Маргарет Штоль: 16 mėnulių

— Sveika atvykusi pas savo šeimą.

Lina nė neketino prisijungti prie šios šeimos. Dabar aiškiai tą supratau. Permerkta pačios sukeltos liūties, aplipusi purvu ji atsistojo ant kojų. Juodi jos plaukai plaikstėsi aplinkui. Vos galėjo išstovėti prieš vėją, tad palinko į priekį, lyg bet kurią akimirką kojos atsiplėštų nuo žemės ir ji dingtų juodame danguje. Gal ir galėjo taip padaryti. Dabar manęs niekas nebūtų nustebinęs.

Larkinas ir Hantingas tyliai traukėsi į šešėlį, kol atsidūrė Sarafinai iš abiejų pusių. Ši stovėjo veidu į Liną. Sarafina žengė artyn.

Lina iškėlė vieną delną.

— Stok. Dabar.

Sarafina nesustojo. Lina sugniaužė delną. Pro aukštą žolę į viršų šoko ugnies siena. Ūžaujančios liepsnos skyrė motiną ir dukterį. Sarafina sustingo. Ji nesitikėjo, kad Lina geba daug daugiau nei, jos manymu, sukelti nedidelį vėją ir lietų. Lina ją pribloškė.

— Aš niekuomet nuo tavęs nieko neslėpsiu, kaip slėpė kiti šeimos nariai. Paaiškinau, ką gali rinktis, ir pasakiau tau tiesą. Gali manęs nekęsti, bet aš vis tiek tavo motina. Ir galiu tau pasiūlyti vieną dalyką, kurio negali jie. Ateitį su mirtinguoju.

Liepsnos šoktelėjo dar aukščiau. Ugnis plito, lyg turėtų valią. Pagaliau liepsnos apsupo Sarafiną, Larkiną ir Hantingą. Lina nusijuokė. Juokas buvo niūrus, panašus į motinos. Jis privertė mane sudrebėti, nors stovėjau kitame proskynos pakrašty.

— Nereikia apsimetinėti, kad aš tau rūpiu. Mama, visi žinome, kokia esi bjaurybė. Vienintelis dalykas, dėl kurio, manau, visi sutartume.

Sarafina sučiaupė lūpas ir jas papūtė lyg siųstų bučinį. Tik jai papūtus ugnis pakeitė kryptį ir per piktžoles nubėgo apsupti Linos.

— Pasakyk, ką iš tiesų manai, brangioji. Truputį parodyk dantis.

Lina nusišypsojo.

— Sudeginti raganą? Tokia banali frazė.

— Lina, jei norėčiau tave sudeginti, tu jau būtum negyva. Nepamiršk, kad ne vienintelė esi talentas.

Lina lėtai ištiesė ranką į priekį ir įkišo ją į liepsnas. Ji nė nevirptelėjo, stovėjo visiškai be jokios išraiškos. Tada įkišo į liepsną kitą ranką. Pakėlė rankas virš galvos ir laikė ugnį tarsi kamuolį. Paskui iš visų jėgų metė liepsnas. Tiesiai į mane.

Ugnis ištiško į ąžuolą už manęs; šakos užsidegė greičiau nei sausi prakurai. Liepsnos nubėgo kamienu žemyn. Klupinėdamas puoliau į priekį, mėginau pasitraukti iš kelio. Sprukau, kol pasiekiau savo nematomo kalėjimo sieną. Bet šįkart jos nebuvo. Vilkau kojas per lauką, jos klimpo į purvą. Apsidairiau ir pamačiau Linką, krintantį šalia manęs. Ąžuolas už jo nugaros degė dar ryškiau nei maniškis. Liepsnos kilo į tamsų dangų ir ėmė plisti aplink medį. Nubėgau prie Linos. Apie nieką kitą negalėjau galvoti. Linkas klupinėdamas skuodė prie mamos. Tik Lina ir ugnies siena stovėjo tarp Sarafinos ir mūsų. Tuo metu atrodė, kad to pakaks.

Paliečiau Linos petį. Tamsoje ji turėjo šoktelėti iš netikėtumo, bet ji žinojo, kad tai aš. Jai net nereikėjo į mane žiūrėti.

Myliu tave , Lina.

Itanai, nieko nesakyk. Ji gali viską išgirsti. Nesu tikra , bet manau, visuomet girdėdavo.

Pažvelgiau į kitą lauko pakraštį, bet už liepsnų nemačiau nei Sarafinos, nei Hantingo, nei Larkino. Žinojau, kad jie ten, žinojau, kad jie tikriausiai mėgins visus mus nudėti. Bet buvau su Lina, ir visa kita buvo nesvarbu.

— Itanai! Bėk, pakviesk Rajaną. Dėdei Meikonui reikia pagalbos. Aš jos ilgai nesulaikysiu.

Leidausi bėgti Linai nespėjus nieko daugiau ištarti. Kad ir ką buvo padariusi Sarafina, norėdama nutraukti mūsų ryšį, dabar tai buvo nebesvarbu. Lina vėl buvo mano širdyje ir galvoje. Bėgant nelygiu lauku man niekas daugiau nerūpėjo.

