Маргарет Штоль: 16 mėnulių

Meikonas visuomet sakydavo, kad dėl Linos padarytų viską. Galų gale jis ištesėjo savo žodį.

Visi kiti atrodė sveiki, bent jau fiziškai. Teta Dėlė, senelė ir Mariana parslinko į Reivenvudą, joms iš paskos atsekė Baubas, inkšdamas it pamestas šunytis. Teta Dėlė negalėjo suprasti, kas nutiko Larkinui. Niekas nežinojo, kaip jai pranešti naujieną, kad šeimoje ji turi ne vieną, o dvi blogio sėklas, tad niekas nieko ir nesakė.

Ponia Linkoln nieko neprisiminė, ir Linkas gerokai privargo beriesdamas, ką ji su savo apatiniais sijonais ir kojinėmis veikusi mūšio lauko vidury. Atsipeikėjusi Meikono Reivenvudo giminaičių draugijoje ji buvo priblokšta, bet elgėsi mandagiai, kol Linkas padėjo jai nusigauti iki Dranduleto. Linkui kilo daugybė klausimų, bet pamaniau, kad jie palauks iki algebros pamokos. Abu turėsime ką veikti, kai viskas sugrįš į savo vėžes, kad ir kada tai atsitiktų.

Ir Sarafina.

Sarafina, Hantingas ir Larkinas išnyko. Žinojau, nes kai atsipeikėjau, jie buvo dingę, o Lina tebebuvo čia, šliejosi prie manęs mudviem grįžtant į Reivenvudą. Smulkmenas prisiminiau miglotai, kaip ir visa kita dabar prisimenu, bet paaiškėjo, kad Lina, Meikonas, visi mes nepakankamai įvertinome Linos, kaip talento, galias. Jai kažin kaip pavyko užtemdyti mėnulį ir išsigelbėti. Galų gale ji nebuvo pašaukta. Pašaukimo ceremonijai žlugus, Sarafina, Hantingas ir Larkinas, regis, paspruko, bent kuriam laikui.

Lina vis dar apie tai nekalbėjo. Ji apskritai nedaug tekalbėjo.

Užmigau jos miegamajame ant grindų šalia jos, mūsų rankos tebeliko susipynusios. Kai nubudau, jos nebebuvo, aš buvau vienas. Miegamojo sienos, tos pačios, kurios neseniai buvo taip aprašinėtos, kad pro juodą rašalą nesimatė nė colio balto lopinėlio, dabar buvo švarios. Išskyrus vieną priešais langą; ji nuo grindų iki lubų buvo išmarginta žodžiais, tik raštas Linos rašysenos nebepriminė. Mergaitiška rašysena pasikeitė. Paliečiau sieną, lyg galėčiau pajusti žodžius, ir supratau, kad ji visą naktį nemiegojo, rašė.

meikonas itanas

padedu galvą ant jo krūtinės verkiu dėl to kad jis gyveno

dėl to kad jis mirė

išdžiūvęs vandenynas, jausmų dykuma

laimėliūdesys tamsašviesa širdgėladžiaugsmas užliejo mane, paplovė mane

girdėjau garsą bet negalėjau suprasti žodžių

ir tada suvokiau kad tas garsas — tai lūžtanti aš

vieną akimirką jaučiau viską ir nejaučiau nieko

buvau sudaužyta , buvau išgelbėta, praradau viską , man buvo duota

visa kita

kažkas manyje mirė , kažkas manyje gimė , žinojau tik tiek

mergaitė dingo

kad ir kas dabar būčiau , niekuomet ja nebūsiu toks yra kelias

pasaulis baigiasi ne pokštelėdamas bet inkšdamas

pašauk save pašauk save pašauk save pašauk

dėkingumas įniršis meilė neviltis viltis neapykanta

pirmoji žaluma — tai auksas bet žalio nebelieka

nė

nemėgink

žalio

nieko

nebelieka

T. S. Eliotas. Robertas Frostas. Bukovskis. Atpažinau kai kuriuos poetus iš jos lentynos ir sienų. Išskyrus tai, kad Frostą Lina perrašė kitaip, o jai tai neįprasta. Ir aukso nebelieka, — taip turėtų skambėti tas eilėraštis.

Ne žalumos.

Gal dabar jai visa tai atrodo tas pat.

Klupdamas įlėkiau į virtuvę, kur teta Dėlė ir senelė pusbalsiu aptarinėjo reikalus. Prisiminiau pokalbius pusbalsiu ir reikalų tvarkymą, kai mirė mano mama. Nekenčiau jų. Prisimenu, kaip buvo skaudu, kad gyvenimas tęsiasi, kad tetos ir senelės kažką planuoja, skambina giminėms, šluoja šukes, kai tu tenori vieno — pats įsiropšti į karstą. O gal pasodinti citrinmedį, iškepti pomidorų, plikomis rankomis pastatyti kokį nors paminklą.

— Kur Lina? — prabilau ne pusbalsiu ir išgąsdinau tetą Dėlę. Senelės niekas neišgąsdintų.

