Кирстен Уайт - Paranormalūs

Rakelė atsiduso. Ji dūsaudavo, reikia pasakyti, kaip tikra profesionalė. Vienu iškvėpimu išreikšdavo daugiau jausmų nei kiti žmonės visa savo mimika.

– Tu žinai, kaip svarbu grįžus iškart prisistatyti.

– Taip taip, žinau. Atleisk. Rodė mano serialą, – vienas jos antakis nežymiai pakilo. – Norėtum, kad perpasakočiau? – daugumai antgamtinių būtybių mano serialai nė motais, bet Rakelė buvo žmogus. Ji niekada nebūtų prisipažinusi, tačiau aš tikra – dedu galvą , – kad jai patinka serialai ne mažiau nei man.

– Ne. Noriu išklausyti tavo ataskaitą.

– Gerai. Perėjau per kapines. Nušalau užpakalį. Pamačiau vampyrą. Jis bandė mane pulti. „Išjungiau“ jį. Uždėjau sekimo įtaisą. Susakiau jam jo teises. Ir pasiunčiau… kur reikia. Beje, jo vardas Stivas.

– Problemų nekilo?

– Ne. Ak, taip. Kiek kartų prašiau, kad neverstum manęs dirbti su Retu? Ar lauksi, kol bus lygiai šimtas?

– Iš elfų jis buvo vienintelis laisvas. Jei nebūtume atsiuntę jo, nebūtum pamačiusi savo serialo, – ji vos pastebimai šyptelėjo.

– Tiek to, – šiaip ar taip, ji buvo teisi. – Tik… kitą kartą gal galėsi pasiųsti ką nors iš merginų?

Rakelė linktelėjo.

– Ačiū už ataskaitą. Gali grįžti į savo kambarį, – ir ji vėl įknibo į popierius. Buvau bekylanti, bet sustojau. Rakelė žvilgtelėjo į mane. – Ar dar kas nors?

Dvejojau. Tačiau ar turiu ką prarasti? Praėjo jau pora metų. Galiu paklausti dar sykį.

– Aš čia mąsčiau… supranti, gal galėčiau… vėl eiti į mokyklą. Paprastą mokyklą.

Rakelė atsiduso dar kartą. Dabar savo atodūsiu išreiškė kažką panašaus į užuojautą, tarytum sakytų: „Žinau, ką reiškia būti žmogumi, iki ausų įklimpusiu į visas šitas nesąmones, tačiau jei ne mes, tai kas?“

– Eve, mieloji, juk žinai, kad tai neįmanoma.

– Kodėl? Nemanau, kad tai labai sudėtinga. Jei manęs kada prireiks, paprasčiausiai pasikviesi. Man nereikėtų čia tupėti dvidešimt keturių valandų per parą ir septynių dienų per savaitę.

Tiesą sakant, „čia“ reiškė „niekur“. Visas Centras glūdėjo po žeme. Nieko baisaus, kai gali naudotis Elfų karalystės takais. Tačiau gana baisu, jei kartkartėmis užgula klaustrofobijos priepuoliai.

Rakelė atsilošė kėdėje.

– Kalbu ne apie tai. Ar pameni, kas buvo prieš tau patenkant čionai?

Dabar atėjo mano eilė atsidusti. Puikiai prisiminiau. Visą gyvenimą praleidau globėjų šeimose, keičiau jas kaip kojines, kol man sukako aštuoneri. Vieną kartą pavargau laukti, kol mano naujausia globėja nuves mane į biblioteką, ir nusprendžiau traukti viena. Kad sutrumpinčiau kelią, pasukau per kapines. Ten prie manęs priėjo malonus vyras. Jis paklausė, ar nereikia pagalbos. Atrodė, kad jį vieną sudaro du asmenys: dailus vyras ir sudžiūvęs lavonas – du tame pačiame kūne. Sužvigau it pjaunama. Laimei, AKABA (Amerikos kovos su antgamtinėmis būtybėmis agentūra) jį jau sekė ir įsikišo nespėjus tam bjaurybei manęs nuskriausti. Kai pradėjau veblenti, kaip jis atrodė, jie kartu pasiėmė ir mane.

Taip išaiškėjo mano unikalus gebėjimas matyti kiaurai antgamtinių būtybių apžavus, regėti jas tokias, kokios yra iš tikrųjų. Kitaip tariant, to nesugebėjo nė vienas žmogus Žemėje. Štai tada ir prasidėjo tikros linksmybės. Kai kitos šalys sužinojo, kokį turtą turi AKABA, stačiai įsiuto. Ypač Jungtinė Karalystė – neįsivaizduojate, su kokia gausybe antgamtinių padarų jiems prisieina susidurti. Jie pasiekė, kad būtų sukurta nauja organizacija – TKABA (Tarptautinė kovos su antgamtinėmis būtybėmis agentūra) ir sudaryta nauja sutartis, kurios pagrindinis tikslas – užtikrinti tarptautinį bendradarbiavimą kovojant su antgamtinėmis būtybėmis, kitaip tariant, buvo pasirūpinta, kad jūsų nuolanki tarnaitė neliktų be darbo.

