Маргарет Штоль - 16 mėnulių

— Ar negirdėjai, ką sakė tavo draugas? Aš ragana. Pikta ragana, — ji nusiėmė tamsius akinius ir atidengė auksines katės akis. Išgirdau, kaip Linkui užėmė kvapą, lyg jis iš tiesų ją pirmą kartą matytų. Bet tik akimirką.

— Gal ir esi, bet ne tokia jau pikta. Žinau. Mudu kartu leidome laiką. Kartu kai ką patyrėme.

— Tai buvo plano dalis, Nutrūktgalvi. Man reikėjo ryšių, kad galėčiau būti arčiau Linos.

Linko veidas ištįso. Kad ir ką Ridlė buvo jam padariusi, kad ir kaip apkerėjusi, jo jausmai jai buvo stipresni.

— Tai ką, viskas tebuvo mėšlas? Netikiu.

— Tikėk kuo nori, bet tai tiesa. Bent jau arčiausiai tiesos, kiek pajėgiu prie jos priartėti.

Stebėjau, kaip tėtis perkelia svorį vis dar ištiesęs laisvą ranką į šalį, siūbuoja aukštyn ir žemyn. Atrodė, lyg mėgintų išskleisti sparnus, įsitikinti, ar pajėgs skristi. Už kelių pėdų į žemę trenkėsi artilerijos sviedinys, ir į orą ištiško purvo purslai.

— O visa tai, ką pasakojai apie judvi su Lina, kaip augote kartu? Kad buvote lyg seserys? Kodėl nori ją nuskriausti? — Kažin kas nuslinko jos veidu. Nebuvau tikras, bet kažkas panašaus į apgailestavimą. Ar tai įmanoma?

— Tai nuo manęs nepriklauso. Ne aš čia vadovauju. Kaip jau sakiau, tai mano darbas. Atitraukti Itaną nuo Linos. Aš neturiu nieko prieš šį senį, bet jo protelis silpnas. Žinote, trūksta vieno šulo, — ji lyžtelėjo ledinuką. — Tiesiog jis buvo lengva auka.

Atitraukti Itaną nuo Linos.

Visas šis reikalas buvo sumanytas siekiant mus atskirti. Arilijos balsą girdėjau taip aiškiai, lyg ji tebebūtų priklaupusi prie manęs.

Ją gina ne namas. Joks kerėtojas tarp jų negali įsibrauti.

Kaip galėjau būti toks kvailas? Kalba ne apie tai, turiu ar neturiu kokios nors galios. Ne apie mane. Apie mus.

Jėga — kas tarp mudviejų vyksta, kas visuomet tarp mudviejų vyko. Vienas kito atradimas 9-ajame kelyje lyjant. Posūkis ta pačia kryptimi ties kelio išsišakojimu. Drauge mus laikė ne sutvirtinantis užkeikimas. Dabar, kai jiems pavyko mus išskirti, aš tapau bejėgis. Ir Lina liko viena. Naktį, kai labiausiai esu jai reikalingas.

Negalėjau aiškiai galvoti. Laiko nebeturėjau ir neketinau netekti dar vieno mylimo žmogaus. Puoliau prie tėčio, ir nors jis buvo vos už kelių pėdų, atrodė, lyg bėgčiau slenkančiu smėliu. Mačiau Ridlę, žengiančią priekin, jos plaukai raitėsi vėjyje kaip Medūzos gyvatės.

Mačiau Linką, einantį prie jos ir stveriantį už peties.

— Ridle, nedaryk to!

Sekundės dalelę nė nenutuokiau, kas dabar bus. Viską regėjau it sulėtintam filme.

Mano tėtis atsisuko ir pažvelgė į mane.

Pamačiau, kaip jis paleidžia turėklą.

Mačiau besiplaikstančias rausvas ir geltonas Ridlės plaukų sruogas.

Ir mačiau Linką, stovintį prieš ją, įsižiūrėjusį į tas auksines akis, kuždantį kažką, ko negirdėjau. Ji pažvelgė į Linką ir, jai netarus nė žodžio, per turėklą nuskriejo ledinukas ant pagaliuko. Mačiau, kaip jis lanku leidžiasi ant žemės ir sprogsta it šrapnelis. Viskas baigėsi.

Tėvas taip pat staiga atsigręžė į turėklą, kaip buvo nuo jo nusisukęs. Atsigręžė ir į mane. Stvėriau jo pečius ir įtraukiau per turėklą ant balkono grindų. Jis susmuko it sumaigyta krūva ir gulėjo žvelgdamas į mane kaip išgąsdintas vaikas.

— Ačiū, Ridle. Na, ką padarei. Dėkui.

— Man nereikia tavo dėkingumo, — nusišaipė ji atsitraukdama nuo Linko ir taisydamasi petnešėlę. — Nė vienam iš judviejų nepadariau paslaugos. Tiesiog nepanorau jo žudyti. Šiandien.

Ji stengėsi kalbėti grėsmingai, bet užbaigė visai vaikiškai. Tarp pirštų sukiojo rausvą savo plaukų sruogą.

