Кирстен Уайт - Paranormalūs

– Atsiprašau?

Retas kantriai atsiduso, tarsi kalbėtųsi su užsispyrusiu vaiku.

– Tu turi atšaukti įsakymą.

– Ir kodėl, po velnių, aš turėčiau tai daryti? – įbedžiau į jį akis. Pamišėlis.

– Todėl, kad aš nebaigiau.

– O ne, aš esu tikra, kad baigei, – pakėliau riešą. Ant jo vis dar matėsi jo rankos žymė, ryški net blausioje šviesoje, bent jau mano akims. Ir kadangi jau vis tiek ištraukiau ranką iš po antklodės, tai kyštelėjau jam ištiestą didįjį pirštą.

– Pamatysi, panorėsi daugiau.

– Kaip pasakysi, – ir ištraukusi kitą ranką parodžiau jos didįjį pirštą.

Jo auksinės akys švelniai švytėjo blausioje šviesoje.

– Tai nesuveikė, tau vis dar šalta.

– Man nei šilta, nei šalta, bet ačiū, kad rūpiniesi.

– „Vaiskios kaip tirpstantis sniegas jos akys, dėl to, ko nežino, ji šalta kaip ledas.“

Dirstelėjau į eilėraštį, jis tebegulėjo ten, kur padėjau, pridengtas piešiniu.

– Taip, jau girdėjau. Gale viena mirtis.

Jis papurtė galvą.

– Ne, ji nesusijusi su tavimi. Su ja. Tavoji bus kitokia. Tu viską suprasi, tik leisk man pripildyti tave.

– Apie ką tu kalbi? – sušukau. Jis išties baigia mane užknisti. Jeigu jau negali palikti manęs ramybėje, bent šnekėtų aiškiai. Jei tikėjosi apžavėti savo atkaklumu ir paslaptingumu, manęs tai neveikė, priešingai – erzino.

– Mums reikia baigti. Aš negaliu tau dabar nieko paaiškinti – supranti, elfų rūmų paslaptys ir panašiai. Paprasčiausiai leisk man užbaigti ir tada tu praregėsi.

– Tučtuojau paaiškink, ką man padarei, arba nešdinkis!

Žinojau, kad jis žino atsakymus ir kad nieko man nepasakys. Šiandien buvau per daug pavargusi, kad žaisčiau kvailus elfų žaidimus.

– Daugelis nori, kad kaip tik ji būtų toji. Jei aš nebaigsiu, tu gali neišgyventi. Aš nenoriu, kad žūtum, – ir Retas meiliai nusišypsojo.

– Kas ta „ji“? Viena iš tavo draugužių elfių?

– Patikėk, tikrai ne.

Ne, mano kantrybė jau baigiasi.

– Ar tai tavo darbas? Ar tai tu žudai visas tas antgamtines būtybes?

Jis pakreipė galvą.

– Kodėl turėčiau tai daryti?

– Tai tu man pasakyk.

– Aš neturiu dėl ko žudyti tų padarų.

Garsiai atsidusau ir pabandžiau dar kartą:

– Ką man padarei? – kol laukiau atsakymo, įsitempė visas kūnas, kiekviena skaidula.

– Aš ketinau tave pripildyti, sukurti iš naujo. Bandžiau būti švelnus, bet tu niekada tuo netikėjai. Paskui pradėjai priešintis ir man neliko kitos išeities. Tau neskaudės, jei elgsies kaip pridera ir liausies neigusi, kad pati to nori. Tai ar mes galime baigti?

– Pripildyti mane ko?

– Prašau, Evelina, atšauk įsakymą.

– Nesulauksi! Nė už ką, niekada, girdi, niekada tu manęs nepaliesi!

Jo didelės, amžinai jaunos akys prisimerkė ir jis vėl nusišypsojo, tačiau ta šypsena slėpė žiaurumą.

– Ką gi, nekantriai lauksiu, kada maldausi manęs vėl tave paliesti.

– Nešdinkis iš mano kambario.

Retas pakėlė antakius.

– Pasimatysim, kai vėl mane pašauksi, mano meile.

Šviesa išsijungė ir aš nusikeikiau: neturėjau jokio noro tupėti tamsoje su Retu, tačiau kai vėl įjungiau naktinę lempą, jis buvo dingęs.

Devynioliktas skyrius

LIEPSNOJANČIOS ŠIRDYS

– Kaip manai, ką jis turėjo omeny? – suraukęs kaktą paklausė Lendas. Šiandien jis mane nustebino: atrodė kaip žemas ir storas blondinas spuogais nusėtu veidu. Išvydusi jį tokį nesulaikiau juoko, nes buvau įpratusi matyti gražų. Tačiau, regint tikrąjį jo pavidalą, tai, kas matėsi viršuje, man nebuvo itin svarbu.

– Iš kur man žinoti – juk tai Retas! Kas žino, kas apskritai dedasi jo galvoje? – ką tik baigiau pasakoti Lendui, ką Retas pasakė apie eilėraštį ir apie tai, kad turi su manimi baigti, ką pradėjęs.

– Kad ir kaip man nepatiktų tas elfas, jis neabejotinai žino tai, ko nežinom mes. Ką tiksliai jis pasakė apie eilėraštį?

