Кирстен Уайт - Paranormalūs

– Užčiaupk burną, – pasakiau ir krestelėjau galvą, kad atsikratyčiau jo apžavų. Ar jiems būtinai reikėjo siųsti Retą? Aišku, nusigauti iš čia į ten greičiausia Elfų karalystės takais, bet tai reiškia, kad iš čia į ten turėsiu keliauti kartu su juo. Jei manote, kad elfai – mielos mažytės pasakiškos būtybės trapiais permatomais sparneliais, vadinasi, nieko apie juos neišmanote. Elfai – kieti riešutėliai. Sudėtingos ir net pavojingos būtybės.

Pasukau link angos. Sukandau dantis ir ištiesiau ranką.

– Evelina, – sumurkė jis. – Seniai matėmės.

– Sakiau, užsičiaupk, negirdėjai? Eime.

Retas melodingai nusijuokė, lyg sidabrinis varpelis suskambo, ir ilgu plonu pirštu perbraukė man per riešą, paskui paėmė už rankos. Stengiausi nesuvirpėti. Jis vėl nusijuokė ir mudu žengėme į ąžuole atsivėrusią angą.

Aš užsimerkiau, kelionė Elfų karalystės takais mane visuomet trikdydavo. Žinojau, ką pamatysiu, jei atsimerksiu. Nieko. Visiškai nieko. Tuštuma po kojomis, tuštuma virš galvos, tuštuma aplink. Tik dėliojau kojas ir tvirtai įsikirtusi laikiausi Reto rankos, tarsi nuo jo priklausytų mano gyvybė. Taip ir buvo. Joks žmogus vienas negalėtų eiti Elfų karalystės takais ir nedingti amžiams.

Paskui viskas baigėsi. Mudu įžengėme į vieną iš šaltų, dienos šviesos lempomis apšviestų Centro koridorių. Trūktelėjusi ištraukiau pirštus Retui iš delno, bet jo ypatinga kūno šiluma jau tekėjo mano ranka ir plito kaitindama visą kūną.

– Ir jokio ačiū? – šūktelėjo elfas pavymui, nes aš iškėlusi galvą jau drožiau link nedidelio savo buto. Neatsisukau. Po akimirkos jis išdygo šalia manęs. – Mes taip seniai nešokom, – dainingas jo balsas skambėjo tyliai, dusliai. Retas vėl ketino suimti mane už rankos, bet aš atšokau ir atkišau Elą.

– Traukis, – sušnypščiau. – Ir jei vėl pasirodysi be apžavų, aš apie tave pranešiu, – prisidengęs apžavais jis neatrodytų gražesnis, nei yra iš tikrųjų, bet elfai privalo laikytis šios taisyklės.

– Kokia iš jų nauda? Vis tiek nuo tavo akių nieko negaliu paslėpti, – jis priėjo arčiau.

Užgniaužiau kunkuliuojančius jausmus. Daugiau į tą balą nelipsiu. Niekada. Laimei, mums sutrukdė žviegiantis sirenos garsas – kažkas pabėgo. Link mūsų visomis keturiomis skuodė mažas plaukuotas gremlinas, iš pražiotos burnos kyšojo aštrios iltys, nuo jų varvėjo rūgštingos seilės.

Kas buvo paskui, mačiau lyg sulėtintame kine. Gremlinas beprotiškai žėrinčiomis akimis puolė mane. Kai pašoko į orą, spyriau iš visų jėgų. Padaras nuskriejo koridoriumi tiesiai į rankas jį besivejančiam Centro darbuotojui.

– Įvartis! – subliuvau. Po galais, aš puikios formos.

– Ačiū, – padėkojo darbuotojas. Jo balsą slopino kaukė.

– Jūsų paslaugoms.

Reto ranka atsidūrė man ant liemens. Norėjau prisišlieti, pajusti, kaip jis mane apkabina ir nusineša toli toli… Staiga prisiminiau, kiek laiko.

– Velnias! – nusikeikiau ir nuskuodžiau koridoriumi pro darbuotoją su vis dar urzgiančiu gremlinu. Prabėgusi porą posūkių atsidūriau prie savo buto durų ir pridėjau delną prie specialaus užrakto. Šokinėjau iš nekantrumo laukdama, kol jos atsivers. Pamačiusi, kad Retas neseka iš paskos, apsidžiaugiau. Na, gerai, truputį nusivyliau. Ir patyliukais siutau ant savęs už tai.

It strėlė šoviau pro duris ir kaip visada nudžiugau, kad viduje palaikoma maždaug trisdešimties laipsnių temperatūra. Šleptelėjau ant ryškiai raudonos sofos. Įsijungiau didžiulį plokščio ekrano televizorių beveik per visą rausvą sieną ir atsidusau iš palengvėjimo, nes mano mėgstamas serialas „Istono mokykla“ ką tik prasidėjo. Šio vakaro serija turėtų būti įdomi: mokiniai susirenka kaukių pokylyje, visi slepiasi po tokiomis mažytėmis kaukėmis, kad visiškai nesuprantama, kaip įsigudrina vieni kitų nepažinti ir pulti į glėbį ne tam, kam derėtų. Ir iš kur jie traukia tokį siužetą?

