sukrizenęs išsinešdino.

Pasisukau į Lišą: ji įdėmiai spoksojo į vieną iš savo ekranų. Undinė prisimerkė.

– Kas? – jos veido mina privertė mane sunerimti. – Kas tas gyvavaizdis?

– Gyvavaizdžiai apsireiškia žmonėms kaip… – ji padelsė, – kaip mirties pranašai. Kalbama, kad jei pamatei save, vadinasi, greitai mirsi. Tai piktosios dvasios, įgavusios žmogaus pavidalą, jos sugriauna jo gyvenimą, o tai vėl baigiasi mirtimi.

Susiraukiau. Mėšlas.

– Palauk, sakei, dvasios? Tas tipas iš kūno.

Savo laiku man yra tekę susidurti su keliais vaiduokliais ir bildukais. Jie turi vieną gerą ypatybę: negali tavęs paliesti. Vienintelis jų ginklas – bauginti. Sukėlę baimę daug ką gali pasiekti: priversti žmones matyti, girdėti ir jausti tai, ko iš tikrųjų nėra. Tačiau jei žinai, kas vyksta, daug lengviau nepasiduoti jų įtakai.

– Be to, jeigu jau man lemta mirti, Rakelės, Denisės ir Žako dienos irgi suskaičiuotos.

Liša mąsliai sumirksėjo.

– Sakyk, kam gyvavaizdžiui raustis Rakelės dokumentuose?

– Taigi. Ir jam tik septyniolika.

Liša palenkė į šoną galvą.

– Tai jis ne nemirtingasis?

– Ne. Oi, regis, turėjau pranešti apie tai Rakelei, – pasakiau ir susiraukiau. Gal ir pranešiu, bet tik tada, kai ji irgi nuspręs dalytis su manimi informacija. – Klausyk, niekam nieko nesakyk, gerai? Nenoriu, kad jie mane išspirtų iš šito reikalo, o vienintelis mano koziris yra tai, ką žinau.

Liša mirktelėjo, tiksliau, užmerkė vieną permatomą voką.

– Šiaip ar taip, jie neduos man oficialaus leidimo atlikti tyrimą. Tad ko man kalbėti.

– Tu pati geriausia, mano šaunioji pelekuotoji drauge.

Liša vėl man nusišypsojo vien akimis. Kad ir kokios skirtingos buvome, viena kitai suteikėme tai, ko abiem labiausiai trūko, – ištikimą draugystę. Atsisveikinau, kaip buvau įpratusi nuo dešimties, kai pirmą kartą sutikau Lišą: išpūčiau skruostus ir prisiplojau veidu prie akvariumo stiklo.

Šeštas skyrius

NEGYVA MĖSA – BET KOKIA KALBA

Vos tą rytą man pagaliau pavyko užmigti, vėl sukaukė pavojaus sirena. Pašokau iš lovos visiškai nesusigaudydama. Tikriausiai vėl kas nors įsibrovė ar dar kokia nelaimė. Paskui susivokiau, kad tai ne Centro pavojaus signalas, o mano žadintuvas. Tai reiškė, kad mano mokytoja Šarlotė bus čia tiksliai po dešimties minučių.

O – pypt! – aš nepadariau nė vieno namų darbo. Pastaruosius kelerius metus vis bandžiau įtikinti Rakelę, kad man nėra ko kalti matematikos, anglų kalbos, gamtos mokslų, pasaulio istorijos ir keturių – taip taip, keturių ! – užsienio kalbų. Juk neketinau stoti į koledžą ar dar kur nors. Aš, aišku, norėjau mokytis, bet paprastoje mokykloje, kad galėčiau bendrauti su vienmečiais, o ne dėl išsilavinimo. Beje, abejojau, ar TKABA rūpi, gausiu aš diplomą ar ne. Kol galiu matyti kiaurai apžavus, darbas man užtikrintas iki gyvos galvos. Tačiau kaskart, kai tik pradėdavau apie tai kalbėti, Rakelė nužvelgdavo mane beveik juodomis akimis ir atsidusdavo savo nepakartojamu atodūsiu, reiškiančiu: „Žinau, manai, kad šie dalykai tau nereikalingi, tačiau vieną dieną tai įvertinsi ir dar padėkosi man, kad išauklėjau tave kaip visavertę asmenybę.“

