Кирстен Уайт - Paranormalūs

– Jis atsibudo, kai tik užrakinau, ir nuo tada tik tai ir teveikia, – sušnibždėjo Žakas atsistojęs šalia.

– Prašau, – prakalbo kitas Žakas lygiai tokiu pat balsu, – tas pabaisa užpuolė mane ir įmetė čionai! Išleisk mane, kad galėčiau tau padėti!

– O taip, – maloniai atsiliepiau aš. – Radai kvailelę.

Maldaujama netikrojo Žako išraiška dingo, veide ėmė žaisti mįslinga šypsena. Jis gūžtelėjo pečiais ir susikišo rankas į kelnių kišenes.

– Kaip tu sukuri drabužius? – nuoširdžiai pasmalsavau. Visi kiti apžavai, kuriuos lig šiol esu mačiusi, atrodydavo kaip antra oda. Tik kelios rūšys (pavyzdžiui, elfai) galėjo panorėję išsklaidyti apžavus ir vėl po jais pasislėpti, tačiau niekas negalėjo pakeisti pačių apžavų.

– Kaip tu sužinojai? – jo permatomos akys įdėmiai žvelgė į mane iš po Žako pavidalo. Dauguma antgamtinių padarų neturi supratimo, ką aš galiu. Tegul taip ir lieka.

– Rakelė niekada nebūtų pasakiusi „varyk“.

Netikrasis Žakas papurtė galvą. Jis prisislinko dar arčiau stiklo, aš stebeilijau jam į veidą stengdamasi įžiūrėti nors kokius veido bruožus. Tačiau dėmesį galėjau sutelkti tik į jo akis. Nepažįstamasis apstulbęs išsitiesė visu ūgiu. Turėjau pripažinti: vandeninis sugebėjo pasivogtam veidui suteikti daugiau išraiškingumo nei pats Žakas.

– Tu matai mane, – sušnibždėjo jis.

– Hm, pagaliau pajudinai smegenis. Tu stovi tiesiai man prieš nosį. Atrodai kaip Žakas. Šitas pavidalas tau labiau tinka nei Rakelės.

Jis vėl nusišypsojo. Tada jo oda suribuliavo tarsi vėjui pašiaušus vandens paviršių ir Žakas išnyko. Tapęs beveik nepastebimas, jei neskaitytume įtaiso ant kulkšnies, vandeninis nužingsniavo į kitą kameros galą ir nieko nesakęs sudribo ant grindų.

Pamačiau, kad jo akys nukreiptos į mane, ir per vėlai supratau, jog taip jis norėjo mane išbandyti, patikrinti, ar galiu jį sekti, kai yra nematomas. Staiga jo bruožai pradėjo įgauti spalvą ir po sekundės suvokiau, kad žiūriu į save – į tikslią savo kopiją, net su ryškiai rausvu pūkuotu chalatu.

– Tu matai mane , – ištarė mano balsu, virpančiu iš nuostabos.

– Eve! – link mūsų skubėjo Rakelė šlepsėdama patogiais (suprask – šlykščiais) juodais sportbačiais. Surauktoje kaktoje buvo įsirėžusi gili raukšlė. Pakliuvau. – Tau čia negalima!

– Jei tai tave paguos, tai aš dar ir ten, – mostelėjau į kamerą. Rakelė sustojo nustėrusi, nuostaba akimirksniu išlygino pykčio raukšles jos veide. Ji įbedė akis į netikrąją mane už stiklo.

– Neįtikėtina, – suvapėjo ji.

– Akmens amžius, – netikroji aš nusižiovavo ir ėmė žaisti savo – mano – platininiais plaukais.

– Kas tu? – atsikvošėjusi dalykiškai prabilo Rakelė.

Netikroji aš išdykėliškai išsiviepė. Stebėti, kaip visa tai daro mano antrininkė, buvo labai keista. Mačiau savo veidą visai kitu kampu nei kada nors anksčiau, pavyzdžiui, veidrodyje. Netikroji aš vėl dėbtelėjo į mane ir papurtė mano – hm, savo? – galvą.

– Niekaip negaliu atkartoti tavo akių spalvos, – jis atsistojo, priėjo prie pat elektrinio lauko ribos ir įbedė akis man į veidą. Nesusilaikiau savęs neįvertinusi. Buvau gražuolė. Gal pernelyg liesa, deja, visuomet atrodžiau kaip kartis. Ir, po velnių, toli gražu negalėjau pasigirti iškiliomis formomis. Dabar tai kažkodėl ėmė badyti man akis. Susiraukiau.

– Liaukis.

Bet jis ir toliau dėbsojo į mane mano akimis. Aš sutelkiau dėmesį į tikrąsias jo akis ir supratau, kad padaras bando išrinkti spalvą.

– Ne, ne visai tokios, – murmėjo jis. – Per daug sidabrinės. Dabar per tamsios. Hm, jos blyškesnės.

Tikra tiesa. Mano akys buvo tokios šviesiai pilkos, kad, regis, išvis neturėjo spalvos.

