Маргарет Штоль: 16 mėnulių

Sarafina vilkėjo tamsiai žalią aksomo suknelę su korsetu — lyg ir šiuolaikišką, bet kartu ir gotikinę, ir šio amžiaus pradžios — be to, avėjo aukštus juodus motociklininko batus. Ji paprasčiausiai išlipo iš ponios Linkoln kūno, kuris per kelias sekundes vėl suaugo, lyg kas nors būtų susiuvęs siūlę. Tikroji ponia Linkoln liko gulėti ant žolės: pasikėlęs krinolino sijonas atidengė gumomis prilaikomas kojines sulig keliais bei apatinius sijonus.

Linkas atrodė sukrėstas.

Atsikračiusi naštos Sarafina išsitiesė, nusipurtė.

— Mirtingieji. Tas kūnas buvo tiesiog nepakenčiamas, toks nemiklus ir nepatogus. Kemšantis maistą kas penkios minutės. Pasibjaurėtini padarai.

— Mama! Mama, pabusk! — Linkas daužė kumščiais nematomą jėgos lauką. Kad ir koks drakonas buvo ponia Linkoln, ji buvo Linko drakonas, ir jam turėjo būti skaudu matyti ją numestą į šalį it kokią nereikšmingą mirtingą šiukšlę.

Sarafina mostelėjo ranka. Linko burna tebežiopčiojo, bet jis nebeišleido nė garso.

— Šitaip geriau. Tau pasisekė, kad man neprireikė per pastaruosius kelis mėnesius nuolat būti tavo mamos kūne. Jei būtų reikėję, dabar būtum negyvas. Net nežinau, kiek kartų vos nenudėjau tavęs prie vakarienės stalo vien iš nuobodulio, kai nesiliaudavai tauškęs apie savo kvailą grupę.

Dabar viską supratau. Kryžiaus žygis prieš Liną, Džeksono drausmės komiteto posėdis, melas apie dokumentus, pristatytus iš kitų Linos mokyklų, net keisti šokoladiniai pyragaičiai Helovino vakarą. Ar ilgai Sarafina slapstėsi po ponios Linkoln kauke?

Ponioje Linkoln.

Lig šiol nebuvau gerai suvokęs, su kuo susidūrėme. Tamsiausia šiandien gyvenanti kerėtoja. Lyginant su ja, Ridlė atrodė tokia nekalta. Nenuostabu, kad Lina taip ilgai bijojo šios dienos.

Sarafina vėl atsisuko į Liną.

— Gali sau galvoti, Lina, kad neturi mamos, bet jei taip ir būtų, tai tik todėl, kad tavo senelė ir dėdė atėmė tave iš manęs. Aš visuomet tave mylėjau. — Nerimą kėlė Sarafinos gebėjimas taip lengvai pereiti nuo vienų emocijų prie kitų, nuo nuoširdumo ir gailesčio prie bjaurėjimosi ir paniekos. Visi jos jausmai buvo vienodai tušti.

Linos žvilgsnis buvo rūstus.

— Ar dėl to mėginai mane nužudyti, mama ?

Sarafina stengėsi atrodyti susirūpinusi, o gal nustebusi. Buvo sunku atskirti, nes jos veidas atrodė toks dirbtinis, toks nenatūralus.

— Ar tau taip buvo paaiškinta? Aš tik mėginau užmegzti ryšį... pasikalbėti su tavimi. Jei nebūtų visų tų jų užkalbėjimų, mano pastangos nebūtų kėlusios tau pavojaus, tą jie tikrai žinojo. Žinoma, suprantu jų rūpestį. Esu tamsioji kerėtoja, kataklistė. Vis dėlto, Lina, ne blogiau nei kiti išmanai, kad negalėjau rinktis. Buvo nuspręsta už mane. Bet tai nekeičia mano jausmų tau, vienintelei savo dukrai.

— Netikiu tavimi! — spjaute išspjovė Lina. Bet tardama tuos žodžius nebeatrodė tokia tikra, lyg nežinotų, kuo tikėti.

Žvilgtelėjau į savo mobiliuko laikrodį. 9.59. Iki vidurnakčio dvi valandos.

Linkas susmuko atsišliejęs į medį, susiėmęs galvą rankomis. Negalėjau atitraukti akių nuo ponios Linkoln, gulinčios ant žolės be gyvybės ženklų. Į ją žiūrėjo ir Lina.

— Ji ne... žinai. Tiesa? — privalėjau žinoti — dėl Linko.

Sarafina mėgino rodyti užuojautą, bet supratau, kad mudu su Linku jos nebedominame — nė vienam iš mudviejų tai nežadėjo nieko gero.

— Ji netrukus sugrįš į savo buvusią nemalonią būklę. Bjauri moteris. Man neįdomi nei ji, nei jos vaikas. Tik mėginau parodyti savo dukteriai tikrąją mirtingųjų prigimtį. Kaip lengvai galima juos paveikti, kokie jie kerštingi, — ji pasisuko į Liną. — Tik keli žodžiai, ištarti ponios Linkoln lūpomis, ir pažiūrėk, kaip lengvai visas šis miestelis nusiteikė prieš tave. Tu nepriklausai jų pasauliui. Tavo vieta su manimi.