Tik tai, kad jau beveik vidurnaktis. Pagreitinau žingsnį.

Ir aš tave myliu. Skubėk...

Pažvelgiau į savo mobiliuką. 11.25. Vėl ėmiau belsti į Reivenvudo duris ir pašėlusiai spausti pusmėnulį virš sąramos. Nieko. Tikriausiai Larkinas kažin kaip užtvėrė slenkstį, bet kaip — neturėjau supratimo.

— Rajana! Teta Dele! Senele!

Mėginau rasti Rajaną. Meikonas sužeistas. Netrukus gali būti sužeista ir Lina. Negalėjau numatyti, ko imsis Sarafina, kai Lina atmes jos pasiūlymą. Už manęs laipteliais klupdamas lipo Linkas.

— Rajanos čia nėra.

— Ar Rajana gydytoja? Turime padėti mano mamai.

— Ne. Ji... Paaiškinsiu vėliau.

Linkas žingsniavo po verandą.

— Ar visa tai tikra?

Galvok. Privalėjau galvoti. Buvau paliktas vienas. Šiąnakt Reivenvudas buvo tikra tvirtovė. Niekas negalėjo įsilaužti, bent jau nė vienas mirtingasis, o aš negalėjau apvilti Linos.

Paskambinau vieninteliam žmogui, kuris, mano manymu, galėjo ūžaujant antgamtiniam uraganui susiremti su dviem tamsiaisiais kerėtojais ir kraują siurbiančia piktąja dvasia. Žmogui, kuris pats buvo savotiška antgamtinė vėtra. Amai.

Klausiausi kitame gale aidinčio signalo.

— Neatsako. Ama tikriausiai vis dar su tėčiu.

11.30. Buvo dar vienas žmogus, galintis man padėti, ir tai buvo rizikingas žingsnis. Surinkau Gatlino apygardos bibliotekos numerį.

— Ir Marianos nėra. Ji žinotų, ką daryti. Kokia čia velniava? Ji niekuomet neišeina iš bibliotekos, net po darbo valandų.

Linkas pašėlusiai žingsniavo pirmyn ir atgal.

— Viskas uždaryta. Ta nenormali šventė. Hani Hilio mūšis, nepamiršai? Gal turėtume pereiti į saugią zoną ir paieškoti budinčių medikų.

Įdėmiai žiūrėjau į jį, lyg jam iš burnos būtų pasirodęs žaibas ir trenkęs man į galvą.

— Šventė, niekas nedirba, — pakartojau paskui jį.

— Taigi, taip ir sakau. Tai ką darysim? — Jis atrodė nelaimingas.

— Linkai, tu genijus. Tu pakvaišęs genijus.

— Žinau, žmogau, bet ką tai turi bendra?

— Turi Dranduletą?

Jis linktelėjo.

— Turime mauti iš čia.

Linkas užvedė variklį. Šis springo, bet užsivedė kaip visuomet. Iš garsiakalbių būgnijo „Šventieji roleriai“, ir, neslėpsiu, šįsyk jų muzika skambėjo visiškai prastai. Ridlė tikriausiai rimtai darbavosi per visą sirenos koncertą.

Linkas lėkdamas žvyruotu keliuku skersai dėbtelėjo į mane.

— Kur dabar važiuojam?

— Į biblioteką.

— Maniau, sakei, ji uždaryta.

— Į kitą biblioteką.

Linkas linktelėjo, lyg būtų supratęs. Tačiau sutiko, kaip senais laikais. Dranduletas riedėjo keliu, tarsi būtų pirmadienio rytas ir mudu vėluotume į pirmą pamoką. Deja.

Buvo 11.40.

Kai slystelėję sustojome prie Istorijos draugijos, Linkas nė nebandė ko nors suprasti. Iššokau iš automobilio jam net nespėjus išjungti „Šventųjų rolerių“. Jis pasivijo mane sukantį už kampo į tamsą už antrojo seniausio Gatlino pastato.

— Čia ne biblioteka.

— Žinau.

— Čia ARD.

— Žinau.

— Tu jos nekenti.

— Žinau.

— Mano mama čia ateina beveik kasdien.

— Žinau.

— Žmogau, ką čia veikiame?

Žengiau prie grotelių ir prakišau pro jas ranką. Ji perskrodė metalą ar bent tai, kas atrodė metalas, atrodė, kad mano ranka ties riešu amputuota.

Linkas stvėrė mane.

— Žmogau, tikriausiai Ridlė ko nors šliūkštelėjo man į geriamąjį vandenį. Prisiekiu, tavo ranka... ką tik mačiau, kaip tavo ranka... Pamiršk. Man haliucinacijos.

Ištraukiau ranką ir pajudinau pirštus jam prie veido.

— Tikrai, žmogau. Po visko, ką šįvakar išvydai, dabar manai, kad tau haliucinacijos? Dabar?

Patikrinau telefono laikrodį. 11.45.