Маргарет Штоль - 16 mėnulių

— Tu visuomet galėjai rinktis. Tavo dėdė visada tą žinojo.

— Netikiu tavimi! — Lina išmetė į viršų rankas. Tarp jų į orą pakilo žemės grumstai, jie sukosi audroje. Prisidengiau akis, nes iš visų pusių į mus skriejo purvas ir akmenys.

Mėginau perrėkti audrą, bet Lina vos galėjo mane girdėti.

— Lina, neklausyk jos! Ji tamsioji! Jai niekas nerūpi, pati man taip sakei!

— Kodėl dėdė Meikonas būtų slėpęs nuo manęs tiesą? — Lina žvelgė tiesiai į mane, lyg vienintelis žinočiau atsakymą. Bet aš nežinojau. Neturėjau ką pasakyti.

Lina treptelėjo koja į žemę priešais. Žemė ėmė drebėti, paskui siūbuoti po mano kojomis. Pirmą kartą Gatlino apygardą supurtė žemės drebėjimas. Sarafina nusišypsojo. Ji suprato, kad Lina praranda savitvardą, ir ji artėja prie pergalės. Mums virš galvų danguje žybtelėjo įsielektrinusi vėtra.

— Sarafina, gana! — per lauką nuaidėjo Meikono balsas. Jis išdygo nežinia iš kur. — Palik mano dukterėčią ramybėje.

Šiąnakt mėnesienoje jis atrodė kitoks. Mažiau panašus į žmogų ir panašesnis į tą, kas iš tiesų buvo. Kažką kitą. Jo veidas atrodė jaunesnis, liesesnis. Pasiruošęs mūšiui.

— Kalbi apie mano dukterį? Dukterį, kurią iš manęs pavogei? — Sarafina išsitiesė ir pradėjo lenkti pirštus lyg karys, prieš mūšį tikrinantis savo ginklų atsargas.

— Tarsi ji tau ką nors būtų reiškusi, — ramiai atkirto Meikonas. Jis suglostė savo švarką, tvarkingą kaip visuomet. Jam už nugaros iš krūmų iššoko Baubas, lyg būtų jį vijęsis. Šiąnakt Baubas atrodė visiškai toks, koks ir buvo, — didžiulis vilkas.

— Meikonai, man garbė, išskyrus tai, kad nedalyvavau puotoje. Savo dukters šešioliktame gimtadienyje. Bet nieko tokio. Visuomet būni pašauktas tokią naktį. Dar turime porą valandų, ir nė už ką nenorėčiau to praleisti.

— Tuomet tikriausiai turėsi nusivilti, nes nesi pakviesta.

— Gaila, nes pati kai ką pakviečiau, ir jis labai norėtų su tavimi susitikti, — ji nusišypsojo ir pajudino pirštus. Taip pat staiga, kaip išdygo Meikonas, atsirado ir kitas vyras. Jis stovėjo atsišliejęs į gluosnio kamieną, ten, kur prieš akimirką nieko nebuvo.

— Hantingai? Iš kur ji tave iškasė?

Jis atrodė kaip Meikonas, tik aukštesnis ir kiek jaunesnis, glotniais juodais kaip degutas plaukais ir tokia pat blyškia oda. Vis dėlto Meikonas priminė anų laikų pietinių valstijų džentelmeną, o šis vyras atrodė pašėlusiai madingas. Apsirengęs nuo galvos iki kojų juodai, megztiniu aukšta atlenkiama apykakle, džinsais ir odine lakūno striuke, jis labiau priminė kino žvaigždę ant bulvarinio žurnaliūkščio viršelio nei Meikono Kerį Grantą. Bet vienas dalykas buvo akivaizdus. Jis taip pat buvo nelabasis ir ne iš gerųjų, jei tokių būna. Kad ir kas buvo Meikonas, Hantingas buvo jo priešybė.

Hantingas giminaičiui išspaudė kreivą šypseną. Jis ėmė sukti ratu aplink Meikoną.

— Brolau, seniai nesimatėm!

Meikonas jam nenusišypsojo.

— Ne taip jau seniai. Nesistebiu, kad susidėjai su tokia kaip ji.

Hantingas gašliai ir garsiai nusijuokė.

— O su kuo norėtum, kad susidėčiau? Su šutve šviesiųjų kerėtojų, kaip padarei tu? Juokinga vien pagalvojus, kad gali paprasčiausiai atsisakyti savo prigimties. Mūsų giminės palikimo.

— Hantingai, aš taip pasirinkau.

— Pasirinkai? Tai šitaip tu tai vadini? — Hantingas vėl nusijuokė ir apie Meikoną ėmė sukti mažesnį ratą. — Panašiau į fantaziją. Brolau , negali rinktis, kas esi. Esi nelabasis. Ir nesvarbu, pasirenki misti krauju ar ne, vis tiek esi tamsioji būtybė.