Išsitraukiau ispanų kalbos vadovėlį įsitikinusi, kad šįryt numatyta kaip tik ši pamoka. Paskubomis surašiusi visas netaisyklingojo veiksmažodžio „morir“3 formas, perėjau prie pavyzdžių. „Tú eres muerta carne.“ Perbraukiau – būdvardis po daiktavardžio. „Tú eres carne muerta.“ Ak, ir ką aš noriu apgauti, juk šiuose sakiniuose išvis nėra veiksmažodžio „morir“. „Yo soy carne muerta.“ Vertimas: „Aš esu negyva mėsa.“

Tą akimirką mano namų durys pyptelėjo ir aš įleidau Šarlotę. Mano mokytoja buvo graži moteris, iš pažiūros netoli trisdešimties, keliais coliais žemesnė už mane, blizgančiais kaštoniniais plaukais, surištais į uodegėlę, dailūs akiniai stačiakampiais rėmeliais dengė mėlynas akis, pro kurias prasišvietė ryškiai geltonos vilko akys.

Šarlotė šypsojosi mieliausia šypsena. Mokytojauti jai buvo pats didžiausias džiaugsmas, kol jos neužkrėtė. Kai suprato, kuo tapo ir ko pridarė – užpuolė savo šeimos narį, – bandė nusižudyti. Laimei, mes aptikome Šarlotę, kol ji dar nežinojo tų kelių būdų, kaip galima nužudyti vilkolakį. Aš taip ir nesupratau, kodėl – dėl mano akivaizdaus abejingumo mokslams ar dėl to, kad graužėsi dėl savo praeities, – bet būdama su manimi ji visuomet atrodydavo liūdna, net kai šypsodavosi.

Mudvi susėdome ant sofos ir prisitraukėme stalą. Šarlotė žvilgtelėjo į mano sąsiuvinį ir išspaudė šypseną.

– Tu negyva mėsa?

Aš meilikaujamai išsiviepiau tarsi sakydama: „Ak, nebark manęs, matai, kokia aš meilutė“, ir gūžtelėjau pečiais.

– Išvertei pažodžiui, o juk galėjai pasakyti – lavonas. Be to, tu nebaigei surašyti kitų netaisyklingųjų veiksmažodžių formų ir neparašei trumpo apsakymo, kaip buvau uždavusi, – Šarlotė pažvelgė į mane begalinio liūdesio sklidinomis akimis. Jos mane žudė.

– Atleisk, – sušnibždėjau ir nuleidau galvą. – Vakarykštė diena buvo beprotiška. Pirmiausia mane pasiuntė vampyro sugauti, paskui tas įsibrovimas, tada vidury nakties atsibaladojo Retas, ir paskui jau negalėjau užmigti.

– Regis, vakar tau buvo nelengva. Tačiau namų darbus paskyriau prieš savaitę. Gal kitą sykį nepaliksi užduočių paskutinei nakčiai?

– Šarlote, viską supratau, pasitaisysiu, pažadu!

Šįkart ji nusišypsojo kiek linksmiau.

Likusį rytmetį praleidome asmenuodamos veiksmažodžius (gal ką nors tai ir veža, bet man – žiauri nuobodybė) ir bandydamos šnekučiuotis sena gera español . Ji pasiliko pas mane priešpiečių, paskui atėjo laikas popietiniams užsiėmimams.

Badas, kovų meno ir savigynos treneris, vis dar neprarado vilties išmokyti mane kautis peiliu.

– Sidabriniai peiliai! Nepaprastai pavojingi visiems antgamtiniams padarams, neretai mirtini!

– Elas! – laikiausi savo. – Nepakeičiamas rausvas, tviskantis Elas!

– Tu negali šimtu procentų pasikliauti technologijomis, – nors Badas buvo žmogus, mirtingas kaip visi, pasiklausius jo atrodydavo, kad gimė viduramžiais. Jei kartais jums įdomu, ar jis mielas, sakyčiau, taip, tik gal prieš kokius trisdešimt metų toks buvo. Dabar visas jo žavesys išblėsęs. – Kadangi mes jau ne pirmą kartą dėl to ginčijamės, turiu kai ką tau paruošęs.

– Dovaną? – atkutau.

Jis linktelėjo kaip visada susiraukęs ir išsitraukė kažką, įsuktą į audinį. Kai išvyniojo, išvydau grakštų durklą rausva perlamutrine rankena.

– Negali būti! – suklykiau griebdama ginklą.

– Negaliu patikėti, kad padariau rausvą durklą.

– Jis toks mielas! O, myliu šitą daikčiuką! Pagaliau Elas gaus savęs vertą draugą, – ir pribėgusi apkabinau Badą. Visokie glėbesčiavimaisi jam kėlė siaubą, bet šįkart atrodė patenkintas, kad paėmiau durklą. – Po velnių! Kaip man jį pavadinti?