Кирстен Уайт - Paranormalūs

– Taip geriau? – jo balsas pasikeitė, tapo sodrus, žemas, ir aš pasigailėjau, kad kalbuosi ne su tikru vaikinu.

– Nepalyginamai.

Įsižiūrėjau: po šiuo pavidalu tebeliko tikrasis Lendas. Kad ir kokia tamsi buvo jo akių spalva, ji iki galo nepaslėpė jo tikrų vandens vaiskumo akių, tebemačiau jas mirguliuojant po rudomis.

– Šitoks, regis, visiems patinku.

– Kurgi ne.

Mane apėmė smalsumas. Suraukiau kaktą.

– Kaip skamba tavo tikrasis balsas?

– O kodėl manai, kad čia netikras?

– Tiesiog įsivaizduoju, kad jis turėtų skambėti kitaip. Švelniau. Kaip vanduo, – pasakiau ir supratau, kokias nesąmones šneku, tačiau jis liovėsi šypsojęsis ir mąsliai pažvelgė į mane.

– Jei atėjai ne nužudyti manęs, tai kodėl tu čia, Eve?

Išties. Stoviu čia be jokio makiažo, susivėlusiais plaukais prieš nuostabiausią vaikiną, kokį esu mačiusi, nesvarbu, tikras jis ar ne. Kodėl?

– Toks mano darbas.

Jis vėl išsišiepė, šįkart lūpas perkreipė ankstesnė ironija.

– Ak, taip. Tavo darbas. Baisiai rimta kaip tavo amžiaus merginai.

– Tu nedaug už mane vyresnis, – dabar, kai galėjau geriau jį įžiūrėti, buvau tuo tikra. Laiko paženklinti mirtingieji, kaip antai vampyrai, negali nuslėpti savo amžiaus – po apžavais visuomet matyti jų tikri kūnai – sukriošę, atgrasūs. Tikri nemirtingieji, pavyzdžiui, elfai, amžinai jauni, tačiau jų veidai visai kitokie. Su metais jų nesubjauroja raukšlės, oda išlieka lygi ir švelni kaip vandenyno dugne amžiams nuskendusi stiklo šukė. Nė vienas mirtingasis neturi tokio skaistaus veido. Tačiau Lendo veidas nebuvo nei senas, nei amžinai jaunas.

Pasikeitusi jo veido išraiška tai tik patvirtino.

– Cha! – išsiviepiau patenkinta savimi. – Leisk atspėti… penkiolika? – pasakiau tyčia kiek pajaunindama.

Jis aiškiai pyktelėjo.

– Septyniolika.

– Matai? Dabar pasakei tiesą. Ne taip jau sunku, ar ne?

Lendas papurtė galvą ir atsiduso.

– Bėda.

– Taip, bičiuli, aš gyva bėda, – išgiedojau šypsodamasi. Palaukit, ar aš koketuoju? Gal truputį. Bet kas čia bloga? Visi vaikinai, mano sutikti pastaruoju metu, arba seniai, arba pusiau pabaisos, gyvi lavonai, arba nemirtingi šunsnukiai. Lendas bent jau mano vienmetis, kad ir kas jis būtų.

– Sakau, tu patekai į bėdą, – ir jis sužiuro man pro šoną. Pasekusi jo žvilgsnį išvydau Rakelę. Ji neatrodė trykštanti džiaugsmu, švelniai tariant. Nė nepastebėjau, kaip ji atžingsniavo iš kito koridoriaus galo. Dabar stovėjo gręždama mane plieniniu žvilgsniu.

Jau norėjau atsiprašyti, bet apsigalvojau. Užvertusi akis į lubas išpoškinau:

– Kas dabar? Skirsi man namų areštą? – gal nederėjo taip niršti, bet sutikit: naktis buvo sunki ir dabar aš mažiausiai norėjau klausytis pamokslų.

– Lauk iš čia! Judinkis!

Praėjau pro ją ir atsisukusi mečiau į Lendą žvilgsnį. Jis mirktelėjo ir aš nesusilaikiusi nusišypsojau.

Užuot ėjusi namo, patraukiau į Duomenų apdorojimo skyrių. Gal dar kiek per anksti, tačiau Liša turi vieną gerą savybę: ji niekada nemiega. Man patiko Duomenų apdorojimo skyrius: priešingai nei visas Centras, jis neatrodė sterilus. Apskritoje patalpoje palei visas sienas stovėjo stalai, o pačiame viduryje dunksojo didingas Lišos akvariumas – tobulai apskritas, apie penkiolikos metrų skersmens ir šešių aukščio. Jie net įsigudrino įrengti jį kaip tikrą koralinį rifą su visais jo patogumais, įskaitant krištolo skaidrumo žydrą vandenį ir įvairiaspalves atogrąžų žuvis. Lišos buveinė grožiu toli lenkė mano namus.

Undinė buvo įsitaisiusi akvariumo priekyje, spoksojo į daugybę ekranų. Iš jos būtų išėjusi tobula asmeninė sekretorė: jokių nedarbingumo lapelių, jokių atostogų, net miego valandų, be to, Lišai patiko būti čia. Dauguma antgamtinių būtybių neverta pernelyg pasitikėti. Pašalinus kenksmingumą beveik visi širdies gilumoje laiko didesnę ar mažesnę neapykantą agentūrai – už tai, kad atėmė iš jų laisvę. Tačiau Liša mėgo savo darbą. Ji buvo atsakinga už grafikus, stebėseną, transportą – visko ir neišvardysi. Šita mergina žinojo viską.

