Маргарет Штоль - 16 mėnulių

Itano ranka buvo atmesta per kriptos stogo kraštą. Ji karojo virš kapinaičių.

Kaip mūsų sapne , tik viskas atvirkščiai.

Ne aš kritau iš jo rankų. Iš mano glėbio buvo išplėštas jis.

Kriptos apačioje tiesiau rankas į viršų , stumdama į šalį liepsnas ir dūmus , kol mano pirštai susipynė su Itano pirštais. Stovėjau pasistiebusi ant pirštų galiukų, bet vos galėjau jį pasiekti.

Itanai , aš tave myliu. Nepalik manęs. Be tavęs neįstengsiu to padaryti.

Jei būtų švietusi mėnesiena , būčiau įžiūrėjusi jo veidų. Bet mėnulio nebuvo , dabar jo nebuvo , ir šviesa sklido tik nuo ugnies , vis dar sustingusios ir supančios mane iš visų pusių. Dangus atrodė tuščias ir juodas. Nebuvo nieko. Šiąnakt praradau viską.

Raudojau , kol nebeįstengiau kvėpuoti , ir mano pirštai išslydo iš jo pirštų; žinojau: niekada šių pirštų nebepajusiu savo plaukuose.

Itanai.

Norėjau rėkti jo vardą , nors niekas manęs nebūtų išgirdęs, bet manyje nebeliko riksmo. Manyje nebeliko nieko , tik šie žodžiai. Prisiminiau žodžius iš regėjimų. Prisiminiau visus iki vieno.

Kraujau mano širdies.

Gyvastie mano gyvasties.

Kūne mano kūno.

Siela mano sielos.

— Nedaryk taip , Lina Dukein. Neišdykauk su ta „ Mėnulių knyga “ ir nepradėk vėl tos tamsybės iš naujo.

Atsimerkiau. Prie manęs ugnyje stovėjo Ama. Pasaulis aplink mus tebebuvo sustingęs.

Pažvelgiau į Amą.

— Ar šitai padarė Didieji?

— Ne, vaikeli. Tai tavo darbas. Didieji tik padėjo man ateiti.

— Kaip galėjau taip padaryti?

Ji atsisėdo purve greta manęs.

— Tu vis dar nežinai, ką gebi, tiesa? Bent dėl to Melchizedekas buvo teisus.

— Ama, apie ką jūs kalbate?

— Visuomet sakydavau Itanui, kad vieną dieną jis gali iškirsti skylę danguje. Bet, manau, tai padarei tu.

Mėginau nusišluostyti nuo veido ašaras, bet jos plūdo dar smarkiau. Kai pasiekė lūpas, burnoje pajutau suodžius.

— Ar aš... ar aš tamsioji?

— Dar ne, ne dabar.

— Šviesioji?

— Ne. Nepasakyčiau, kad ir šviesioji.

Pažvelgiau į dangą. Dūmai uždengė viską: medžius, dangų, o ten, kur turėjo būti mėnuo ir žvaigždės, tvyrojo tik stora juoda nebūties antklodė. Pelenai, ugnis, dūmai ir niekas.

— Ama.

— Klausau?

— Kur mėnulis?

— Na, vaikeli, jei jau tu nežinai, aš tikrai nežinau. Vieną minutę žvelgiau į šešioliktąjį tavo mėnulį. Ir tu stovėjai po juo , žiūrėjai į žvaigždes, lyg tau padėti galėtų vien Dievas danguje, iškėlusi delnus, tarsi laikytum dangų. Paskui nieko neįvyko. Štai taip.

— O pašaukimas?

Ji nutilo, svarstė.

— Na, nežinau, kas nutinka, jei per šešioliktąjį gimtadienį vidurnaktį nebūna mėnulio. Kiek man žinoma, anksčiau taip nėra nutikę. Regis, jei nėra šešioliktojo mėnulio, negali būti ir pašaukta.

Būčiau turėjusi pajusti palengvėjimą, džiaugsmą, sumaištį. Bet jutau tik skausmą.

— Tai viskas baigta?

— Nežinau. — Ji ištiesė ranką ir pakėlė mane, dabar stovėjome abi. Jos ranka buvo šilta ir stipri, o mano galva praskaidrėjo. Lyg abi žinotume, ką ketinu daryti. Įtariu, ir Aivė žinojo, ką šiame žemės lopinėlyje prieš šimtą metų padarė Ženevjeva.

Kai mudvi atvertėme sutrūkinėjusį knygos viršelį, jau žinojau, kurį puslapį susirasti, lyg visą laiką būčiau žinojusi.

