Маргарет Штоль: 16 mėnulių

— Ko nežinau? — išdrožė Lina.

— Kad judu su Itanu niekuomet negalėsite būti drauge — kūniškai. Kerėtojai ir lilumai negali likti su mirtingaisiais, — ji nusišypsojo mėgaudamasi šia akimirka, — jų nenužudydami.

2.11

Pašaukimo valanda

Kerėtojai negali likti su mirtingaisiais jų nenužudydami.

Dabar viskas atsistojo į savo vietas. Gaivališkas mūsų ryšys. Elektros srovė, kvapo gaudymas kaskart pasibučiavus, vos į kapus nenuvaręs širdies smūgis — fiziškai mudu negalėjome būti drauge.

Žinojau, kad tai tiesa. Prisiminiau, ką naktį pelkėje Amai buvo sakęs Meikonas, paskui pakartojęs mano kambary.

Judviejų ateitis neįmanoma.

Yra dalykų , kurių dabar nematai , dalykų , kurie ne mūsų valioje.

Lina virpėjo. Ji taip pat žinojo, kad tai tiesa.

— Ką pasakei? — sukuždėjo ji.

— Kad tu ir Itanas iš tiesų niekada negalėsite būti drauge. Negalėsite susituokti, susilaukti vaikų. Negalėsite kurti ateities, tikros ateities. Negaliu patikėti, kad jie tau nieko nesakė. Tikrai pasistengė, kad judvi su Ridle gyventumėte be rūpesčių.

Lina atsigręžė į Meikoną.

— Kodėl man nesakėte? Juk žinote, kad jį myliu.

— Anksčiau niekada neturėjai vaikino, juolab mirtingojo. Niekas iš mūsų nė nesapnavo, kad dėl to gali kilti keblumų. Nesupratome, koks stiprus judviejų su Itanu ryšys, o paskui buvo per vėlu.

Girdėjau jų balsus, bet nesiklausiau. Niekada negalėsime būti kartu. Niekada negalėsiu būti su ja taip arti.

Vėjas ėmė stiprėti, lietus it stiklą čaižė orą. Dangų draskė žaibai. Griaustinis trenkė taip garsiai, kad net sudrebėjo žemė. Mes jau nebebuvome uragano centre. Supratau, kad Lina nebegali ilgiau tvardytis.

— Kada ketinote man pasakyti? — pro vėjo kauksmą sušuko ji.

— Kai būtum save pašaukusi.

Sarafina pastebėjo puikią progą ir įsiterpė.

— Bet nejau nesupranti, Lina? Turime išeitį. Galimybę tau ir Itanui likusį gyvenimą pragyventi kartu, susituokti, susilaukti vaikų. Ko tik norėsite.

— Lina, ji niekada to neleis, — atšovė Meikonas. — Net jei būtų tokia galimybė, tamsieji kerėtojai niekina mirtinguosius. Jie niekada neleistų giminės kraujo atmiešti mirtingojo krauju. Tai vienas didžiausių skirtumų tarp mūsų.

— Tiesa, bet šiuo atveju, Lina, atsižvelgdami į alternatyvą, norėtume padaryti išimtį. Ir radome tokią galimybę, — ji gūžtelėjo pečiais. — Vis geriau, nei mirti.

Meikonas pažvelgė į Liną ir atrėmė:

— Ar galėtum nužudyti visą savo šeimą vien tam, kad būtum su Itanu? Tetą Dėlę? Risę? Rajaną? Savo senelę?

Sarafina plačiai išskėtė galingas rankas rodydama savo gebėjimus.

— Kai būsi pašaukta, tau nerūpės tie žmonės. Tu turėsi mane, savo mamą, savo dėdę ir Itaną. Ar ne jis svarbiausias žmogus tavo gyvenime?

Linos akys apsiniaukė. Aplink ją verpetais sukosi lietus ir rūkas. Lietus šniokštė taip garsiai, kad beveik užgožė sproginėjančius Hani Hilio sviedinius. Buvau pamiršęs, kad galime žūti viename iš šiąnakt vykstančių dviejų mūšių.

Meikonas stvėrė Liną abiem rankomis.

— Ji teisi. Jei sutiksi su šiomis sąlygomis, nejausi sąžinės graužaties, nes nebebūsi savimi. Ta, kuri esi šiandien, bus mirusi. Bet ji kai ką nutyli: tu neprisiminsi savo jausmų Itanui. Po kelių mėnesių tavo širdis bus tokia tamsi, kad jis tau nieko nebereikš. Pašauktas talentas patiria neįtikėtinai galingą poveikį. Tu net gali jį nužudyti savo rankomis — net toks blogis tau atrodys įmanomas. Ar ne tiesa, Sarafina? Pasakyk Linai, kas nutiko jos tėvui, jei taip gini tiesą.

— Lina, tavo tėvas pavogė tave iš manęs. Tai, kas įvyko, buvo nelaimė , nelaimingas atsitikimas.