– Kokios gi jos spalvos? – mąsliai mykė netikroji aš. Jo akys ėmė žaižaruoti, spalvos mainėsi, keitė viena kitą tarsi pagreitintame kine. – Dangaus, kai gali tik nujausti besiartinant lietų.

– Vaiskios kaip tirpstantis sniegas, – nejučia išpoškinau aš.

Jis išsitempė ir staigiai atsitraukė į kameros kampą. Pamačiau, kaip jo – mano – veidu šmėkštelėja baimės ir nepasitikėjimo šešėlis.

– Taigi, – sušnibždėjo netikroji aš.

Ketvirtas skyrius

PASKOLINK MAN SAVO AUSIS… IR VISA KITA

– Kur Denisė? – griežtu balsu paklausė Rakelė įsmeigusi akis į vandeninį kameroje.

Lengviau atsidusau pamačiusi, kad mano veidas ištirpo, jo vietoje atsirado Denisės.

– Ten, kur ją palikau, – pasakė netikroji Denisė. Jis vis dar nenuleido nuo manęs akių.

– Ir kur tai yra?

– Kapinėse. Bus nesunku rasti.

– Ką? Denisę ar jos kūną? – Rakelė prakalbo dar rūsčiau.

Netikroji Denisė užvertė akis.

– Nieko jai neatsitiks, nebent kiek paskaudės galvą. Garbės žodis, jūs mane laikote pabaisa, ar ką? – ir jo lūpose ėmė žaisti ironiška šypsena.

– O kas tu toks?

– Kaip nemandagu. Juk mūsų net nesupažindino.

Rakelė vėl tik atsiduso, o tai turėjo reikšti: „Dar truputis ir parklupdysiu jį elektriniu prietaisu.“ Aš skubiai įsiterpiau nelaukdama, kol jis užsitrauks didesnę nemalonę:

– Aš vardu Evė. Rakelę jau pažįsti: tu sudavei jai per veidą, paskui jį ir pasiskolinai, pameni? O čia Žakas, patariu su juo susidraugauti, nes jis atsakingas už maisto išnešiojimą. Jei tik tu, aišku, valgai. O tu esi…

– Lendas.

– Lendas? – pakartojo Rakelė.

– Taip, juk jūs man skolinate2. Pavyzdžiui, paskolink man save, – jis sumirguliavo ir vėl tapo Rakele.

– Hm, o gal pats pasiskolini? – paklausiau aš. – Arba pavagi?

– Klausiu dar kartą, – grėsmingai ištarė Rakelė, – kas tu toks?

Turint omeny, ko šis tipas prikrėtė, galima suprasti Rakelės pyktį.

– Geras klausimas. Gal jūs man pasakysite?

– Kodėl tu čia?

– Mėgstu gauti gerą dozę elektros srovės.

– Ko tau čia reikia?

– Atsakymų.

– Puiku, – Rakelė išspaudė paniekinamą šypseną. – Šia prasme mes panašūs.

Suburzgė jos komunikatorius. Rakelė perskaitė žinutę ir jos veide šmėstelėjo palengvėjimas. Pakėlusi akis ji pažvelgė į savo antrininkę ir tarė:

– Iki rytojaus.

Rakelė apsisuko ir nužingsniavo koridoriumi kartu su Žaku. Aš tebežvelgiau į Lendą, tiksliau, Rakelę. Sutelkusi dėmesį į tikrąjį jo veidą pradėjau įžiūrėti bruožus. Staiga jis iškišo liežuvį ir aš, nespėjusi susivokti, sukikenau. Buvo baisiai keista ir juokinga matyti besivaipančią Rakelę.

– Eve! Tučtuojau marš čionai! – riktelėjo Rakelė iš koridoriaus galo. Paskutinį kartą žvilgtelėjusi į Lendą nuskuodžiau koridoriumi. – Jie rado Denisę, jai viskas gerai. Felė taip pat grįžo. Nenoriu, kad kalbėtumeisi su tuo padaru, kol neišsiaiškinome, kas jis ir ko jam čia reikia.

Nesulauksi, pagalvojau, bet balsu atsakiau:

– Taip, žinoma.

– Ką matai žiūrėdama į jį?

– Nežinau. Iš pradžių nemačiau nieko, tik galėjau pasakyti, kad po tavo veidu yra dar kažkas. Tačiau kai nesislepia po niekieno pavidalu, jis lyg… akys neturi už ko užsikabinti. Nors kai žvelgiau į jį dabar, ėmiau šį tą įžiūrėti. Palyginti aiškiai matau tik jo akis. Visa kita – siluetas, migloti kontūrai ar… Nežinau, jis lyg būtybė iš vandens ar mirguliuojančios šviesos.

– Ketinu pakviesti mokslininkus. Iš pradžių sužinosime, kas jis toks, tada išsiaiškinsime, ko jam reikia.

Gūžtelėjau apsimesdama, kad man nerūpi.

– Žinai, ką darai.