— Žinai, kad eini prieš gamtą. Ir žinai, kad tikrai neišvengsi pasekmių.

— Žinau.

— Ir žinai, kad nėra jokių garantijų, jog pavyks. Praėjusį kartą ne kažin kaip pavyko. Bet galiu pasakyti tau štai ką: mano proprosenelės sesuo yra su Didžiaisiais, ir jie padės mums, jei galės.

— Ama, prašau, neturiu iš ko rinktis.

Ji žvelgė man į akis. Pagaliau linktelėjo.

— Žinau , kad ir ką pasakyčiau , tavęs niekas nesustabdys. Nes tu myli mano berniuką. O kadangi ir aš jį myliu , padėsiu tau.

Pasižiūrėjau į ją ir supratau.

— Štai todėl ir atnešei čia šiąnakt knygą.

Ama lėtai linktelėjo. Ji ištiesė ranką man prie kaklo ir iš po Itano Džeksono vidurinės nertinio , kurį tebevilkėjau , ištraukė vėrinį.

— Tai buvo Lailos žiedas. Jis turėjo baisiai tave mylėti , kad padovanojo jį tau.

Itanai, aš tave myliu.

— Lina Dukein, meilė — galingas dalykas. Motinos meilė, ja negalima žaisti. Man regis, Laila stengėsi padėti, kaip įmanydama geriau.

Ji nutraukė žiedą man nuo kaklo. Jutau tą vietą, kur įsirėžusi į odą nutrūko grandinėlė. Užmovė žiedą ant vidurinio mano piršto.

— Lailai tu būtum patikusi. Turi tai, ko nė iš tolo neturėjo Ženevjeva , kai pasitelkė knygą. Dviejų šeimų meilę.

Užsimerkiau ir oda jutau vėsų metalą.

— Viliuosi, kad esate teisi.

— Palauk, — Ama pasilenkė ir ištraukė iš Itano kišenės Ženevjevos medalioną , įvyniotą į šeimos nosinaitę. — Vien tam, kad visiems priminčiau , jog jau buvai prakeikta, — ji nejaukiai atsiduso. — Nenorėk už tą patį nusikaltimą būti nubausta du kartus.

Ji padėjo medalioną ant knygos.

— Šįkart viską padarysime teisingai.

Tada nuo kaklo nusikabino nunešiotą amuletą ir padėjo jį ant knygos šalia medaliono. Mažas auksinis skridinėlis atrodė beveik kaip moneta , jo įspaudas nuo ilgo dėvėjimo buvo nusitrynęs.

— Kad visiems primintų: kas kiša nagus prie mano berniuko , turi reikalų su manimi.

Ji užsimerkė. Aš taip pat užsimerkiau. Rankomis paliečiau lapus ir ėmiau kartoti iš pradžių palengva , paskui vis garsiau ir garsiau.

CRUOR PECTORIS MEI, TUTELA TUA EST.

VITA VITAE MEAE, CORRIPIENS TUAM, CORRIPIENS MEAM.

Žodžius tariau tikėdama. Taip tikėdama, kai iš tiesų nebesvarbu, mirsi ar gyvensi.

CORPUS CORPORIS MEI, MEDULLA MENSQUE,

ANIMA ANIMAE MEAE, ANIMAM NOSTRAM CONECTE.

Rėkte išrėkiau sustingusiam kraštovaizdžiui žodžius , nors jų niekas negirdėjo , tik Ama.

CRUOR PECTORIS MEI, LUNA MEA, AESTUS MEUS.

CRUOR PECTORIS MEI. FATUM MEUM, MEA SALUS.

Ama ištiesė rankas ir savo stipriais delnais suėmė mano virpančias plaštakas; mudvi dar kartą kartu ištarėme užkeikimą. Šįkart kalbėjome Itano ir jo mamos Lailos, dėdės Meikono ir tetos Delės, ir Amos, ir Linko, ir mažosios Rajanos, ir visų, kurie mylėjo Itaną ir mus, kalba. Šįkart tai, ką skandavome , virto daina.

Dviejų labiausiai jį mylinčių moterų meilės daina Itanui Losonui Veitui. Ir, jei joms nepavyktų , jos labiausiai jo ilgėtųsi.

KRAUJAU MANO ŠIRDIES, TAVO YRA APGINUS.

GYVASTIE MANO GYVASTIES, IMDAMA TAVO, PAIMK IR MANO.

KŪNE MANO KŪNO, SMEGENYS IR PROTE,

SIELA MANO SIELOS, JUNKIS PRIE MŪSŲ DVASIOS.

KRAUJAU MANO ŠIRDIES, POTVYNIAI MANO, MĖNULI MANO.