Sarafina atsigręžė į Larkiną.

— Jei jau kalbame apie nemalonias būsenas, Larkinai, kodėl tau neparodžius mums tų savo mėlynųjų akelių, noriu pasakyti, geltonųjų?

Larkinas nusišypsojo, stipriai užsimerkė ir ištempė rankas virš galvos, lyg rąžytųsi po ilgo pogulio. O kai atsimerkė, kažin kas buvo kitaip. Jis pašėlusiai sumirksėjo ir su kiekvienu mirksniu jo akys ėmė keistis. Beveik galėjai matyti, kaip persitvarko molekulės. Larkinas persimainė — jo vietoje rangėsi krūva gyvačių. Gyvatės ėmė vytis ir šliaužti viena per kitą, ir pagaliau iš besiraitančios krūvos vėl išniro Larkinas. Rankose jis iškėlė dvi barškuoles, kurios šnypštė ir lindo atgal į jo švarko rankoves, kol virto jo rankomis. Tada atsimerkė. Bet vietoj žalių akių, kurias visuomet matydavau, Larkinas žvelgė į mus tokiomis pat auksinėmis kaip Sarafina ir Ridlė.

— Žalia man niekad nebuvo prie širdies. Tai vienas iš iliuzionisto privalumų.

— Larkinai? — Aš nusiminiau. Jis — vienas jų, tamsusis kerėtojas. Reikalai klojosi prasčiau, nei maniau.

— Larkinai, kas tu? — Lina sutriko, bet tik akimirkai. — Kodėl?

Tačiau atsakymas žvelgė tiesiai į mus auksinėmis Larkino akimis.

— O kodėl gi ne?

— Kodėl ne? Ak, nežinau, o kur truputis giminiškos ištikimybės?

Larkinas pakreipė galvą, ir stora auksinė grandinėlė ant jo kaklo virto besiraitančia gyvate, kyščiojančia liežuvį jam prie skruosto.

— Ištikimybė ne visai man prie širdies.

— Tu visus išdavei, išdavei savo mamą. Kaip gali save tokį pakęsti?

Jis iškišo liežuvį. Gyvatė įšliaužė jam į burną ir pradingo. Jis nurijo.

— Pussesere, tamsiuoju būti daug smagiau nei šviesiuoju. Pati pamatysi. Esame tokie, kokie esame. Man buvo lemta būti tokiam. Nėra jokios priežasties tam priešintis. — Švystelėjo liežuvis, dabar jis buvo dvišakas kaip nurytos gyvatės. — Nežinau, kodėl tu taip jaudiniesi. Pažiūrėk į Ridlę. Ji puikiai leidžia laiką.

— Išdavikas! — Lina prarado savitvardą. Virš galvos sudundėjo griaustinis ir vėl sustiprėjo lietus.

— Lina, jis — ne vienintelis išdavikas, — Sarafina žengė kelis žingsnius Linos link.

— Apie ką kalbi?

— Apie tavo mylimą dėdę Meikoną, — jos balsas buvo kandus, ir aš supratau, kad Sarafina nepamiršo, jog Meikonas atėmė iš jos dukterį.

— Meluoji.

— Jis tas, kuris tau visą laiką melavo. Leido patikėti, kad tavo likimas nulemtas iš anksto, kad neturi pasirinkimo. Kad šiąnakt, per šešioliktąjį savo gimtadienį, būsi pašaukta tapti šviesiąja arba tamsiąja.

Lina atkakliai papurtė galvą. Ji pakėlė delnus. Sudundėjo griaustinis ir tankiomis čiurkšlėmis kaip iš kibiro pasipylė lietus. Norėdama, kad ją išgirstų, ji suriko:

— Taip jau būna. Taip nutiko Ridlei, Risei ir Larkinui.

— Tu teisi, bet esi kitokia. Šiąnakt tavęs nepašauks. Tu turėsi pašaukti save.

Žodžiai pakibo ore. Pašauk save. Tarytum šie žodžiai turėtų galios sustabdyti laiką.

Linos veidas mirtinai išblyško. Akimirką maniau, kad ji nualps.

— Ką pasakei? — sukuždėjo ji.

— Gali rinktis. Esu tikra, dėdė tau šito nesakė.

— To negali būti! — per kaukiantį vėją vos išgirdau Linos žodžius.

— Turi tą teisę, nes esi mano duktė, antras talentas, gimęs Dukeinų giminėje. Dabar aš gal ir kataklistė, bet mūsų giminėje buvau pirmasis talentas.

Sarafina nutilo, paskui pakartojo eilutę:

— „Pirmasis bus juodas, bet antrasis galės grįžti atgal.“

— Nesuprantu, — Linos kojos neišlaikė ir ji suklupo į purvą ir aukštą žolę, nuo ilgų juodų plaukų aplink ją varvėjo lašai.