Маргарет Штоль: 16 mėnulių

— Neturiu laiko aiškinti, bet nuo šios akimirkos kuo toliau, tuo bus keisčiau. Leisimės į biblioteką, bet ji ne visai kaip biblioteka. Ir tu beveik visą laiką eisi iš proto. Tad jei nori palaukti automobilyje, aš nieko prieš.

Linkas bandė suvirškinti, ką aš berte išbėriau, nors jam buvo nelengva.

— Eini ar ne?

Linkas pažvelgė į groteles. Nesakęs daugiau nė žodžio jis prakišo pro jas ranką. Ji dingo.

Jis įėjo kartu.

Nėriau pro duris ir ėmiau leistis senais akmeniniais laiptais.

— Eime, turime gauti knygą.

Klupinėdamas paskui mane Linkas nervingai nusijuokė.

— Gauti? Knygą? Bibliotekoje?

Mums kabarojantis tamsoje žemyn žibintai įsižiebė patys. Stvėriau vieną iš metalinio pusmėnulio formos laikiklio ir sviedžiau Linkui. Stvėriau kitą ir peršokau paskutinius laiptelius į kriptą. Mums žengiant į salės vidurį vienas paskui kitą užsiliepsnojo sienų deglai. Virpančioje jų šviesoje išryškėjo kolonos ir jų šešėliai. Šešėlyje virš įėjimo, kur paskutinį sykį mačiau juos, pasirodė žodžiai Domus Lunae Libri.

— Teta Mariana! Ar jūs čia?

Ji iš už nugaros patapšnojo man per petį. Net pašokau iš išgąsčio ir atsitrenkiau į Linką.

Linkas suriko ir išmetė žibintą. Kojomis užgesinau liepsnas.

— Viešpatie, daktare Aškroft. Na ir įvarėte man baimės!

— Atleisk, Vešli... Itanai, ar išsikraustei iš proto ? Ar pamiršai, kas šio vargšo berniuko mama ?

— Ponia Linkoln be sąmonės, Lina pakliuvo į bėdą, Meikonas sužeistas. Man reikia patekti į Reivenvudą, negaliu surasti Amos ir niekaip negaliu patekti vidun. Man reikia eiti tuneliais. — Vėl buvau mažas berniukas ir žodžius bėriau lyg žirnius. Kalbėdamas su Mariana jaučiausi taip, tarsi kalbėčiau su savo mama ar bent su tuo, kas žinojo, ką reiškia kalbėti su mano mama.

— Nieko negaliu padaryti. Negaliu tau padėti. Šiaip ar taip, vidurnaktį išmuš pašaukimo valanda. Negaliu sustabdyti laiko, negaliu išgelbėti nei Meikono, nei Veslio mamos, nei ko nors kito. Negaliu veltis į įvykius, — ji dirstelėjo į Linką. — Man labai gaila tavo mamos, Vešli. Kuo pagarbiausiai.

— Suprantu, ponia, — Linkas atrodė sugniuždytas.

Papurčiau galvą ir padaviau Marianai arčiausiai ant sienos kabėjusį žibintą.

— Jūs nesuprantate. Nenoriu, kad darytumėte ką nors, ko nedaro kerėtojų bibliotekininkė.

— Ką?

Reikšmingai pažvelgiau į ją.

— Man reikia į Reivenvudą pristatyti knygą, — pasilenkiau prie artimiausios rietuvės ir nusisvilindamas pirštus ištraukiau atsitiktinę knygą. — „Universalųjį nuodingųjų žolynų ir žodžių vadovą“.

Mariana žvelgė nepatikliai.

— Šiąnakt?

— Taip, šiąnakt. Tuoj pat. Meikonas prašė atnešti jam asmeniškai. Prieš vidurnaktį.

— Kerėtojų bibliotekininkas yra vienintelis mirtingasis, žinantis, kaip naudotis Lunae Libri tuneliais, — Mariana gudriai dėbtelėjo į mane ir paėmė knygą man iš rankų. — Gerai, kad aš kaip tik tokia ir esu.

Mudu su Linku skubėjome paskui Marianą vingiuojančiais Lunae Libri tuneliais. Buvau bepradedąs skaičiuoti, kiek praėjome ąžuolinių durų, bet suskaičiavęs šešiolika lioviausi. Tuneliai atrodė kaip labirintas ir kiekvienas vis kitoks. Kai kurie koridoriai buvo žemomis lubomis, ir mums su Linku tekdavo eiti susilenkus, kitų lubos atrodė tokios aukštos, kad, regis, virš galvų apskritai nebuvo jokio stogo. Tiesiai šviesiai, tai buvo kitas pasaulis. Kai kurie koridoriai netašytų akmenų, be jokių puošmenų, tik kuklus mūras, o kiti labiau panašūs į pilies ar muziejaus koridorius: išdabinti gobelenais ir ant sienų sukabintais įrėmintais senoviniais žemėlapiais bei aliejinės tapybos paveikslais. Kitomis aplinkybėmis būčiau sustojęs paskaitinėti, kas parašyta ant mažų žalvario lentelių po portretais. Kas žino, gal tai kokie garsūs kerėtojai. Vienintelis, kas siejo visus koridorius, buvo žemės ir laiko kvapas, ir dar tai, kad daugybę kartų Marianai teko apgraibomis ieškoti savojo lunae pusmėnulio formos rakto, kabančio ant geležinio žiedo prie juosmens.

