Маргарет Штоль: 16 mėnulių

Dėlė ramindama paėmė mano ranką.

— Mano mama yra empatė. Ji taip įsijaučia į kitų galias, kad gali jas laikinai pasiskolinti. Dabar ji pasiskolino Rajanos galių. Jų užteks neilgam, bet dabar ji geba viską, ką ir Rajana. Ir pašaukta ji jau senokai, tai aišku kaip dieną. Tad mudvi eisime su tavimi.

Pažvelgiau į savo mobiliuką. 11.49.

— O jei nespėsime?

Mariana nusišypsojo ir iškėlė knygą.

— Dar niekada nepristatinėjau knygos į Grinbrajerį. Dele, kaip manai, ar rastum kelią?

Teta Dėlė linktelėjo ir užsidėjo akinius.

— Palimpsestė visada suras senas pamirštas duris. Kiek sunkoka su visiškai naujomis. — Ji dingo tuneliuose, Mariana ir senelė nusekė paskui ją. Mudu su Linku pasileidom iš paskos, stengdamiesi neatsilikti.

— Kaip pagyvenusių ponių draugija, — sušvokštė Linkas, — jos išties išmano, kaip judintis.

Šįkart koridorius buvo siauras ir apgriuvęs, ant sienų ir lubų kuokštais žėlė raibos, juodos ir baltos samanos. Tikriausiai buvo apsamanojusios ir grindys, bet šešėliuose jų neįžiūrėjau. Buvome penki aklinoje tamsoje šokčiojantys deglai. Kadangi mudu su Linku ėjome grupelės gale, dūmai lindo į akis, graužė ir vertė ašaroti.

Kad priartėjome prie Grinbrajerio, supratau iš dūmų, kurie rūko ne nuo žibintų, bet į tunelius smelkėsi pro slaptas į išorinį pasaulį vedančias landas.

— Štai ir atėjome, — teta Dėlė kostelėjo ieškodama išėjimo ir rankomis liesdama akmeninėje sienoje iškirsto stačiakampio kraštus. Mariana nugramdė samanas ir pasirodė durys. Lunae raktas tiko kuo puikiausiai, lyg būtų jas rakinęs ką tik, o ne prieš šimtus tūkstančių dienų. Durys buvo ne ąžuolinės, bet akmeninės. Negalėjau patikėti, kad teta Dėlė turi jėgos joms atverti.

Teta Dėlė stabtelėjo prie laiptų ir mostelėjo man eiti. Žinojo, kad mums jau beveik neliko laiko. Palenkiau galvą po nukarusiomis samanomis ir lipdamas akmeniniais laiptais uodžiau drėgną ir šaltą orą. Išsiropščiau iš tunelio ir užlipęs į viršų sustingau. Pamačiau akmeninį kriptos stalą, ant kurio tokią daugybę metų gulėjo „Mėnulių knyga“.

Žinojau, kad tai tas pats stalas — knyga gulėjo ant jo ir dabar.

Ta pati knyga, kuri šį rytą dingo nuo mano lentynos. Nė nenutuokiau, kaip ji ten atsidūrė, bet neturėjau laiko klausinėti. Ugnį išgirdau anksčiau, nei pamačiau.

Ugnis garsiai ūžia, ji šėlsta, kelia chaosą ir naikina. O aplink mane visur degė ugnis. Ore buvo tiek daug dūmų, kad jie mane dusino. Karštis svilino net rankų gyvaplaukius. Priminė medaliono regėjimus, o gal dar blogiau — paskutinį mano susapnuotą košmarą, tą, kuriame Liną pasiglemžia ugnis.

Jausmas, kad ją prarandu. Tai vyko.

Lina , kur tu?

Padėk dėdei Meikonui.

Jos balsas slopo. Mostais prasklaidžiau dūmus, norėdamas įžiūrėti mobiliuko laikrodį.

11.53. Septynios minutės iki vidurnakčio. Laiko nebeturėjome.

Senelė sugriebė mano ranką.

— Nestovėk čia. Meikonas mums reikalingas.

♦ ♦ ♦

Susikibę rankomis mudu su senele nubėgome į ugnį. Degė ilga gluosnių eilė palei arkinį įėjimą, vedantį į kapines ir sodus. Krūmai, žemaūgiai ąžuolai ir palmės, rozmarinai, citrinmedžiai — degė viskas. Tolumoje išgirdau kelis paskutinius pabūklų šūvius. Hani Hilio mūšis artėjo prie pabaigos, žinojau, kad jo dalyviai netrukus ims šaudyti fejerverkus, lyg saugios zonos fejerverkai bent kiek galėtų prilygti čia sproginėjantiems. Degė visas sodas ir proskyna, ugnis supo kriptą.

Mudu su senele klupinėdami yrėmės pro dūmus, kol priėjome degančius ąžuolus ir radome Meikoną, gulintį ten, kur ir palikome. Senelė pasilenkė prie jo ir ranka palietė skruostą.