Turėjau pripažinti, kad galbūt Rakelė iš esmės teisi. Nors gyvenimas Centre kartais užknisdavo, aš bent jau turėjau namus. Namus, kuriuose buvau reikalinga.

Gūžtelėjau apsimesdama, esą mokykla man ne itin rūpi.

– Tiek to, nesvarbu. Pasikalbėsim kitą kartą.

Eidama iš kambario jaučiau, kad Rakelė žiūri man pavymui. Negaliu sakyti, kad nejaučiu TKABA dėkingumo. Aš dėkinga. Jie – vienintelė mano šeima ir čia daug geriau nei globėjų šeimose. Tačiau aš nuo aštuonerių plušu agentūroje nepraskirdama rankų ir kartais pavargstu. Retkarčiais man pasidaro nuobodu. O kartais labiau už viską pasaulyje užsimanau nueiti į paprastą pasimatymą.

Grįžau į savo namus. Reikia pasakyti, įsikūriau puikiai: nedidelė virtuvė, miegamasis, vonia ir svetainė su įspūdingu televizoriumi. Baltas miegamojo sienas iškart dekoravau: vieną nukabinau mėgstamų grupių ir filmų plakatais, kitą dengė irgi pritrenkiama rausvos ir juodos spalvų leopardo kailio rašto užuolaida, trečią išpuošiau savo piešiniais. Nesakau, kad aš kieta menininkė, bet man patinka piešti tai, kas šauna į galvą, todėl kartais paprasčiausiai nutaškau sieną dažų dėmėmis. Kai atsibosta, ką nors užpiešiu. Dabar siena, ko gero, trim coliais storesnė nei tada, kai įsikėliau.

Apsivilkau mėgstamą pižamą ir išsipyniau storą kasą. Užuot dariusi namų darbus, pasišildžiau mikrobangų krosnelėje maisto ir įsitaisiau priešais televizorių. Tikriausiai buvau užmigusi, o gal tik snūduriavau, negaliu pasakyti. Bet buvau tikra, kad sapnavau, nes girdėjau keistą balsą, kuris prodainiu kartojo: „Vaiskios kaip tirpstantis sniegas jos akys, dėl to, ko nežino, ji šalta kaip ledas.“ Vis tuos pačius žodžius, kol jie įsirėžė mano galvoje. Tas balsas traukė, kvietė pas save. Norėjau atsiliepti. Bet kai tik ketinau tai padaryti, vėl suūkė sirena ir aš prabudau.

Pasitryniau užmiegotas akis ir ištiesiau ranką prie vaizdo telefono tikėdamasi rasti pranešimą, kas vyksta. Pakėliau ekraną prie akių, tačiau jame raudonai mirgėjo vienas žodis: „PAVOJUS“. Labai paaiškėjo. Greitosiomis užsimečiau drabužius, sugriebiau Elą ir kyštelėjau galvą koridoriun. Žinojau, kad kilus pavojui turiu tupėti namie, bet man magėjo išsiaiškinti, kas dedasi, ir kuo greičiau.

Pasileidau tuščiais koridoriais. Visur šmaižiojo šviesos blyksniai, kad perspėtų tuos antgamtinius padarus, kurie negirdėjo sirenos, nors ji rėkė taip, jog tiesiog jautei visu kūnu. Pribėgusi Rakelės duris pridėjau delną prie užrakto. Tik dėl to buvo smagu būti tuo, kas esu, – galėjau patekti bet kur ir bet kada. Nėriau vidun. Ji sėdėjo prie rašomojo stalo ir ramiai vartė kažkokius aplankus.

– Rakele, – sušniokščiau uždususi. – Kas atsitiko?

– O, nėra ko nerimauti, – ji pakėlė į mane akis ir nusišypsojo. Tiksliau, pakėlė akis ir nusišypsojo, bet tai nebuvo Rakelė. Jos veidas mirguliavo tarsi degdamas… Ką? Negalėjau apsakyti. Tas kažkas neturėjo bruožų, net akys atrodė kaip vanduo. Jei tas padaras nebūtų dangstęsis Rakelės veidu, išvis nebūtum įtaręs jį esant.

Išspaudžiau šypseną, kad paslėpčiau siaubą.

– Pažadino mane iš keisčiausio sapno.

– Atleisk. Turiu neatidėliotino darbo, todėl varyk iš čia, – ir tas kažkas vėl palinko prie popierių.

– Gerai, jei tik aš tau nereikalinga.

Pasisukau eiti link durų, bet paskui nerūpestingai prisiartinau prie stalo.

– Rakele?

– Taip?

Nustačiau aukščiausią Elo padalą.

– Tu pametei šitą…

Kai padaras Rakelės veidu pakėlė akis, staigiai šokau į priekį ir bedžiau jam į krūtinę elektriniu prietaisu. Vandeninės akys išsiplėtė nuo elektros šoko ir įsibrovėlis nudribo ant grindų.