— Ar ji ne savo kambary? — sutriko teta Dėlė.

Senelė ramiai prisipylė dar vieną puodelį arbatos.

— Manau, Itanai, žinai, kur ji.

Žinojau.

Lina gulėjo kriptoje, toje pat vietoje, kur radome Meikoną. Ji spoksojo į pilką ryto dangų, nuo vakarykštės nakties drabužiai tebebuvo purvini ir drėgni. Nežinojau, kur išvežtas jo kūnas, bet supratau jos norą čia būti. Būti su juo net ir jam nesant.

Ji nė nežvilgtelėjo į mane, nors žinojo, kad esu čia.

— Niekuomet negalėsiu atsiimti tų bjaurių žodžių, kurių jam prikalbėjau. Jis taip ir nesužinojo, kaip stipriai jį mylėjau.

Atsiguliau šalia jos į purvą, mano skaudantis kūnas sudejavo. Pažvelgiau į ją, juodus besiraitančius plaukus ir ištepliotus drėgnus skruostus. Ašaros tekėjo jos veidu, bet ji nesistengė jų šluostyti. Nebandžiau ir aš.

— Jis mirė dėl manęs. — Ji nemirksėdama spoksojo į pilką dangų. Norėjau pasakyti ką nors, kad ji pasijustų geriau, bet geriau nei kas kitas žinojau, kad tokių žodžių nėra. Todėl ir tylėjau. Vietoj to išbučiavau visus Linos rankos pirštus. Lioviausi, kai lūpomis pajutau metalą, ir tada pamačiau jį. Ant dešinės rankos ji mūvėjo mano mamos žiedą.

Iškėliau jos ranką.

— Nenorėjau pamesti. Vakar naktį nutrūko grandinėlė.

Danguje plaikstėsi tamsūs debesys. Vėtroms dar ne pabaiga - supratau kuo puikiausiai. Ranka apsivijau jos ranką.

— Niekada nemylėjau tavęs labiau nei dabar, šią akimirką.

Pilka erdvė tebuvo tik apniukusios ramybės mirksnis tarp vėtros, amžiams pakeitusios mūsų gyvenimus, ir tos, kuri dar kils.

— Prisieki?

Suspaudžiau jos ranką.

Nepaleisk.

Niekados.

Mūsų rankos susipynė. Ji atgręžė veidą ir pažvelgiau jai į akis; tada pirmąkart pastebėjau, kad viena jos akis žalia, o kita — šviesiai ruda, tiesą sakant, labiau auksinė.

Buvo beveik vidurdienis, kai leidausi į ilgą kelią namo. Mėlynas dangus buvo nudažytas tamsiai pilkais ir auksiniais ruožais. Slėgis kilo, bet atrodė, kad po kelių valandų prapliups liūtis. Manau, Liną tebekaustė šokas. Bet aš buvau pasiruošęs vėtrai.

O kai ji pakils, Gatlino uraganų sezonas atrodys kaip pavasarinis lietutis.

Teta Dėlė pasisiūlė pavėžėti mane namo, bet aš norėjau pasivaikščioti. Nors skaudėjo visus kaulus, turėjau prablaškyti mintis. Susikišau rankas į džinsų kišenes ir užčiuopiau pažįstamą gumulą. Medalionas. Mudu su Lina turėsime rasti būdą grąžinti jį kitam Itanui Veitui, tam, gulinčiam savo kape, kaip to norėjo Ženevjeva. Gal tai suteiktų Itanui Karteriui Veitui šiek tiek ramybės. Turime sugrąžinti jiems bent tiek.

Nusileidau stačiu keliuku, vedančiu į Reivenvudą, ir dar kartelį atsidūriau ties kelio išsišakojimu, tuo, kuris taip baugindavo, iki susipažinau su Lina. Iki supratau, kur keliauju. Iki sužinojau, kas yra tikra baimė ir tikra meilė.

Ėjau laukais ir 9-uoju keliu prisimindamas tą pirmą pavėžėjimą, tą pirmą naktį per audrą. Mąsčiau apie viską — kaip vos nepraradau tėčio ir Linos. Kaip atmerkęs akis pamačiau ją, žiūrinčią į mane. Ir galvojau, koks aš laimės kūdikis. Kol suvokiau, kad netekome Meikono.

Mąsčiau apie Meikoną, jo knygas, įvyniotas į popierių ir surištas virvele, jo tobulai išlygintus marškinius ir dar tobulesnę savitvardą. Mąsčiau, kaip Linai bus sunku, kaip ji jo ilgėsis norėdama dar kartelį išgirsti jo balsą. Bet šalia jos būsiu aš, kaip norėjau, kad kas nors būtų buvęs šalia, kai netekau mamos. O po kelių pastarųjų mėnesių įvykių, po to, kai mama atsiuntė mums tą žinutę, nebegalvojau, kad ir Meikonas iš tiesų miręs. Gal jis vis dar kur nors mūsų ieško. Jis pasiaukojo dėl Linos, tuo neabejojau.