Кирстен Уайт - Paranormalūs

– Turi jau būti lovoje, – tokiu pat rūsčiu balsu priminė Rakelė.

Manote, kad jei neturiu motinos ir kad man jau šešiolika suknistų metų, galiu gultis kada panorėjusi? Anaiptol.

– Ir nepamiršk, kad rytoj į mokyklą.

– Puiku. Tačiau jei pasigirs dar vienas pavojaus signalas, apsimesiu kurčia, užuot gelbėjusi jūsų užpakalius.

Šį kartą Rakelės atodūsis reiškė: „Jau geriau būriai vampyrų ir gremlinų, nei vienas nesukalbamas paauglys.“ Ji pamojavo ir dingo už posūkio į kitą koridorių.

Pasišildžiusi pieno šokoladui, įsisupau į antklodę ir įsitaisiau ant sofos. Užmigti negalėjau: galva dūzgė kaip avilys. Šiandien pasitaikė keista diena. O kad tokiai kaip aš atsitiktų kas nors neįprasta, sunku patikėti. Įsijungiau kažkokį filmą ir bukai spoksojau į televizorių. Švytintis ekranas hipnotizavo, todėl nepastebėjau, kad man už nugaros irgi sklinda šviesa.

– Eikš, pašok su manimi, mano meile, – jo balsas buvo tarsi auksas – gyvas, tviskantis, žadantis šilumą. Tiek daug šilumos. Aš nusišypsojau, užsimerkiau ir leidausi ištempiama iš sofos, leidausi apkabinama. Retas prigludo prie manęs skruostu ir jo šiluma pasklido visu kūnu, įkaitino veidą ir nutekėjo kaklu, išsiskleidė mano širdyje.

– Tu mano širdyje, – sušnibždėjo jis.

Aš linktelėjau neatsitraukdama nuo jo skruosto. Aš jo širdyje.

Pyptelėjęs vaizdo ekranas ištraukė mane iš užmaršties. Atšokau atstumdama nuo savęs Retą. Šiluma lėtai apleido mano širdį. Per arti jį prisileidau. Pernelyg arti.

Retas atrodė nusivylęs. Jis ištiesė rankas. Aš nusikeikiau.

– Kas tau, po velnių, darosi? Lauk iš čia! Tuojau pat!

– Evelina, – jo balsas traukė tarsi magnetas, budino širdyje užsilikusią šilumą. Prieš savo valią vėl ėmiau svirti prie jo.

– Ne! – plėšte atsiplėšusi nuo jo ištiestų rankų puoliau prie pertvaros, skiriančios kambarį nuo virtuvės, ir griebiau komunikatorių. – Nešdinkis! – subliuvau uždėjusi ranką ant pavojaus mygtuko. Jo įstabus veidas paniuro. Norėjau jį paguosti. Užsimerkiau ir buvau bespaudžianti mygtuką. – Pasakiau, varyk iš čia. Dabar pat.

Elfo šviesa prasiskverbė net pro užmerktus vokus. Šviesi dėmė nuslinko prie durų. Palaukiau, kol ji išblėso, tik tada atsimerkiau. Retas dingo.

Priėjau prie vaizdo ekrano ir įjungiau.

– Kokia nauda iš tų delnu atrakinamų užraktų, jei kiekvienas elfas gali susikurti savo duris ir įeiti pro jas kada panorėjęs! – ėmiau šaukti Lišai. Jos žalios akys išsiplėtė iš nuostabos ir susirūpinimo. Reikia tvardytis, pasakiau sau, ir giliai įkvėpiau. Juk Liša dėl to nekalta. – Beje, dėkui, kad įsikišai. Labai laiku, – pridūriau.

– Retas?

– Ar gali mano vardu nusiųsti apie tai pranešimą?

– Taip, žinoma. Pasistengsime sugriežtinti jo elgesio taisykles.

Palingavau galva. Griežtink negriežtinęs, Retas visuomet rasdavo būdų, kaip jas sulaužyti. Manding, kai jo paprašė mane grąžinti atgal, elfas įsakymą suprato per daug asmeniškai – susigrąžinti atgal.

– Ko nors norėjai?

Liša atrodė sutrikusi.

– Tik ketinau pasiteirauti apie pastaruosius įvykius. Bet pasikalbėsime rytoj.

– Gerai, nes aš dabar šiek tiek pavargusi. Nori, rytoj užeisiu ir viską tau papasakosiu?

– Gal norėtum pernakvoti?

Kai papuoliau į Centrą, nuolat sapnuodavau košmarus, todėl pasiėmusi antklodę ir pagalvę traukdavau pas Lišą ir nakvodavau prie jos akvariumo. Ji pasakodavo istorijas, kol aš palaimingai užmigdavau. Pasiūlymas skambėjo viliojamai, bet jaučiausi kvailai, kad turiu eiti iš namų dėl kažkokio elfo.

– Nieko, susitvarkysiu, – išspaudžiau šypseną. – Bet ačiū. Labanakt, Liša.