– Jis pasakė, jog mirtis nesusijusi su manimi, o su ja, kad ir kas tai būtų. Bet juk tai gerai, ar ne? Noriu pasakyti, kad man visai nesinori nešti „mirtį, mirtį, mirtį“, ir taip toliau, ir panašiai.

Lendas nusijuokė.

– Taip, tikriausiai. Mirtis, avinti žėrinčius batelius su platforma. Neblogas vaizdelis, mažų mažiausiai.

Niuktelėjau jį petimi.

– Ei, aš irgi galiu būti baisi. Pameni, anąkart pagalvojai, kad ketinu tave nužudyti.

– O taip, pamenu. Bjauri buvo diena.

– Aš nejuokauju. Aš vis mąstau, ar viskas ir seniau buvo taip sudėtinga, tik aš to nepastebėdavau, ar reikalai eina blogyn.

– Bijau, kad viskas tik blogėja.

– Gerai, kol kas pamirškime poetiškas pranašystes ir įkyrius bepročius elfus, noriu paklausti kai ko svarbaus.

– Ko?

– Ar turi vairuotojo pažymėjimą?

Jis nusijuokė.

– Ar tai svarbu?

– Ir dar kaip! Galėčiau užmušti už vairuotojo pažymėjimą! Klausyk, gal kaip tik apie tai ir kalbama tame eilėraštyje?! Aš sužvėrėsiu ir imsiu puldinėti žmones už tai, kad jie neleidžia man vairuoti…

– Hm, ką gali žinoti. Aš turiu vairuotojo pažymėjimą.

Atsirėmiau į sieną ir atsidusau.

– Žmogau, jėga, kaip tau pavydžiu!

– Tikra jėga, panašiai kaip rakinamos spintelės. Tiesą sakant, kartais pasidedu savo vairuotojo pažymėjimą į rakinamą spintelę ir pasijuntu toks „jėgingas“, kad bijau sprogti.

Vėl niūktelėjau jam į petį. Dar kartą. Tiesą sakant, pastaruoju metu pernelyg dažnai.

– Užsičiaupk. Pabandyk visą gyvenimą pratupėti čia uždarytas, tada galėsi aiškinti, kas jėga, kas ne.

Lendas keistai pažvelgė į mane. Per visą pokalbį jis nesiliovė įdėmiai manęs stebėjęs.

– Tavęs tikrai neerzina mano veidas?

– Koks veidas? – paklausiau sutrikusi.

Jis plačiai išsišiepė parodydamas lyginamąjį dantų lanką, kurio anksčiau nepastebėjau.

– Šitas.

Aš nusijuokiau.

– Koks man skirtumas? Tu nuolat keiti veidus.

– Taip, bet dabar neatrodau kaip gražuolis.

– Neatrodai, bet juk tai ne tu, – jo veide vėl atsirado ta keista išraiška. Aš nusišypsojau. – Mane trikdo tik tavo balsas – jis vis kitoks. Norėčiau žinoti, koks jis iš tikrųjų. Ak, tiesa, ir keistai atrodo, kai apsimeti mergina, bet, regis, metei tą reikalą.

Jis papurtė galvą.

– Tai tu keista.

– Ir tai sako nematomas vaikinas, nuolat keičiantis pavidalus?

Jis šyptelėjo ir atsirėmė į sieną šalia manęs.

– Dabar kalbame ne apie tai.

– Žinau. Atleisk.

Kad ir kiek laužiau galvą, niekaip negalėjau susieti eilėraščio ir iš Reto išgirstų padrikų nuotrupų apie pranašystę su tuo, ką mačiau. Ir dar: negalėjau liautis mąsčiusi apie eilėraščio pabaigą, ką ji reiškia, ar susijusi su manimi. Ar jau sakiau, kaip nemėgstu elfų?

– Eve, – nedrąsiai kreipėsi jis, – gal galėtum elektroniniu paštu mano vardu išsiųsti kai kam laišką? Jei sugebėsiu perduoti šią informaciją, gal mano… grupė galės padėti.

Man sugėlė širdį. Gal jis paprasčiausiai manimi naudojasi? Bet tada prisiminiau, kaip graužiausi dėl to, kad galvoju vien apie save. Gal ir naudojasi. Na ir kas? Jis turi tokią teisę. TKABA patys nesugeba rasti sprendimo ir jam neleidžia veikti laikydami čia uždarytą. Vis dėlto aš tebepuoselėjau viltį, kad jam patinku ir kad su manimi bendrauja ne vien dėl naudos.

– Nežinau. Aš turiu kompiuterį, tačiau internetu naudojuosi tik tada, kai man reikia apsipirkti, be to, TKABA seka kiekvieną mano spragtelėjimą pele, tikrai žinau, nes jie atšaukia apie devyniasdešimt procentų mano pirkinių. Aišku, galėčiau sukurti naują elektroninio pašto adresą arba pasinaudoti tavuoju ar dar kaip kitaip, bet esu šimtu procentų tikra, kad jie iškart susektų. Nors iki to laiko žinutė gali nueiti, – ir iš susijaudinimo prikandau lūpą.