Кирстен Уайт - Paranormalūs

– Aš sakiau – namo.

Jis vėl nusijuokė.

– Bet nepasakei – į kieno namus.

Įsiutusi ir per daug pavargusi, kad imčiau su juo ginčytis, jau žiojausi tiksliai įsakyti, kur mane nugabenti ir kur paskui turėtų nešdintis jis. Nebuvau tikra, ar elfas paklus įsakymui keliauti po velnių, tačiau ketinau tai išsiaiškinti. Bet nespėjau: jis ištiesė liauną ranką ir perbraukė man per kaklą.

– Ššš, – sušnibždėjo.

Ir man atėmė balsą. Ne taip, kaip paprastai, kai negali kalbėti, kai tik užkimusi švokšti – atėmė visiškai. Negalėjau ne tik šaukti, bet nė garso išspausti. Norėčiau pažiūrėti į akis tam genijui, kuris nusprendė, kad elfus galima valdyti, ir įspirti į minkštą vietą. Išsinėriau iš Reto glėbio ir nulėkusi prie vienos iš senovinių sofų pastūmiau ją taip, kad atsidurtų tarp mūsų.

– Grąžink balsą, – paliepiau vien lūpomis.

Retas nusišypsojo. Jo akys buvo aukso spalvos, kaip nunokę kviečiai, plaukai blizgėjo tokiu pat geltoniu. Jis visas buvo auksinis, išskyrus juoką. Šis almėjo kaip sidabras. Žinojau, kad jei dabar nenukreipsiu žvilgsnio, vėl panorėsiu žiūrėti į jį visą gyvenimą, bet vis tiek nesilioviau spoksojusi ir visa mano apsauga sugriuvo it kortų namelis. Aš neįstengiau priešintis.

– Evelina, – jo lūpomis ištartas mano vardas skambėjo tarsi glamonė. – Kodėl man priešiniesi? Tu nori būti su manimi. Ir aš amžinai trokšiu tik tavęs.

Mano oda pašiurpo. Retas jau buvo nusitempęs į Elfų karalystę nesuskaičiuojamą daugybę mirtingų merginų. Jis žinojo, kad mes negalime gyventi amžinai. Arba jis vėl bandė manimi manipuliuoti, kas labiausiai tikėtina, arba kalbėjo apie kažką daug baisiau.

– Kodėl? – pakrutinau lūpas.

Žinojau, kad sako tiesą, – jis norėjo manęs. Ir tai tik apsunkino reikalą: nedaugeliui žmonių pasaulyje aš buvau reikalinga. Mano tėvai paliko mane vos pradėjusią vaikščioti.

Retas grakščiai atsisėdo. Ant nedidelio staliuko su letenas imituojančiomis kojomis stovėjo krištolinis butelis ir dvi taurės. Jis pripylė jas skaidraus skysčio ir vieną ištiesė man.

– Išgersi?

Papurčiau galvą. Ne vakar gimiau. Niekada, jokiu būdu negalima imti iš elfų rankų maisto ar gėrimo, ypač kai esi jų teritorijoje. Antraip niekada iš ten neišeisi.

Šiek tiek suglumęs jis išgėrė vienas. Aš laužiau galvą, ką daryti su balsu, kai staiga – kvaiša! – prisiminiau, jog tebeturiu Elą ir durklą. Vis dar spaudžiau juos taip stipriai, kad įskaudo rankos. Džiaugdamasi, kad dalį manęs užstoja sofa, paslėpiau Elą, nes su elfais iš jo jokios naudos, mat „išjungia“ kelioms sekundėms, ne ilgiau. Išlaisvinusi vieną ranką vėl ėmiau spausti pavojaus mygtuką. Neturėjau supratimo, kur mes, bet vyliausi, kad ten, kur Liša galės atsiųsti gelbėjimo komandą.

– Ar tu nepavargai nuo šalčio? – paklausė jis stengdamasis patraukti mano dėmesį. – Nuo šalčio ir vienatvės? Tu nenusipelnei kentėti. Mums lieka vis mažiau laiko, – jo akys spindėjo kaip du gintariniai ežerai, begaliniai, amžini. Ežerai, kuriuose gali paskęsti. – Pašok su manimi dar kartą.

Aš užsimerkiau taip stipriai, kad suraibuliavo akyse. Jis teisus. Aš pavargau. Visą gyvenimą buvau viena. Prieglaudos, globėjų šeimos, Centras – koks skirtumas? Ir kodėl priešinuosi? Pajutau jo ranką ant savosios, ji buvo tokia šilta. Jo kūno šiluma lėtai, neišvengiamai ėmė kilti ranka aukštyn. Kodėl negaliu atiduoti jam savo širdies, savo sielos? Juk niekam daugiau jų nereikia.

Retas pajuto, kad pasiduodu, ir prisitraukė arčiau.

– Niekas daugiau tau nereikalingas, mano meile. Leisk man pripildyti tavo sielą.

Niekas daugiau man nereikalingas. Aš atsimerkiau, pažvelgiau į auksines Reto akis ir atminty atgijo kitos – skaidrios kaip vanduo. Kodėl tą akimirką prisiminiau Lendą, nežinau, tačiau ta mintis grąžino mane į tikrovę. Iškėliau sidabrinį durklą ir suspaudžiau laikydama tarp mūsų tarsi talismaną.

Retas nustebo, paskui ne juokais įpyko.

