Кирстен Уайт - Paranormalūs

Pašiurpusi iš siaubo apėjau rašomąjį stalą. Buvau girdėjusi apie bjaurastį, kuri gali praryti žmones gyvus ir įsinerti į jų odą. Nuo tada šie padarai nuolat atgydavo sapnuose, o juk mano gyvenime košmarų ir taip netrūko.

– Meldžiu, tik ne Rakelė, – sušnibždėjau iš paskutiniųjų laikydamasi, kad nesupykintų. Rakelė ištirpo, teliko keisčiausias padaras, kokių esu mačiusi, o jų regėjau, turint omenyje mano darbą, tikrai nemažai.

Trečias skyrius

AŠ IR NE AŠ

Žiūrėjau į tą padarą ir niekaip negalėjau sutelkti žvilgsnio. Akys slydo jo kontūrais nerasdamos, už ko užsikabinti. Nors ir galėjau šį tą įžiūrėti, jis buvo, ko gero, ties materialaus kūno matomumo riba. Įsivaizduokite, kad jums reikia įsirabždinti į aštuoniasdešimt laipsnių statumo kalną, padengtą šešių colių storio ledu. Štai kaip sunku buvo įžiūrėti tą tipą.

Tačiau dėl vieno neabejojau – jis vyriškosios lyties. Įsibrovėlis buvo plikas, be drabužių, ir aš džiaugiausi, kad gulėjo susirietęs į kamuoliuką. Stovėjau nežinodama, ką daryti toliau, kai durys atsidarė ir vidun įsiveržė tikroji Rakelė, jai iš paskos įgriuvo du apsaugos darbuotojai.

– Tai jis tavęs nesurijo! – puoliau jai ant kaklo ir vos neapsiašarojau.

Sargybiniai prabėgo pro mus. Rakelė santūriai paplekšnojo man per nugarą.

– Ne, ji manęs nesurijo. Tik skaudžiai sudavė per veidą.

– Tai vaikinas.

– Kas? Vaikinas? – perklausė ji.

Mudvi priėjome jo apžiūrėti. Apsaugos darbuotojai spoksojo žemyn netekę amo. Vienas pasikasė galvą. Tikras drimba, gremėzdiškas vilkolakis prancūzas, vardu Žakas. Vilkolakius sunkiau atpažinti nei vampyrus. Kai ne pilnatis, juos išduoda tik akys. Kad ir kokios spalvos būtų, po jomis aš visada regiu geltonas vilko akis. Dauguma vilkolakių gana padorūs. Kadangi išsiskiria nepaprasta jėga, dauguma jų pas mus dirba apsaugos darbuotojais. Suprantama, per pilnatį juos saugiai uždarome.

Žakas gūžtelėjo pečiais.

– Dar nesu matęs ko nors panašaus į šį, – jis irgi negalėjo sutelkti žvilgsnio į kūną, tysantį ant grindų.

Kitas sargybinis, paprastas žmogus, papurtė galvą.

– Kaip jis įėjo? – paklausiau Rakelės.

– Ji… jis… apsimetė Denise.

– Denise iš Kovos su zombiais skyriaus? – svarbiausias vilkolakės Denisės darbas buvo iš pasaulio valyti zombius. Manęs niekada nesiųsdavo į tokias užduotis – zombiai nesidangsto apžavais, todėl tokį darbą gali bet kas atlikti. Be to, juos nesunku aptikti, nors paskui agentai sugaišta marias laiko, kol nuramina iš baimės paklaikusius vietinius gyventojus. Tai dar viena TKABA misija: pasirūpinti, kad pasaulis skendėtų palaimingoje nežinioje, nenutuokdamas, jog dauguma antgamtinių padarų iš tikrųjų egzistuoja.

– Taip. Šitas padaras Denisės pavidalu iškvietė transportą. O informacija apie zombių užpuolimą buvo klaidinga. Pamačiau juos vos išėjusius iš elfų durų angos. Denisė apsisuko ir stumtelėjo Felę, elfų merginą, atgal. Aš iškart paspaudžiau pavojaus mygtuką ir žengiau priešais, kad sustabdyčiau ją… jį. Bet jis sudavė man per veidą ir atėmė komunikatorių.

– Bet kaip jis žinojo, kur tavo kabinetas?

– Jai… jam pasipainiojo Žakas. Padaras apsimetė, kad svaigsta galva, ir paprašė palydėti iki čia.

Žakas sumišęs mindžikavo.

– Kaip turėtume jį sterilizuoti?

Jis neturėjo omeny sterilizacijos tikrąja prasme. Fui! Mes tarpusavyje vien dėl smagumo sterilizacija vadiname antgamtinių padarų kenksmingumo šalinimą. Vilkolakiai gauna apyrankes su milžiniškomis migdomųjų dozėmis. Įtaisai pradeda veikti prasidėjus pilnačiai. Vampyrus tramdome šventintu vandeniu. Su elfais visai paprasta, jei žinai tikrąjį jų vardą – užtenka jį ištarti ir elfas visiškai jums paklus: darys viską, ką įsakysite. Būtų paprasta, jei elfai nuolat nerastų būdų, kaip apeiti griežtas taisykles. Mes per menkai vertiname elfų išradingumą ir neprilygstamą gebėjimą iškreiptai suvokti įsakymus – taip, kaip naudinga jiems.

