Кирстен Уайт - Paranormalūs

Pažvelgiau į savo riešą. Jį beveik dengė rankovė, tačiau ten, kur nedengė, mačiau po oda šokant liepsnos liežuvius. Taip, tikrai nėra ko jaudintis.

– Manau, kad jis vis tiek su tuo susijęs. Jei ne jis, tai kitas elfas. Koks nors, apie kurį TKABA nieko nežino.

– Ką gi, perduosiu tavo žodžius susitikime, bet mes neturime pagrindo nepasitikėti elfais. Tu ir aš, mes abi žinome, kad elfai nieko nedaro be priežasties.

– Taip, ir mes abi, tu ir aš, turime pripažinti, kad nė velnio neišmanome elfų priežasčių.

Rakelė atsiduso (suprask: „Neketinu daugiau su tavimi apie tai kalbėti“) ir atsistojo.

– Liša prašė perduoti, kad nori tave matyti, kai tik galėsi. Man bus ramiau, jei praleisi dieną su ja. Nenoriu, kad liktum viena. Ir, prašau, šį kartą pasiimk komunikatorių.

Rakelė paplekšnojo man per galvą, lyg būčiau penkerių, ir išėjo. Mane krėtė šaltis, todėl palindau po dušu ir ilgai stovėjau po karšta srove. Kad ir kaip save tramdžiau, nesusilaikiau nenuleidusi akių. Ant krūtinės vis dar matėsi skystos auksinės ugnies dėmė, nė kiek nenublankusi.

Kai išlipau iš dušo, įdėmiai apžiūrėjau save veidrodyje, bet tą gąsdinamą skystą liepsną galėjau matyti tik tada, kai žvelgiau tiesiai į ją. Kažkodėl man atrodė, kad mano veidas turėjo pasikeisti, tačiau buvau ta pati senoji Evė – graži, bet ne pritrenkiamai, riesta nosytė, papūstos lūpytės. Ir šviesios blyškiai pilkos akys.

Staiga man šovė mintis – ir aš pašiurpau. Jei galiu matyti tai, kas manyje antgamtiška, tik žvelgdama tiesiai į save, ne į savo atvaizdą, kaip galiu būti tikra, kad mano veidas nieko neslepia? Aš niekada negalėsiu pažvelgti sau į akis be veidrodžio, ir kas žino, gal ta šviesa sklinda iš manęs visą gyvenimą? Gal dėl to Lendas negali atkartoti mano akių? Staiga ėmė atrodyti, kad mano veidas – tik kaukė, slepianti tikrąją mane.

Nuo šios minties apėmė nevaldomas siaubas. Dar baisiau, kad aš negalėjau jos nei patvirtinti, nei paneigti. Štai ką reiškia būti vienintelei iš savo rūšies: aš niekada nesužinosiu tiesos. Niekada.

Nuliūdusi nusišluosčiau ir apsivilkau savo didžiausią ir minkščiausią megztinį – gražios žydros spalvos, ilgomis rankovėmis, visiškai uždengiančiomis riešus. Susipyniau plaukus į kasą ir pasiėmiau komunikatorių. Kai įžengiau į Duomenų apdorojimo skyrių, Liša prisiplojo prie stiklo: taip jai magėjo pasikalbėti su manimi.

– Eve, kaip šiandien jautiesi? Aš taip nerimavau.

Šiaip ne taip nusišypsojau.

– Taip, šios dvi savaitės buvo tikras pragaras.

– Prisėsk. Taip seniai pas mane buvai užėjusi. Aš tavęs pasiilgau.

Prisitraukiau vieną kėdę su ratukais, užsiropščiau ant jos pariesdama kojas.

Liša privertė mane smulkiai apsakyti visa, kas nutiko su Retu ir paskui su ragana. Tik dabar, sėdėdama šalia Lišos, supratau, kaip man trūko geriausios draugės. Pastaruoju metu neturėjau nė minutės ramybės: Rakelė su savo perdėtu dėmesiu, vis pavojingesnės ir nepavykusios užduotys, pagaliau Lendas. Liša, kaip nemirtinga amfibija, buvo gana sumani, ji prisimerkė ir suktai nusišypsojo.

– O tas Lendas, išgelbėjęs tave nuo Reto, ar jis… dailutis?

Nusijuokiau.

– Jis gali pasiversti iš akies luptu Lendonu.

– Lendonu iš „Istono mokyklos“? Tada tu privalai jį įsimylėti!

Aš papurčiau galvą.

– Ne, iš tikrųjų jis dar gražesnis. Ir toks mielas. Nesakyk Rakelei, bet man rodos, jis man patinka…

Liša linktelėjo vis dar šypsodamasi.

– O jo hormonai irgi šėlsta kaip Lendono?

Aš nusijuokiau iš jos absurdiško klausimo.

– Hm, nemanau. Ir tuo džiaugiuosi.

– Na taip. Būtų per daug… – Liša nutilo ir reikšmingai mirktelėjo man vienu skaidriu akies voku, – per daug sunki našta, ar ne?

– Tu juk mane žinai – gyvenime nemėgstu apsikrauti.

