Маргарет Штоль: 16 mėnulių

KRAUJAU MANO ŠIRDIES. IŠSIGELBĖJIME MANO, LEMTIE MANO.

Į mane, knygą, kriptą ir Amą trenkė žaibas. Bent jau pamaniau, kad trenkė. Bet paskui prisiminiau, kad regėjimuose tą juto ir Ženevjeva. Ama buvo nublokšta atbula prie kriptos sienos, jos galva atsitrenkė į akmenį.

Pajutau, kaip mano kūną purto elektra, ir atsipalaidavau, pripažinau faktą, kad jei jau esu mirusi, bent jau būsiu su Itanu. Jutau jį, koks jis man artimas, kaip aš jį myliu. Jutau žiedą, svilinantį mano pirštą ir liudijantį, kaip stipriai jis myli mane.

Jutau degančias savo akis ir, kur tik žvelgiau, mačiau auksinės spalvos rūką, lyg jis būtų sklidęs iš manęs.

Išgirdau kuždant Amą:

— Mano berniukas.

Atsigręžiau į Itaną. Jis buvo nutviekstas auksinės šviesos kaip ir visa kita. Vis dar nejudėjo. Su siaubu pažvelgiau į Amą.

— Nepavyko.

Ji stovėjo atsišliejusi į akmeninį altorių, užsimerkusi. Sušukau:

— Nepavyko!

Klupdama atsitraukiau nuo knygos , žengiau į purvą. Pažvelgiau aukštyn. Danguje vėl švietė mėnuo. Pakėliau rankas virš galvos į dangų. Mano gyslomis tekėjo ne kraujas , bet deginantis karštis. Negalėdamas prasiveržti manyje virė pyktis. Jutau , kaip jis mane ėda. Žinojau: jei nerasiu , kaip jį išlieti, jis mane sunaikins.

Hantingas. Larkinas. Sarafina.

Plėšrūnas , bailys ir mano žudikė mamytė , gyvenanti tam , kad sunaikintų savo vaiką. Gumbuotos mano kerėtojų giminės medžio šakos.

Kaip galėjau pašaukti save , kai jie pasisavino vienintelį man svarbų žmogų? Karštis plūstelėjo delnais į viršų , lyg turėtų savo valią. Dangų perskrodė žaibas. Žinojau , kur jis smigs dar prieš jam trenkiant.

Kompase trys kryptys , bet nėra šiaurės , kuria galėčiau vadovautis.

Žaibas pavirto liepsna ir vienu metu kirto į tris taikinius, tuos, kurie šiąnakt atėmė iš manęs viską. Būčiau norėjusi nusisukti , bet nenusisukau. Statula, kuri prieš akimirką buvo mano mama, apimta liepsnos mėnesienoje atrodė keistai graži.

Nuleidau rankas , nusibraukiau nuo akių purvą, pelenus ir sielvartą , bet kai pažvelgiau vėl jos nebebuvo.

Jų visų nebebuvo.

Prapliupo lietus ir miglotas vaizdas išryškėjo — pagaliau įžiūrėjau lietaus šuorus , merkiančius rūkstančius ąžuolus, laukus, tankmę. Pagaliau po ilgo laiko, gal apskritai pirmąsyk, mačiau aiškiai. Pasukau atgal prie kriptos, prie Itano.

Bet Itano nebuvo.

Ten, kur prieš kelias akimirkas gulėjo Itano kūnas , dabar gulėjo dėdė Meikonas.

Nesupratau. Laukdama atsakymo atsisukau į Amą. Jos akys buvo išsprogusios , išsigandusios.

— Ama, kur Itanas? Kas nutiko?

Bet ji man nieko neatsakė. Pirmą kartą gyvenime Ama prarado žadą. Ji apstulbusi spoksojo į dėdės Meikono kūną.

— Niekada nemaniau , Melchizedekai , kad šitaip baigsis. Po visą tų metų, per kuriuos kartu ant pečių laikėme viso pasaulio naštą , — ji kalbėjo su juo, lyg jis galėtų girdėti, nors tyliai kaip niekada. — Kaip dabar viena ją išlaikysiu?

Stvėriau jos petį, aštrūs kaulai įsirėžė man į delnus.

— Ama, kas vyksta?

Ji pakėlė akis ir mūsų žvilgsniai susitiko; ji beveik kuždėjo.

— Iš knygos nieko negali gauti , neatiduodama ko nors mainais , — jos raukšlėtu skruostu nuriedėjo ašara.

Negali būti. Priklaupiau šalia dėdės Meikono ir lėtai paliečiau jo nepriekaištingai nuskustą skruostą. Paprastai pajusdavau apgaulingą šilumą , primenančią žmogišką būtybę, palaikomą mirtingųjų vilčių ir sapnų energijos, bet šiandien jos nebuvo. Šiandien oda buvo šalta kaip ledas. Kaip Ridlės. Kaip negyvėlio.