Kai atrodė, kad praėjo beveik visa amžinybė, prisiartinome prie durų. Mūsų žibintai buvo beveik sudegę, ir aš turėjau savąjį aukštai iškelti, norėdamas perskaityti užrašą „Reivenvudo dvaras“, išraižytą ant vertikalių lentų. Mariana paskutinėje geležinėje spynoje pasuko pusmėnulio formos raktą ir durys atsidarė. Iškalti laiptai vedė į namą, ir vos žvilgtelėjęs į lubas supratau, jog esame pagrindiniame aukšte.

Pasisukau į Marianą.

— Dėkui, teta Mariana, — ištiesiau ranką į knygą. — Atiduosiu ją Meikonui.

— Neskubėk. Turėčiau žvilgtelėti į tavo vardu išduotą skaitytojo pažymėjimą, Itanai Veitai, — mirktelėjo ji man. — Pati įteiksiu knygą.

Pažvelgiau į savo mobiliuką. Vėl 11.45. Neįmanomas dalykas.

— Kaip gali būti tiek pat valandų, kiek buvo, kai atvažiavome prie Lunae Libri ?

— Mėnulio laikas. Jūs, vaikai, niekada nesiklausote. Ten, apačioje, ne visada būna taip, kaip atrodo.

Linkas ir Mariana užlipo paskui mane laiptais, ir mes įėjome į prieškambarį. Reivenvudas buvo toks pat, kokį palikome: lėkštėse tebegulėjo torto gabalėliai, ant stalo išdėliotas arbatos servizas ir sukrauta stirta neišvyniotų gimtadienio dovanų.

— Teta Dele! Rise! Senele! Ei? Kur visi dingo? — sušukau, ir visos staiga pasirodė iš įvairių kerčių. Dėlė buvo įsitaisiusi prie laiptų; ji laikė virš galvos iškeltą lempą, lyg ketintų tuoj pat tvoti ja Marianai per galvą. Senelė stovėjo tarpduryje, ranka pridengusi Rajaną. Risė slėpėsi po laiptais ir mojavo peiliu tortui pjaustyti.

Visos pratrūko kalbėti vienu metu.

— Mariana! Itanai! Mes taip nerimavome. Lina dingo, ir kai išgirdome varpelį iš tunelių, pamanėme, kad...

— Ar matėte ją?. Ar ji ten, lauke?

— Ar matėte Liną? Kai Meikonas negrįžo, ėmėme nerimauti.

— Ir Larkinas. Ji nenuskriaudė Larkino, tiesa?

Žiūrėjau į jas ir negalėjau patikėti. Paėmiau lempą tetai Delei iš rankų ir padaviau Linkui.

— Lempa? Nejau tikrai manėte, kad lempa jus išgelbės?

Teta Dėlė gūžtelėjo pečiais.

— Barklis užlipo į pastogę ginklais paversti užuolaidų karnizų ir senų saulėgrįžos šventės papuošalų. Tik tiek man pavyko rasti.

Priklaupiau prieš Rajaną. Turėjome nedaug laiko, tiksliau, apie keturiolika minučių.

— Rajana, prisimeni, kai buvau sužeistas, tu man padėjai. Reikia, kad eitum ir tučtuojau tą patį padarytum Grinbrajeryje. Dėdė Meikonas pargriuvo ir jie abu su Baubu sužeisti.

Atrodė, kad Rajana tuoj pravirks.

— Ir Baubas sužeistas?

Kambario gilumoje krenkštelėjo Linkas.

— Ir mano mama. Noriu pasakyti, ji buvo tikra rakštis ir visa kita, bet ar negalėtų ji... ar ji galėtų padėti mano mamai?

— Ir Linko mamai.

Senelė vėl nustūmė Rajaną už nugaros ir paplekšnojo per žandą. Ji pataisė jai megztinį ir suglostė sijonėlį.

— Tuomet ir eikime. Eisime mudvi su Dele. Rise, lik čia su sesute. Pasakyk tėčiui, kur mudvi išėjome.

— Senele, man reikia Rajanos.

— Itanai, šiąnakt aš esu Rajana, — ji paėmė savo rankinę.

— Neišeisiu iš čia be Rajanos, — nenusileidau. Pernelyg daug buvo pastatyta ant kortos.

— Negalime ten vestis nepašaukto vaiko, tik ne per šešioliktąjį mėnulį. Ją gali nudėti, — Risė žvelgė į mane kaip į paskutinį kvailį. Vėl pasirodžiau visiškai neišmanąs kerėtojų reikalų.