Vis dėlto pasirodė, kad ne visai viską. Vos prisiartinau prie rezervuaro, jos žalios akys sužibo iš smalsumo. Aš nusišypsojau.

– Kaip sekasi, Liša?

– Kaip tu? Ar po šios nakties jautiesi gerai?

Liša pažinojo mane geriau nei bet kas kitas Centre. Nors mane globojo Rakelė, su ja apie jausmus nepasišnekėsi. Be to, Rakelės kalbėjimo būdas – dūsaujant – nelabai tinka bendraujant su paaugliais. Liša suprato, kokią sumaištį mano sieloje sukėlė paskutinis susitikimas su Retu. Su ja galėjau (taip ir dariau) kalbėtis apie viską.

– Būdavo ir geriau. Negalėjau užmigti.

Liša ėmė keiktis. Klausiausi vos tvardydama juoką, nes kompiuteris keiksmų neversdavo į žmonių kalbą. Skambėjo maždaug taip: „Pypt! Kvaišos – pypt! – elfai ir jų – pypt! pypt! pypt! – noras valdyti. Pats laikas jam – pypt! pypt! pypt! – liautis – pypt! pypt! – taisykles arba aš – pypt! pypt! pypt! – jį – pyyyyypt! – ir viskas monotonišku roboto balsu. Jėga. Liša kartais ne juokais užsiveda ir dėl to man patiko dar labiau. Man ji atstojo vyresnę seserį, kurios niekada neturėjau. Vyresnę seserį, kurios – ir atsitik tu man taip – kūnas buvo padengtas tviskančiais žaliais žvynais, be to, ji turėjo ilgą uodegą su pelekais ir plėvėtas rankas. Nors, tiesą sakant, savotiškai ji buvo graži.

Prapliupau kvatotis. Roboto balsas man visuomet kėlė juoką.

– Sutariam, tu jį pyyyyypt!

Undinė palingavo galva, ji vis dar siuto ant Reto. Kažkas viename iš ekranų patraukė jos dėmesį ir Liša kelias minutes vedžiojo po jį plėvėtas rankas. Nelabai supratau, kaip visa ši technika veikė, bet atrodė kietai.

Baigusi Liša vėl atsisuko į mane.

– Pasakok pagaliau, kas atsitiko per vakarykštį įsibrovimą?

– O ko tu dar nežinai?

Paprastai visas naujienas galėdavai sužinoti iš Lišos. Dauguma jų būdavo įslaptintos, tačiau mes – geriausios draugės. Dalijomės tarpusavy visomis paslaptimis, bet daugiau niekam jų neatskleisdavome. Kaip tada, kai man buvo dvylika: tuo metu Centras dirbo su fėjomis. Liša žinojo, kaip aš norėjau – tiesiog miriau – jas pamatyti, ir šnipštelėjo man, kur ir kada vyks operacija. Nors paskui Rakelė paskyrė man namų areštą už tai, kad šlaisčiausi gaudymo ir sulaikymo operacijos teritorijoje. Deja, fėjos pasirodė esančios šlykščios, purvinos būtybės, net sparnai buvo apskretę gleivėmis. Taip išsisklaidė dar vienas animacinių filmukų įpirštas mitas.

– Tiesą sakant, beveik nieko. Kas jis per vienas? – ji atrodė sunerimusi.

– Nežinau. Niekada nesu mačiusi ko nors panašaus. Rakelė taip pat.

– Ko jam čia reikia?

– Neturiu supratimo. Užtikau jį Rakelės kabinete, bet jis nepasakė, ką ten veikė.

– Ir jis gali įgauti kieno nori pavidalą?

– Aha. Įsivaizduok, kaip jaustumeisi stovėdama ir kalbėdama pati su savimi – stogas važiuoja!

Pasigirdo tylus, švokščiantis juokas. Apsisukau ir pamačiau vieną iš Centro vampyrų: jis stovėjo netoliese ir klausėsi.

– Kas nors juokinga, Dalvai? – dėbtelėjau į jį.

Jis irgi sušnairavo mano pusėn.

– Aš Vladas, ir tu tai puikiai žinai.

– Aha, tu ir pusė vietinių vampyrų.

Vladas – ar Dalvas, kaip tyčia jį vadindavau vien norėdama paerzinti, – buvo gyvas įsikūnijimas to, ko Centre labiausiai nemėgau. Padarus, padariusi nekenksmingus, TKABA visuomet privalomai įdarbindavo. Vilkolakiams tekdavo bene įvairiausi darbeliai, atsižvelgiant į tai, kuo jie užsiimdavo anksčiau. Vampyrai paprastai triūsdavo Centro filialuose arba pridengdavo mus per užduotis, nes turėjo retą dovaną: galėjo kam nori apdumti akis. Vladas buvo išimtis: visiškai tuščia vieta, be jokios naudos. Tiesą sakant, negalima jo kaltinti, kad siunta ant visų ir visko: anksčiau naktimis jis šiurpindavo visą Bulgariją, o dabar tėra valytojas. O kadangi jį sugavau ir „supakavau“ aš, manęs jis nekentė visa širdimi.