Маргарет Штоль: 16 mėnulių

Sumirksėjau. Tai buvo... Tai buvo...

— Mama, kokį velnią čia veiki? — sutriko Linkas.

Prieš mus stovėjo jo mama, ponia Linkoln, baisiausias mano košmaras ar bent jau patenkantis į mano košmarų dešimtuką. Ji čia atrodė keistai — o gal ne savo vietoje, — kaip pažiūrėsi. Vilkėjo absurdiškai daug apatinių sijonų ir kvailą kartūno suknelę, per daug suveržtą per juosmenį. Be to, ji stovėjo tiesiai ant Ženevjevos kapo.

— Nagi, nagi. Žinai, ką manau apie piktžodžiavimą, jaunuoli.

Linkas pasikasė galvą. Nieko negalėjome suprasti — nei jis, nei aš.

Liną , kas vyksta?

Lina?

Jokio atsako. Kažkas buvo ne taip.

— Ponia Linkoln, ar gerai jaučiatės?

— Kuo puikiausiai, Itanai. Ar ne nuostabus mūšis? Ir dar, sako, Linos gimtadienis. Laukėme jūsų, bent vieno iš jūsų.

Linkas žengė arčiau.

— Na, mama, aš jau čia. Palydėsiu tave namo. Neturėtum vaikštinėti už saugios zonos ribų. Tau gali pataikyti į galvą. Žinai, koks tėtis prastas šaulys.

Stvėriau Linką už rankos ir sulaikiau. Kažkas buvo ne taip, ji kažin kaip keistai mums šypsojosi. Tai išdavė paniška Linos veido išraiška.

Kas vyksta? Lina!

Kodėl ji man neatsako? Mačiau, kaip Lina ištraukia mano mamos žiedą iš po savo nertinio ir ranka įsikimba į grandinėlę. Tamsoje įžiūrėjau judančias jos lūpas. Vargais negalais kai ką išgirdau, vos girdimą kuždesį tolimame galvos kampelyje.

Itanai, bėk iš čia! Pakviesk dėdę Meikoną! Greičiau!

Bet aš negalėjau pajudėti. Negalėjau jos palikti.

— Linkai, angelėli, tu toks rūpestingas berniukas.

Linkas? Prieš mus stovėjo ne ponia Linkoln. Čia negalėjo būti ji.

Tikėtis, kad ponia Linkoln Veslį Džefersoną Linkolną pavadintų „Linku“, buvo tas pat, kaip laukti, kad ji perbėgtų gatvėmis nuoga. „Niekaip nesuprantu, kam vartoti tokį kvailą trumpinį, kai turi pagarbos vertą vardą“, — kas kartą sakydavo ji mums, užėjusiems į jos namus ir netyčia paprašiusiems pakviesti Linką.

Linkas pajuto mano delną ant savo rankos ir sustojo. Jam taip pat ėmė aiškėti — mačiau iš jo veido.

— Mama?

— Itanai, bėk iš čia! Larkinai, Linkai, kas nors pakvieskite dėdę Meikoną! — Lina rėkė. Negalėjo sustoti. Dar niekada nebuvau matęs jos tokios išsigandusios. Puoliau prie jos.

Išgirdau iš pabūklo paleisto sviedinio švilpesį. Paskui staiga pliūptelėjo šautuvų ugnis.

Nugara atsitrenkiau į kažką kietą. Pajutau pokštelėjimą galvoje ir akimirką viskas tarytum susiliejo.

— Itanai! — išgirdau Linos balsą, bet neįstengiau pajudėti. Buvau pašautas. Tuo neabejojau. Iš paskutiniųjų stengiausi neprarasti sąmonės.

Po kelių sekundžių vėl galėjau sukoncentruoti žvilgsnį. Gulėjau ant žemės, nugara rėmiausi į galingą ąžuolą. Matyt, šūvis nusviedė mane iki medžio. Apsičiupinėjau mėgindamas suvokti, kur į mane pataikė, bet kraujo nebuvo. Neradau, kur būtų įsmigusi kulka. Linkas buvo už kelių pėdų, jis keistai rėmėsi į kitą medį. Atrodė ką tik atsipeikėjęs, kaip ir aš. Atsistojau, klupdamas slinkau Linos link, bet veidu į kažką atsitrenkiau ir vėl atsidūriau ant žemės. Jaučiausi lygiai taip pat, kaip kartą sesučių name atsitrenkęs į slankiąsias stiklines duris.

Nebuvau pašautas; tai kažkas kita. Mane kliudė kitoks ginklas.

— Itanai! — suklykė Lina.

Vėl atsistojau ir lėtai žengiau pirmyn. Čia iš tiesų buvo stiklinės durys, tik dabar jos nematoma siena supo medį ir mane. Padaužiau, ir mano kumštis atsitrenkė į ją, bet jokio garso nebuvo. Vis trankiau ir trankiau ją delnais. Ko dar galėjau griebtis? Tada pastebėjau Linką, daužantį savo nematomą narvą.

Ponia Linkoln man nusišypsojo. Šypsena buvo piktesnė, nei pavyktų išspausti Ridlei net labai pasistengus.

— Paleisk juos! — suspiegė Lina.