Undinė nusišypsojo tik akimis ir vaizdo ekranas išblanko. Aš sudribau ant sofos. Retas buvo taip arti. Vėl. Ir – blogiausia – dalis manęs troško, kad mums niekas nebūtų sutrukdęs. Bet aš užtektinai turėjau reikalų su elfais ir iš karčios savo patirties galiu pasakyti, kad jiems rūpi tik viena: užvaldyti, išnaudoti ir, skirtingai nei vaikinai iš serialų, jie tai daro visai ne dėl sekso. Fizinis artumas jiems mažiausiai rūpi. Jiems reikia širdies, sielos. Daugiau Retas negaus mano širdies. Niekada!

Tačiau kad ir ką sau kalbėjau, jam išėjus širdies nesiliovė mausti.

Likusią naktį praleidau plačiai atmerkusi akis, įsisukusi į tris antklodes – ir vis tiek šalau. Kai laikrodis parodė keturias, neiškenčiau: apsirengiau šilčiausius drabužius ir nukeliavau į Centro būstinę. Lendas miegojo ant grindų susirietęs į kamuoliuką. Atsisėdau prie priešingos sienos ir žavėdamasi stebėjau, kaip jo kūnas mainosi įgaudamas vis kitą pavidalą – tarsi spaudant pultelio mygtukus keistųsi televizoriaus kanalai. Maždaug po valandos jis vėl pasidarė permatomas, tarsi iš šviesos ir vandens. Buvau tokia pavargusi, kad vos galėjau sutelkti žvilgsnį – ir staiga pamačiau jį labai aiškiai. Tereikėjo liautis įtemptai spitrijus, atpalaiduoti akis – ir aš praregėjau. Jis turėjo plaukus ir visai normalius bruožus. Palaikyčiau netgi mielu, jei ne tas kūnas – be jokio pigmento. Ir dar kai kas mane nustebino – jis atrodė nedaug vyresnis už mane.

Po akimirkos Lendas atsimerkė ir mūsų žvilgsniai susitiko. Vaikino kūnas prisipildė spalvų – jis vėl virto manimi. Akys mainėsi kaip anksčiau: jis vis dar nerado tinkamo atspalvio.

– Kas tu? – sušnibždėjau.

– O tu ?

Aš įsižeidusi susiraukiau.

– Žmogus.

– Juokinga, aš taip pat.

– Ne, tu nesi.

– Juokinga, tu irgi nesi.

Aš sukandau dantis ir perliejau jį tūžmingu žvilgsniu. Kvailys.

– Ko tau čia reikia?

Jis vėl prabilo mano balsu ir tai mane visiškai išmušė iš pusiausvyros.

– Galiu paklausti tavęs to paties. Ar atėjai manęs nužudyti?

2 Anglų k. lend – skolinti.

Penktas skyrius

LINKIU – PYPT! PYPT! – DIENOS

– Aš… TKABA tuo neužsiima, – paaiškinau. – Jie nežudo antgamtinių būtybių, jie…

Lendas tildydamas mane pakėlė ranką ir atsisėdo primerkdamas didžiules akis.

– Klausiu, ar tu ketini mane nužudyti?

– Kodėl turėčiau tave žudyti?

Po akimirkos jis sunkiai atsiduso.

– Nemanau, kad tai tu.

– Ne aš – ką?

Jis atsistojo ir pasirąžė. Ar jau buvau sakiusi, kaip keista stebėti pačią save? Net plaukus atkartojo kuo natūraliausiai – šįryt jie buvo kiek susivėlę, nes dar nespėjau susišukuoti.

– Ar gali vėl įgauti savo įprastą pavidalą? – dabar, kai sugebėjau jį aiškiai matyti, norėjau geriau apžiūrėti.

Jis nusišypsojo sublyksėdamas mano tobulais dantimis. Nesąžininga: dėl tokios šypsenos turėjau trejus metus vaikščioti su lyginamuoju dantų lanku, o jis nukopijavo ją per sekundę.

– Įprastą? Ką turi omeny?

– Na, kaip tu paprastai atrodai.

– Tai gal gali nusivilkti drabužius?

Griūk negyvas, keistesnio dalyko nesu patyrusi: aš ką tik paprašiau savęs nusirengti nuogai. Fui, koks iškrypimas!

– Kodėl, po velnių , turėčiau tai daryti?

– Tu juk paprašei manęs apsinuoginti, kodėl negaliu paprašyti tavęs to paties – ar tai nesąžininga?

– Tik norėjau, kad liautumeisi apsimetinėjęs manimi. Kad būtum savimi. Savimi, ir su drabužiais.

– Tai ir yra mano drabužiai. Bet… jei tai tave trikdo, – mano pavidalas ėmė tirpti ir Lendas ištįso keliais coliais. Prieš mane stovėjo paauglys. Tamsaus gymio, juodais plaukais, rudomis, beveik juodomis akimis – tiesą sakant… pritrenkiamai gražus. Tarsi būtų nužengęs iš mano mėgstamo serialo.