Liša nusijuokė, vandeny pakilo burbuliukai.

– Matai, kaip moku taikyti metaforas?

– Tu tikra profesionalė!

Mudvi dažnai kalbėdavomės metaforomis ir žargonu, nors labai skyrėmės, jai buvo svarbu su manimi šnekėtis mano kalba.

– Bet svarbiausia – ar tu jam patinki?

– Ee… tikriausiai ne. Tai dėl manęs jį vis pačirškina elektros srove, jei pameni. Ir čia jis tupi uždarytas per mane. Kažin, ar aš jam patinku. Kaip kvaila, kad jie jį čia laiko!

– O kas jiems belieka?

– Nežinau. Išklausyti jį, padėti! Kad ir iš kur jis būtų, jie irgi žino, kas vyksta. Jei TKABA nebūtų užsiėmusi vien gaudymu ir sulaikymu, sekimu ir kitomis panašiomis nesąmonėmis, jei pažvelgtų į jį kaip į sau lygų, kaip į sąjungininką, galėtų imti su juo bendradarbiauti ir gal išaiškintų tą padarą, kol jis neišžudė visų antgamtinių būtybių!

Liša susižavėjusi pažvelgė į mane. Gal iš tikrųjų ji nėra tokia TKABA patriotė, kokia ją visuomet laikiau?

– Ar apie tai kalbėjai su Rakele?

– Ne, nekalbėjau.

Buvau per daug susinervinusi. Anksčiau agentūroje jausdavausi saugi, tačiau sužinojus, kad priklausau septintam lygmeniui, man ėmė rodytis, jog viskas, ką darau, jiems gali kelti įtarimų. Į antgamtines būtybes čia nežiūrėjo kaip į sau lygias, jas visada visada laikė kitokiomis . O rūpintis Lendo išlaisvinimu, ypač dabar, – nieko įtartiniau negalėjau sugalvoti.

Staiga pažvelgiau į save iš šalies: sėdžiu čia ir jaudinuosi dėl to, ar patinku Lendui daugiau nei draugė (jeigu jis iš viso laikė mane drauge), ar ne, ką apie mane mano agentūroje dirbantys žmonės, kitaip tariant, galvojau apie save. Tik apie save. Kaip tada, kai raudodama bėgau nuo kūdros gelbėdama savo kailį ir palikau Žaką likimo valiai. Antgamtinės būtybės mirė viena po kitos. Dėl raganų ir vampyrų man ne itin skaudėjo širdį, užtat Žakas – visai kas kita, jis to nenusipelnė. Tos žudynės turi būti sustabdytos.

– Pakalbėsiu apie tai su Rakele. Kad ir ką jie dabar veikia, regis, iš to jokios naudos.

Liša nusišypsojo vien akimis.

– Gera mergaitė.

Aš jai irgi nusišypsojau galvodama, kad Liša galbūt jau seniai piršo man tą mintį, tik aš to nesuvokiau. Su ja man visados būdavo lengva bendrauti. Kai kurie antgamtiniai padarai, ypač vilkolakiai, man netgi patiko. Galų gale tai ne jų kaltė, kad yra tokie.

Ir išties, kai pamąstai, nė viena iš antgamtinių būtybių nekalta dėl to, jog yra tokia. Juk raganos neprabudo vieną rytą ir nepagalvojo: klausykit, gal reikėtų pradėti ėsti vaikus, tai bus linksma! Jos tokios jau yra – grobuonės. Aišku, raganos šlykščios ir siaubingos, bet tokias jas sukūrė gamta.

Tačiau ar tai reiškia, kad viską reikia palikti taip, kaip yra? Leisti raganoms ir toliau šlaistytis aplink kūdras, užutėkius ir tykoti naujų gardžių kąsnelių? Mintys ūžė kaip avilys ir nuo to veikiai įsiskaudo galva. Man reikėjo pertraukos.

– Klausyk, hm… ar nesupyktum, jei nueičiau aplankyti Lendo?

– Pypt, aišku, ne. Eik, pasimatyk su savo keistu draugeliu.

Aš nusišypsojau, atsisveikindama priplojau veidą prie stiklo ir patraukiau į Lendo kamerą.

Jis vis dar atrodė kaip tamsiaplaukis, tamsiaakis gražuolis. Kai įėjau, kažką paišė mano dovanotame sąsiuvinyje. Vaikinas pakėlė akis, jose šmėkštelėjo palengvėjimas.

– Tu grįžai.

Linktelėjau, pabandžiau nusišypsoti. Ir, didžiausiai savo gėdai, apsipyliau ašaromis. Lendas pašoko ir suspaudė mane glėbyje.

– Kas tau? Kas atsitiko?

– Tas padaras buvo ten. Jis nužudė raganą, paskui Žaką. O aš pabėgau.

Jis manęs nepaleido.

– Ar tu jį matei?

– Lyg, – ir papasakojau tai, ką mačiau, praktiškai nieko. – Ak, taip! Jis paliko įspaudą! Ant raganos, ant krūtinės. Švytinčią blyškaus aukso žymę, kuri man bežiūrint ėmė blėsti ir išnyko.