— Nors kai kas per daug neapsidžiaugs, — jai nereikėjo sakyti kas, bet jos akyse įžvelgiau baimę. Vieną akimirką mačiau, kiek daug jos išorėje vaidybos. Dūmai ir veidrodžiai.

Nepaisant visko, net dabar, mėgindamas pastatyti tėvą ant kojų, pajutau jai gailestį. Ridlė galėtų turėti bet kurį šios planetos vaikiną, ir vis dėlto mačiau, kokia ji vieniša. Viduje ji buvo daug silpnesnė nei Lina.

Lina.

Lina , ar tau nieko nenutiko?

Man viskas gerai. O kas?

Pažvelgiau į tėvą. Jo akys merkėsi, jis vos galėjo pastovėti.

Nieko. Ar tu su Larkinu?

Taip , mes grįžtame į Reivenvudą. Ar tavo tėtis sveikas?

Taip, jam viskas gerai. Paaiškinsiu grįžęs.

Pakišau ranką tėčiui po pažastimi, o Linkas stvėrė jį iš kitos pusės.

Būk su Larkinu ir eik vidun , būk su šeima. Vienai tau nesaugu.

Nespėjus mums nė pajudėti, pro mus, pro atviras balkono duris praslinko Ridlė ir savo dešimties mylių ilgio kojomis žengė per slenkstį.

— Atleiskite, berniukai. Turiu šokti į lėktuvą, gal kuriam laikui grįšiu į Niujorką. Dingstu iš akių. Nesijaudinkit, — ji gūžtelėjo pečiais.

Nors buvo pabaisa, Linkas negalėjo ramiai žiūrėti, kaip ji išeina.

— Ei, Ridle?

Ji stabtelėjo ir atsigręžė į jį. Jos žvilgsnis buvo beveik liūdnas. Lyg negalėtų savęs pakeisti, kaip ryklys negali būti kuo nors kitu, bet jei galėtų...

— Ką, Maži Dinkai?

— Tu nesi visai bloga.

Ji žvelgė tiesiai jam į akis ir tarsi šyptelėjo.

— Žinai, kaip sakoma, gal mane tik traukia į tą pusę.

2.11

Giminių susitikimas

Kai tėtis atsidūrė saugiose inscenizuoto mūšio medikų rankose, kaip įmanydamas sparčiau grįžau į puotą. Prasibroviau pro Džeksono merginas, kurios, nusimetusios švarkelius, vienomis berankovėmis palaidinėmis ar trumpučiais prigludusiais marškinėliais atrodė vulgarokai sukdamosi ratu pagal „Šventųjų rolerių“ muziką. Dabar šie grojo be Linko, kuris, jo garbei, lipo man ant kulnų. Triukšmas buvo baisus. „Gyva“ triukšminga grupė. „Gyvas“ šaudymas. Toks triukšmingas, kad vos išgirdau mane šaukiančio Larkino balsą.

— Itanai, čionai! — Larkinas stovėjo tarp medžių, tuoj už šviesą atspindinčio geltono lyno, skiriančio saugią zoną nuo teritorijos, kurios ribą peržengęs galėjai gauti kulką į užpakalį. Ką jis veikia miške už saugios zonos ribos? Kodėl jis ne namie? Pamojavau jam, ir jis pamojo man prieiti, o pats dingo už kalvelės. Paprastai prieš peršokdamas tą lyną būčiau gerai pagalvojęs, bet ne šiandien. Neturėjau kitos išeities, tik jį vytis. Linkas buvo čia pat už manęs, klupinėjo, bet vis tiek neatsiliko, — visai taip, kaip ir anksčiau.

— Klausyk, Itanai.

— Ką?

— Dėl Ridlės; man reikėjo paklausyti.

— Nieko tokio, žmogau. Tu negalėjai atsispirti. Man reikėjo tau viską papasakoti.

— Neimk į plaučius. Vis tiek būčiau nepatikėjęs.

Mums virš galvų nuaidėjo pabūklų ugnis. Abu staiga instinktyviai pasilenkėme.

— Tikiuosi, šaudo tuščiais, — nervingai tarė Linkas. — Būtų kvaila, jei mane nušautų mano tėtis.

— Jei man ir toliau taip seksis, nenustebčiau, jei jis nušautų mus abu.

Pasiekėme kalvelės viršūnę. Galėjau įžiūrėti krūmų tankmę, ąžuolus ir dūmus, kylančius iš artilerijos lauko mums už nugarų.

— Mes čia! — pašaukė Larkinas iš kitos tankumyno pusės. Tas „mes“ man nuskambėjo vienprasmiškai, jis ir Lina, tad pasileidau bėgti greičiau. Lyg nuo to priklausytų Linos gyvybė, nes, kaip buvau patyręs, gal ir priklausė.

Paskui susivokiau, kur esame. Prie arkinio įėjimo į Grinbrajerio sodą. Larkinas ir Lina stovėjo proskynoje tuoj pat už sodo, toje vietoje, kur prieš kelias savaites buvome atkasę Ženevjevos kapą. Jiems už nugarų, vos už kelių pėdų, iš šešėlių išniro kažkokia figūra ir žengė į mėnesieną. Buvo sunku ką nors įžiūrėti, nors tiesiai virš mūsų švietė pilnatis.