– Ką tu darai, mergyt? – jis nepaleido mano rankos, tačiau aš sugebėjau pasipriešinti jo šilumai. Ji jau buvo apėmusi ranką iki peties, bet liovėsi plisti toliau. – Nejau nesupranti, ką ketinu tau duoti?

Aš įrėmiau durklo smaigalį jam į krūtinę. Retas paleido mano ranką ir atsitraukė per žingsnį. Geriausias ginklas prieš elfus – geležis, tačiau ir sidabro jie nemėgsta.

– Užtenka, – nebyliai ištariau rodydama į savo gerklę. Nenuleisdamas nuo manęs akių jis spragtelėjo pirštais ir gerklė ėmė lengvai dilgčioti.

– Kodėl tu priešiniesi?

– Nes tu pamišėlis! Man to nereikia! Aš tau nepriklausau! Ir nebūsiu tavo niekada!

Jis nusišypsojo puse lūpų, tobulo jo veido bruožai persikreipė.

– Klysti.

– Atleisk, bet mano sidabrinis durklas su tavim nesutinka. O dabar…

– Nugabenti tave namo?

Aš linktelėjau.

Retas plačiai išsišiepė.

– Bet tai ne įsakymas, be to, tau retkarčiais nepamaišytų išsimiegoti.

Man nespėjus pakartoti savo noro kaip įsakymo, jis dingo, liko tik tuštumoje skambantis sidabrinis juokas.

Aš ėmiau ilgėtis vampyrų.

Aštuntas skyrius

ELFŲ NESĄMONĖS

Sušukau jam grįžti. Paskui išsidrėbiau ant vienos iš sofų. Jis teisus. Buvau išsekusi, juk aną naktį beveik nemiegojau, o kur dar varginanti diena ir ne mažiau įtemptas vakaras. Tačiau jei užmigsiu, negalėsiu laikyti durklo parengto. O jei negalėsiu laikyti durklo parengto…

Taip, čia jau kebliau. Nežinojau, ką Retas ketina man daryti, ir visai nenorėjau sužinoti.

Nenuostabu, kad mano komunikatorius nerodė jokių gyvybės ženklų. Nenutuokiau, ar aš tam tikra prasme išvis esu savo planetoje. Elfų karalystė egzistuoja kaip paralelinis pasaulis, kitame laike ir erdvėje, čia įsipina krūva nuobodžių ir nesuvokiamų fizinių dėsnių, dėl kurių anksčiau nesukau galvos. Atsidususi nusprendžiau ateityje daugiau dėmesio skirti kovos su durklais pamokoms ir pasidomėti Elfų karalyste.

Galėčiau vėl pašaukti Retą tikruoju vardu ir jis privalėtų pasirodyti. Bet jau šaukiau ir kas iš to išėjo? Negalėjau dovanoti sau už tai, ką pasakiau. Man tavęs reikia ? Jau supratau, jog tuos žodžius ištariau taip, kad Retas suprato juos kaip įsakymą, ir dabar stengsis viską įvykdyti, tik nelygu, kaip jis suvokia tą savęs poreikį. Jei pasišaukčiau jį atgal ir spėčiau atšaukti savo įsakymą, kol jis vėl neatimtų man balso, galai žino, kaip jis visa tai suprastų. Jei duodi elfams prieštaringus įsakymus, jie negali jų įvykdyti ir padaro ką nors visiškai kita (o tada gero nelauk). Žiūrėk kaip nori, įklimpau iki ausų.

Elfai – slidūs kaip unguriai. TKABA (dar tais laikais, kai nesivadino TKABA, o tik AKABA ir dar velniai žino kaip kituose kraštuose) teko paprakaituoti kelis dešimtmečius, kad rastų elfą, bet kokį elfą, ir sužinotų jo tikrąjį vardą. Jie buvo sugalvoję kaip jauką siųsti dailias jaunas merginas. Tuzinų jaunų dailių merginų daugiau niekas neregėjo. Tik viena atskleidė didžiąją paslaptį.

Elfų neveikia alkoholis, tačiau jos didžiai nuostabai – ir elfų pragaiščiai – jie visiškai apgirsta nuo gazuoto vandens. Sugirdžiusi kibirus kokakolos ji sužinojo tikrąjį vieno elfo vardą. Taip privertė jį paklusti ir įsakė atskleisti kitų elfų vardus, o šiuos – dar kitų, ir taip toliau. Galiausiai buvo sudarytas Elfų vardų katalogas ir pergalingai užbaigta 1995 metų Kontrolės operacija.

Skamba daug didingiau, nei buvo iš tikrųjų: daugybė operacijos dalyvių žuvo arba dingo amžiams, dabar elfai slepia savo vardus net vieni nuo kitų, todėl TKABA gali valdyti tik nedidelę jų dalelę. Deja, nei tada, nei dabar agentūra neįsisąmonino ir, matyt, niekada neįsisąmonins to, kad elfų neįmanoma valdyti. Neįmanoma! Jie nežino, kas yra logika ar racionalus protas. Jie nesilaiko tokių taisyklių – fizinių, socialinių, emocinių, net eismo, – kokių laikomės mes. Jie nuolat turi savų planų, ketinimų ir yra daug sumanesni už mus. Be to, sužinoję ir vartodami jų tikruosius vardus mes susidūrėme su antgamtinėmis paslaptimis, daug senesnėmis ir galingesnėmis, nei galima suprasti ir suvaldyti.