— Jis nusilpęs, bet pasveiks.

Tą pačią akimirką Baubas apsivertė ir pašoko ant visų keturių. Jis prisėlino arčiau ir atsigulė ant pilvo šalia šeimininko.

Meikonas sunkiai pasuko galvą į senelę. Vos girdimai sukuždėjo:

— Kur Lina?

— Itanas ją suras. Pailsėk. Aš padėsiu poniai Linkoln.

Linkas jau buvo šalia mamos, ir senelė, daugiau netardama nė žodžio, nuskubėjo prie jų. Atsistojau ir ėmiau ugnyje atidžiai žvalgytis Linos. Niekur nieko nemačiau. Nei Hantingo, nei Larkino, nei Sarafinos — nieko.

Aš čia , ant kriptos. Bet , regis , aš įstrigau.

Laikykis , ateinu.

Broviausi pro liepsnas, mėgindamas neišklysti iš takelio, pažįstamo iš apsilankymų Grinbrajeryje su Lina. Kuo labiau artėjau prie kriptos, tuo karštesnės darėsi liepsnos. Atrodė, lyg luptųsi oda, žinojau, kad iš tiesų ji dega.

Užsilipau ant bevardžio antkapio, aptrupėjusioje akmeninėje sienoje radau atramą kojai ir kiek įstengdamas prisitraukiau į viršų. Ant kriptos stovėjo statula, kažkoks angelas, kurio dalis buvo nuskilusi. Įsikibau į jį — nežinau į ką, gal į kelį, — ir persiropščiau per kraštą.

Itanai , paskubėk! Tu man reikalingas.

Štai tada akis į akį susidūriau su Sarafina.

Ji smeigė peiliu man į pilvą.

Tikrų tikriausiu peiliu į tikrą mano pilvą.

Sapno pabaiga, kurios mums nebuvo lemta pamatyti. Tik šįkart tai buvo ne sapnas. Žinau, nes tai buvo mano pilvas, ir jutau kiekvieną ašmenų colį.

Itanai , nustebai? Manai , Lina — vienintelė kerėtoja , girdima šiuo kanalu?

Sarafinos balsas ėmė slopti.

Dabar tegu tik pabando likti šviesiąja.

Sąmonei apleidžiant šmėstelėjo galvoje: jei būtum nudūrusi mane, vilkintį konfederatų uniforma, būčiau Itanas Karteris Veitas. Su ta pačia žaizda pilve, tuo pačiu medalionu kišenėje. Net jei dezertyravau tik iš Džeksono vidurinės krepšinio komandos, o ne iš Li armijos.

Svajodamas apie merginą kerėtoją, kurią visuomet mylėsiu. Kaip ir anas Itanas.

Itanai! Ne!

Ne! Ne! Ne!

Akimirką rėkiau , kitą akimirką garsas įstrigo gerklėje.

Prisimenu krintantį Itaną. Prisimenu besišypsančią motiną. Peilio žybsnį ir kraują.

Itano kraują.

Negali būti , kad tai vyksta.

Niekas nekrustelėjo , niekas. Viskas tobulai sustingo savo vietose , lyg scena vaškinių figūrų muziejuje. Dūmų debesys liko kabėti. Jie buvo purūs ir pilki , bet niekur neplaukė , nesileido žemyn ir nekilo aukštyn. Jie tiesiog kabėjo ore , lyg padaryti iš kartono , lyg būtų spektaklio užpakalinė dekoracija. Liepsnų liežuviai tebebuvo permatomi , vis dar karšti , bet jie nieko nesiglemžė ir neūžė. Net oras nejudėjo. Viskas tiksliai kaip prieš akimirką.

Senelė buvo palinkusi prie ponios Linkoln , ketino paliesti jai skruostą , senelės ranka kabojo ore. Priklaupęs purve it išsigandęs mažas berniukas Linkas laikė mamos ranką. Teta Dėlė ir Mariana , prisidengusios veidus nuo dūmų , gūžėsi ant apatinių kriptos koridoriaus laiptelių.

Dėdė Meikonas tysojo ant žemės , šalia prigludęs gulėjo Baubas. Hantingas stovėjo už kelių pėdų atsišliejęs į medį ir gėrėjosi savo darbu. Odinis Larkino švarkas degė , o jis pats , nusigręžęs į priešingą pusę , buvo pusiaukelėje į Reivenvudą. Matyt, bėgo ne į mūšį , bet nuo jo.

Ir Sarafina. Mama laikė išraižytą durklą, seną tamsiųjų ginklą , iškėlusi aukštai virš galvos. Jos veidas nuo įniršio , ugnies ir neapykantos atrodė karščiuojantis. Nuo ašmenų ant negyvo Itano kūno lašėjo kraujas. Net kraujo lašai sustingę kabojo ore.