Neatiduodama ko nors mainais.

— Ne... maldauju, ne! — Aš nužudžiau dėdę Meikoną. Ir nepašaukiau savęs. Net nepasirinkau būti šviesiąja , bet vis tiek atėmiau jam gyvybę.

Manyje vėl ėmė kunkuliuoti pyktis. Aplink mus įsisiautėjo vėjas, jis sukosi ir plakė kaip mano jausmai. Jis darėsi pažįstamas lyg senas draugas. Su knyga įvyko kažkoks siaubingas sandėris, kurio neprašiau. Paskui suvokiau.

Mainai.

Jei čia, kur anksčiau gulėjo negyvas Itanas, atsirado dėdė Meikonas, ar tai reiškia, kad Itanas yra kur nors gyvas?

Pašokau ant kojų ir nubėgau prie kriptos. Sustingęs kraštovaizdis įgavo auksinį atspalvį. Mačiau Itaną, gulintį atokiau ant žolės šalia Baubo, kur prieš kelias akimirkas gulėjo dėdė Meikonas. Puoliau prie jo. Siekiau Itano rankos, bet ji buvo šalta. Itanas buvo negyvas, o dabar mirė ir dėdė Meikonas.

Ką aš padariau? Netekau jų abiejų. Priklaupusi purve įsikniaubiau Itanui į krūtinę ir ėmiau raudoti. Glaudžiau jo ranką sau prie skruosto. Galvojau apie visus tuos kartus, kai jis atsisakydavo susitaikyti su mano likimu, atsisakydavo pasiduoti, atsisveikinti.

Dabar atėjo mano eilė.

— Aš neatsisveikinsiu. Neatsisveikinsiu, — liko tik tiek, tik kuždesys tarp smilkstančių lauko piktžolių.

Paskui kai ką pajutau. Itano pirštai ėmė riestis ir tiestis ieškodami manųjų.

Lina?

Vos jį išgirdau. Verkiau ir šypsojausi, ir bučiavau jo delną.

Ar čia tu, Linele Pupele?

Sunėriau pirštus su jo pirštais ir prisiekiau niekada jų nepaleisti. Pakėliau veidą ir leidau krintančiam lietui plauti suodžius.

Aš čia.

Neišeik.

Niekur neišeinu. Kaip ir tu.

2.12

Į gera

Dirstelėjau į savo mobiliuką. Jis buvo sudužęs.

Laikrodis teberodė 11.59.

Vis dėlto žinojau, kad jau gerokai po vidurnakčio — buvo prasidėjusi baigiamoji fejerverkų dalis, nors ir smarkiai lijo. Hani Hilio mūšis baigėsi. Iki kitų metų.

Gulėjau vidury purvino lauko ir leidausi lietaus prausiamas. Stebėjau, kaip smulkios raketos bando sprogti tebedulksnojančiame nakties danguje, bet viską regėjau pro miglą. Mano mintys nepajėgė susikoncentruoti. Parkritau, susitrenkiau galvą, dar kažkur. Skaudėjo pilvą, klubą, visą kairę pusę. Kai toks susidaužęs grįšiu namo, Ama mane užmuš.

Prisiminiau tik tiek, kad vieną akimirką laikiausi už tos kvailos angelo statulos, o kitą jau tysojau ant nugaros čia, purve. Regis, gabalas statulos nuskilo man mėginant užsiropšti ant kriptos viršaus, bet nebuvau tuo tikras. Kai prisiplojau kaip koks kvailys, mane tikriausiai čionai atnešė Linkas. Be to, neapleido jausmas, kad mano atmintis švariai ištrinta.

Tikriausiai todėl ir nesupratau, kodėl susispietusios prie kriptos verkė Mariana, senelė ir teta Dėlė. Niekas nebūtų manęs paruošęs tam, ką pamačiau pagaliau iki jų nuklibikščiavęs.

Meikonas Reivenvudas. Negyvas.

Gal jis visuomet buvo negyvas, nežinau, bet dabar jo nebebuvo. Tiek supratau. Lina metėsi prie jo kūno, ir lietus merkė juos abu.

Meikonas — pirmąkart šlapias nuo lietaus.

Kitą rytą sulipdžiau kai kurias Linos gimtadienio vakaro smulkmenas. Meikonas buvo vienintelė auka. Matyt, Hantingas jį įveikė, kai aš netekau sąmonės. Senelė paaiškino, kad sapnai — ne tokie maistingi kaip kraujas. Ko gero, jis niekada neturėjo šansų laimėti prieš Hantingą. Vis dėlto tai nesutrukdė jam pabandyti.