1 Klasikinė vampyrų šukuosena: plaukai tarsi V raidė dengia kaktą.

Antras skyrius

ATGIJĘS KOŠMARAS

Prie lovos vėl sudūzgė vaizdo ekranas. Pastarąjį pusvalandį jis be perstojo įsijungdavo ir išsijungdavo. Galiausiai serialas baigėsi ir aš spustelėjau ryšio mygtuką. Žvelgiau į dvi žalias akis žalsvo atspalvio veide. Vaizdas liūliavo. Nenuostabu, nes Ališa buvo po vandeniu.

– Kodėl iki šiol nedavei apie save žinoti? – paklausė monotoniškas balsas. Man visuomet buvo įdomu, koks jos tikrasis balsas. Girdėdavau tik kompiuterio programa apdorotą: mašina jos kalbą paversdavo garsais ir tada mes visi ją suprasdavome.

– Grįžau anksčiau ir kaip tik rodė mano mėgstamą serialą.

Jos akys susiaurėjo, vadinasi, Liša nusišypsojo. Gerai, kad jos akys tokios išraiškingos, nes lūpos beveik nejudėjo.

– Ir kaip?

– Tu nepatikėsi. Rodė kaukių pokylį. Pirmiausia Lendonas glamžėsi su Katrina! Ta, kuri susitikinėja su Bretu, pameni? O šis manė, kad jis su Katrina, o ten buvo Šajena, jos sesuo, ir ji žinojo, jog Bretas galvoja, kad su juo Katrina, bet tyčia jį apgavo ir viliojo tol, kol šis ją pabučiavo, o kai pabučiavo, nusiėmė kaukę ir Bretas tik išsižiojo: „Kas per…?“ Supranti? Paskui Helerina nufotografavo, kaip Lendonas bučiuojasi su ta kekše Kerise.

Ališa lėtai sulapsėjo permatomais vokais.

– Klausyk, matau, toje mokykloje gyvenimas virte verda.

Pagavau save galvojant, kaip norėčiau ir aš bent kartelį įsisukti į tokį gyvenimą – paprastą žmonių gyvenimą, kokį gyvena visi. Manasis nė iš tolo nepriminė paprasto ir jokiais bučiniais čia nekvepėjo.

– Turi prisistatyti Rakelei, – priminė Ališa, jos akys vis dar šypsojosi.

– Gerai, gerai.

Dievinau Lišą. Ji geriausia mano draugė. Kai pripranti prie jos keisto robotiško balso, pamatai, kad ji išsiskiria puikiu humoro jausmu, o tarp antgamtinių būtybių tai retenybė. Aišku, kitaip nei dauguma jų, Liša jautėsi dėkinga, kad pateko čia. Jos lagūną taip užteršė, kad nebūtų išgyvenusi. Čia ji buvo saugi, be to, turėjo ką veikti. Matyt, būti undine mirtinai nuobodu. Kartą prieš kelerius metus kartu žiūrėjome „Undinėlę“. Lišai filmukas pasirodė be galo juokingas. Vos nesprogo iš juoko pamačiusi, kad undinės nešioja tokius daikčiukus iš kriauklių, primenančius liemenėles. Juk undinės ne žinduoliai. Be to, anot jos, princas Erikas visai ne jos skonio: baisiai plaukuotas ir oda per daug priminė persiką. Man visuomet atrodė, kad jis tikras gražuoliukas, bet ko norėti – aš priklausau žinduoliams.

Išėjusi iš namų nužingsniavau šaltais steriliais koridoriais link Rakelės kabineto. Mes būtume galėjusios pabendrauti ir vaizdo telefonu, bet Rakelė po kiekvienos užduoties norėdavo su manimi pasimatyti akis į akį, kad įsitikintų, jog man viskas gerai. Prisipažinsiu, man tai patiko.

Pabeldžiau ir durys iškart atsidarė. Akis apžilpino baltuma: baltos sienos, baltos grindys, balti baldai. Nuobodu? Gal ir būtų, jei ne pati Rakelė – tikra kambario priešingybė. Tamsiai rudos, beveik juodos akys, į standų kuodą susukti plaukai irgi tamsūs, su keliomis žilomis sruogomis, kurios visiškai jos nesendino, priešingai – suteikė gyvumo. Aš atsisėdau ir Rakelė, pakėlusi akis virš popierių, kuriais buvo nukrautas visas stalas, pažvelgė į mane.

– Tu vėluoji, – vos juntamas jos ispaniškas akcentas man irgi patiko.

– Tiesą sakant, susitvarkiau anksčiau. Man buvo duotos keturios valandos, o prireikė tik dviejų.

– Taip, tačiau grįžai beveik prieš valandą.

– Pamaniau, kad kaip atlygio už gerai atliktą užduotį galiu tikėtis šiek tiek laisvo laiko.