Staiga plyšo dangus, ir iš debesų lyg iš apversto kibiro ėmė kliokti lietus. Lina. Jos plaukai pašėlusiai plaikstėsi. Lietus virto šlapdriba ir kirto įstrižai, iš visų pusių talžydamas ponią Linkoln. Per kelias sekundes visi peršlapome iki siūlelio.

Ponia Linkoln — ar kas ji tokia buvo — nusišypsojo. Tai buvo ne šiaip šypsena. Atrodė, tarsi ji didžiuotųsi.

— Aš jų nenuskriausiu. Tik noriu, kad mudvi spėtume pasikalbėti. — Dangumi virš mūsų nudundėjo griaustinis. — Vyliausi, kad turėsiu progą pamatyti kai kuriuos tavo gebėjimus. Jaučiau kartėlį, kad negaliu puoselėti tavo talentų.

— Nutilk, ragana, — Lina buvo negailestinga. Dar nebuvau matęs tokio jos žalių akių žvilgsnio — jis buvo nuožmiai įsmeigtas į ponią Linkoln. Kietas kaip titnagas. Ryžtingas. Kupinas neapykantos ir pykčio. Regis, ji troško nurauti poniai Linkoln galvą, ir galėjai neabejoti, kad taip padarys.

Pagaliau supratau, kodėl Lina taip nerimavo visus metus. Ji turėjo galios naikinti. Buvau matęs tik jos galią mylėti. Kai atrandi, kad turi abiejų galių, sunku susivokti, ką su jomis veikti.

Ponia Linkoln pasisuko į Liną.

— Palauk, iki suprasi, ką iš tiesų gali. Kaip gali valdyti stichijas. Tai tikrieji tavo gabumai, kai kas, ką mudvi turime bendra.

Kai kas, ką jiedvi turi bendra.

Ponia Linkoln pažvelgė į dangų — lietus krito šalia jos, lyg ji laikytų išskleistą skėtį.

— Dabar sukeli lietų, bet netrukus išmoksi valdyti ir ugnį. Leisk, parodysiu, kaip man patinka žaisti su ugnimi.

Lietus? Ji juokauja? Mus užklupo tikrų tikriausia musoninė liūtis.

Ponia Linkoln iškėlė delną ir debesis perskrodė žaibas, įelektrindamas dangų. Ji iškėlė tris pirštus. Spragtelėjus kiekvienu išpuoselėtu nagu blykstelėdavo žaibas. Vienas. Žaibas trenkė į žemę, per dvi pėdas nuo tos vietos, kur buvo įkalintas Linkas, aplink ištiško purvas. Du. Žaibas smigo į ąžuolą man už nugaros, tvarkingai per pusę perskeldamas jo kamieną. Trys. Žaibas trenkė į Liną, kuri tik pakėlė ištiestą ranką. Elektros blyksnis nuo jos atšoko ir nusileido prie ponios Linkoln kojų. Žolė aplinkui ėmė smilkti ir degti.

Ponia Linkoln nusijuokė ir mostelėjo ranka. Deganti žolė užgeso. Ji žvelgė į Liną su vos pastebimu pasididžiavimu.

— Neblogai. Džiaugiuosi matydama, kad obuolys nuo obels netoli rieda.

Negali būti!

Lina rūsčiai pervėrė ją akimis ir, tarsi užimdama ginamąją padėtį, pakėlė į viršų abu delnus.

— Tikrai? O kaip sakoma apie sugedusį obuolį?

— Niekaip. Dar niekas to nesulaukė, — ponia Linkoln su kartūnine suknele, kalnais apatinių sijonų ir plaukais, supintais į kasą ant nugaros, atsisuko į Linkolną ir mane. Tiesiai į mus žvelgė auksinės liepsnojančios akys.

— Atleisk, Itanai. Vyliausi, kad pirmas mūsų susitikimas įvyks kitokiomis aplinkybėmis. Ne kas dieną sutinki pirmąjį savo dukters vaikiną.

Ji atsisuko į Liną.

— Arba savo dukterį.

Aš neklydau. Žinojau, kas ji ir su kuo turime reikalą.

Sarafina.

Po akimirkos ponios Linkoln veidas, suknelė, visas jos kūnas tiesiog ėmė skilti per pusę. Matėme, kaip iš abiejų pusių it suglamžytas saldainio popierėlis plyšta oda. Skildamas per vidurį kūnas ėmė smukti lyg nuo pečių krintantis apsiaustas. Po juo buvo kažkas kita.

— Aš neturiu mamos! — sušuko Lina.

Sarafina, Linos mama, susiraukė, lyg mėgindama įsižeisti. Vis dėlto tai buvo nepaneigiama genetinė tiesa. Jos plaukai buvo tokie pat ilgi, juodi ir garbanoti kaip Linos. Išskyrus tai, kad Lina buvo bauginamai graži, o Sarafina — tiesiog bauginanti. Kaip ir Lina, Sarafina buvo pailgo elegantiško veido, bet vietoje gražių žalių Linos akių ji turėjo tokias pat žioruojančias geltonas kaip Ridlė ir Ženevjeva. Tos akys ir darė jas skirtingas.