Rakelė susiraukė.

– Nežinau. Tiesiog pavaišinkite jį įprasta doze elektros ir migdomųjų. Kai sužinosime, kas tai per padaras, sugalvosime ką nors tinkamiau.

Žakas išsitraukė ant kulkšnies dedamą sekimo įtaisą, bet sustojo nesiryždamas paliesti gulinčiojo ir sumišęs pakraipė galvą.

– Negaliu įžiūrėti jo kojos.

Rakelė ir abu apsaugos darbuotojai įbedė akis į figūrą ant grindų ir susiraukė: žvilgsnis slydo netrukdomas lyg per tuštumą. Atsidusau.

– Aš matau jo koją. Uždėsiu apyrankę.

Ištiesiau ranką ir Žakas, lengviau atsidusęs, įbruko man sekimo įtaisą. Atsitūpusi delsiau, kažkodėl ėmiau nervintis. Ar mano rankos nepraeis pro padarą kiaurai, tarsi kiščiau jas į vandenį? Tačiau jis turi būti apčiuopiamas, antraip Elas nebūtų jo paveikęs. Stengdamasi nedrebėti uždėjau ranką jam ant kulkšnies.

Palietus pasirodė, kad padaro kūnas standus. Oda šilta ir lygi kaip stiklas – tik joks stiklas nėra toks švelnus.

– Keista, – sumurmėjau pirštu įjungdama sekimo įtaisą ir dėdama jį ant kojos. Nors įtaisas pats prisitaikydavo prie kojos, šįkart prireikė trijų bandymų, kol jis barkštelėjęs pagaliau užsirakino ant kulkšnies. Jutikliams įsmigus į odą padaras sutrūkčiojo, bet neprabudo.

Stovėjau ranka tebejausdama jo kūno šilumą.

– Ką gi, baigta. Bet neketinu jo tempti į Centro būstinę, jei to norite paprašyti. Patys puikiausiai jį apčiuopsite, kad ir nematydami. Be to, tas tipas visai nuogas – aš daugiau jo neliesiu.

Pamačiusi apsaugos darbuotojų veido išraiškas vos nenusikvatojau. Jie pakėlė tą vandeninį padarą ir atkišę rankas, tarsi bijodami nusideginti, išnešė iš kambario.

– Einu, išsiaiškinsiu, kas nutiko Denisei ir Felei, – Rakelė vėl išraiškingai atsiduso, lyg sakydama: „Ir kodėl tokiais reikalais visuomet turiu užsiimti aš“ (šitas atodūsis man buvo gerai pažįstamas, ne pirmas kartas), ir paplekšnojo man per petį. – Puikiai padirbėjai, Eve. Nežinau, ką būtume darę, jei nebūtum jo radusi.

– Duok man žinoti, kaip klostysis jo reikalai. Šitas padaras keisčiausias, kokį kada esu mačiusi. Noriu žinoti, kas jam bus toliau.

Ji nusišypsojo skiausčia, niekuo neįpareigojančia šypsena, tai reiškė maždaug „nė nesitikėk“, ir paėmė nuo stalo savo komunikatorių. Išėjau gana suirzusi. TKABA atverdavo burną tik tada, kai reikėdavo įsakyti, kur turiu vykti ir ką daryti. Eikit velniop! Praėjau savo butą ir patraukiau toliau – į Centro būstinę. Jei Rakelė nesiteikia man nieko sakyti, sužinosiu pati. Pridėjau delną prie durų ir įėjau į ilgą, akinamai apšviestą koridorių. Abipus rikiavosi kameros.

Mano neseniai sutramdytas gremlinas tupėjo šešių colių stiklo narve ir urgzdamas šokinėjo bandydamas prasimušti pro elektrinį lauką. Atsitrenkęs į elektrinę sieną viauktelėdavo, atšokdavo ir vėl viską pradėdavo iš naujo. Gremlinai kvaili kaip reta.

Kiek paėjusi koridoriumi pamačiau Žaką. Apsivijusi save rankomis, kad galutinai nesustirčiau, nuskubėjau prie jo. Visame Centre būdavo vėsu, bet pačioje būstinėje jauteisi tarsi įlipęs į šaldytuvą. Žakas stovėjo nejudėdamas ir sutrikęs spoksojo į vieną iš kamerų. Aš irgi pažvelgiau ten ir mano žandikaulis atkaro iš nuostabos. Kameroje lygiai toks pat Žakas rymojo nerūpestingai atsirėmęs į sieną ir žiūrėjo į mus. Kai pamatė mane, jo veido išraiška pasikeitė. Susijaudinęs tas kitas Žakas prisiartino prie manęs, kiek leido elektrinis laukas.

Tik tai buvo ne Žakas. Priėjau prie pat stiklo ir įtempiau akis. Štai jis – už kvadratinio Žako veido.