Lina atrodė palaužta. Per Drausmės komiteto posėdį iš pakvaišusios ponios Linkoln išgirsti, kad motina nužudė tėvą, yra viena. Visai kas kita sužinoti, kad tai tiesa.

Meikonas mėgino atkurti jėgų pusiausvyrą.

— Pasakyk jai, Sarafina. Paaiškink, kaip jos tėvas sudegė savo namuose per tavo sukeltą gaisrą. Visi žinome, kaip tu mėgsti žaisti su ugnimi.

Sarafinos žvilgsnis tapo nuožmus.

— Žinai, šešiolika metų man trukdei. Manau, šįkart turėtum nesikišti.

Staiga nežinia iš kur per kelis colius nuo Meikono išdygo Hantingas. Dabar jis atrodė mažiau panašus į žmogų ir labiau priminė tą, kas iš tiesų buvo. Demoną. Jo suglostyti plaukai pasišiaušė kaip pulti pasiruošusio vilko, ausų galiukai nusmailėjo, o kai prasižiojo, vietoj burnos išvydome žvėries nasrus. Tada jis tiesiog išnyko, dematerializavosi.

Akimirksniu Hantingas vėl atsirado, šįkart virš Meikono; jis tai padarė taip staiga, kad net nebuvau tikras, ar mačiau, kaip tai įvyko. Meikonas stvėrė Hantingą už švarko ir bloškė į medį. Nežinojau, kad Meikonas toks stiprus. Hantingas nuskriejo, bet užuot atsitrenkęs į medį pralėkė pro jį kiaurai ir nusirito ant žemės kitoje pusėje. Tą pačią akimirką Meikonas dingo ir vėl atsirado virš jo. Meikonas metė Hantingo kūną žemyn su tokia jėga, kad po jais prasivėrė žemė. Hantingas tysojo nugalėtas. Meikonas atsigręžė į Liną. Jam nusigręžus Hantingas pakilo už jo šypsodamas. Surikau bandydamas perspėti Meikoną, bet niekas nebūtų įstengęs perrėkti virš mūsų siaučiančio uragano. Hantingas piktai suurzgė ir it besikaunantis šuo suleido Meikonui į sprandą dantis.

Meikonas sustaugė giliu gomuriniu balsu ir dingo. Jo nebebuvo. Hantingas tikriausiai jo nepaleido, nes išnyko su Meikonu, o kai juodu vėl pasirodė proskynos pakrašty, Hantingas tebebuvo dantimis įsikibęs į Meikono sprandą.

Ką jis daro? Ar stiprinasi? Per daug neišmaniau, nežinojau, kaip tai daroma ir ar tai apskritai įmanoma. Kad ir ką siurbė Hantingas, regis, tai sekino Meikoną. Lina ėmė klykti šaižiu, kraują stingdančiu balsu.

Hantingas atsiplėšė nuo Meikono kūno. Meikonas gulėjo susmukęs purve, jį čaižė lietaus čiurkšlės. Nugriaudėjo dar viena pabūklų salvė. Krūptelėjau išgąsdintas taip arti nuaidėjusių tikrų šūvių. Inscenizuotas mūšis artėjo prie mūsų, Grinbrajerio link. Konfederatai rikiavosi paskutiniam pasipriešinimui.

Šūvių triukšmas nustelbė urzgimą — visiškai kitokį, bet pažįstamą garsą. Baubas Redlis. Jis stūgtelėjo ir šoko aukštyn prie Hantingo, pasiryžęs ginti šeimininką. Vos tik šuo šoko Hantingo link, Larkino kūnas ėmė raitytis ir prieš Baubą išdygo krūva angių. Angys šnypštė šliauždamos viena per kitą.

Baubas nesuprato, kad gyvatės tėra iliuzija, kad jis gali per jas peršokti. Jis lodamas atsitraukė, nukreipė dėmesį į besirangančias gyvates, o Hantingui to ir tereikėjo. Hantingas dematerializavosi ir vėl iškilo Baubui už nugaros; savo antgamtine jėga jis ėmė smaugti šunį. Baubas trūktelėjo, jis mėgino Hantingui pasipriešinti, bet veltui. Hantingas buvo pernelyg stiprus. Jis nusviedė suglebusį šunį greta Meikono. Baubas nė nekrustelėjo.

Šuo ir jo šeimininkas gulėjo purve vienas šalia kito. Nejudėdami.

— Dėde Meikonai! — suklykė Lina.

Pagyvėjęs Hantingas perbraukė ranka savo suglostytus plaukus ir papurtė galvą. Larkinas vėl sulindo į odinį švarką ir įgavo pažįstamą žmogišką pavidalą. Abu atrodė kaip narkomanai po įprastos dozės.

Larkinas pakėlė akis į mėnulį, paskui dirstelėjo į laikrodį.

— Pusė. Artėja vidurnaktis.

Sarafina iškėlė į viršų rankas, lyg apkabindama dangų.

— Šešioliktasis mėnulis, šešioliktieji metai.

Hantingas nusiviepė Linai, jo veidas buvo kruvinas ir purvinas.