— Dėde Meikonai, ar tiesa, ką ji sakė? — Linos nedomino Meikono ir Hantingo broliškas susitikimas.

Sarafina šaižiai nusikvatojo.

— Meikonai, bent kartą gyvenime pasakyk mergaitei tiesą!

Meikonas dėbtelėjo į ją nenuolaidžiu žvilgsniu.

— Lina, tai ne taip paprasta.

— Bet tai tiesa? Aš galiu rinktis? — Jai nuo plaukų varvėjo, šlapios garbanos susivėlė. Žinoma, Meikonas ir Hantingas buvo sausi. Hantingas nusišypsojo ir prisidegė cigaretę. Jam buvo smagu.

— Dėde Meikonai, ar tai tiesa? — maldavo Lina.

Meikonas suirzęs pažvelgė į Liną ir nudūrė akis į šalį.

— Tu gali rinktis, Lina, bet pasirinkimas sudėtingas. Jo padariniai bus sunkūs.

Staiga nustojo lyti. Nurimo vėjas. Turbūt mes atsidūrėme uragano centre. Liną draskė prieštaringi jausmai. Žinojau, ką ji jaučia, net negirdėdamas galvoje jos balso. Laimę, nes pagaliau gavo tai, ko labiausiai troško, — galimybę pasirinkti savo likimą. Pyktį, nes neteko vienintelio žmogaus, kuriuo visuomet pasitikėjo.

Lina spoksojo į Meikoną, lyg regėtų jį pirmą kartą. Mačiau tamsą, maukiančią jos veidą.

— Kodėl man nesakėte? Visą gyvenimą gyvenau bijodama, kad virsiu tamsiąja! — Dar kartą nugriaudėjo griaustinis ir vėl it ašaros ėmė teškenti lietus. Bet Lina neverkė, ji pyko.

— Lina, tu gali rinktis. Bet sulauksi pasekmių. Pasekmių, kurių, būdama vaikas, nebūtum supratusi. Ir dabar negali jų iki galo suvokti. Vis dėlto aš apie jas mąsčiau kiekvieną savo gyvenimo dieną, nuo tada, kai gimei. Ir, kaip žino tavo brangi mamytė , šio sandėrio sąlygos buvo seniai nulemtos.

— Kokių pasekmių? — Lina skeptiškai dirstelėjo į Sarafiną. Atsargiai. Lyg jos protas svertų naujas galimybes. Žinojau, ką ji galvoja. Jei nebegali pasikliauti Meikonu, jei jis visą šį laiką slėpė nuo jos tokią paslaptį, gal mama sako tiesą.

Turėjau ją priversti išgirsti mane.

Neklausyk jos! Lina! Negali ja pasitikėti...

Bet atsakymo nesulaukiau. Sarafinos akivaizdoje mūsų ryšys buvo nutrūkęs. Lyg ji būtų nukirpusi telefono laidus tarp mudviejų.

— Lina, tu niekaip negali suvokti, ką esi verčiama rinktis, kas pastatyta ant kortos.

Lietus, lašnojęs kaip ašaros, virto nesulaikoma liūtimi.

— Lyg galėtum juo pasitikėti. Po to, kai tūkstantį kartų sumelavo, — Sarafina rūsčiai dėbtelėjo į Meikoną ir pasisuko į Liną. — Gaila, Lina, kad neturime daugiau laiko pasikalbėti. Bet tu turi pasirinkti, o aš privalau paaiškinti alternatyvas. Padarinių bus, tavo dėdė nemelavo, — ji nutilo. — Jei pasirinksi būti tamsiąja, mirs visi šviesieji mūsų giminės kerėtojai.

Lina išblyško.

— Kodėl turėčiau taip rinktis?

— Nes jei pasirinksi tapti šviesiąja, mirs visi tamsieji mūsų giminės kerėtojai ir lilumai, — Sarafina atsigręžė ir pažvelgė į Meikoną. — Tikrai visi, kalbu rimtai. Tavo dėdė, žmogus, atstojęs tau tėvą, liausis egzistavęs. Tu jį sunaikinsi.

Meikonas išnyko ir nepraėjus nė sekundei vėl atsirado prieš Liną.

— Lina, paklausyk manęs. Aš mielai pasiaukosiu. Štai kodėl nieko tau nesakiau. Nenorėjau, kad jaustumeisi kalta dėl mano išėjimo. Visuomet žinojau, ką pasirinksi. Pasirink, paleisk mane.

Lina svyravo. Jei tai, ką sako Sarafina, tiesa, ar ji tikrai gali sunaikinti Meikoną? Bet jei tai tiesa, ką dar ji gali rinktis? Meikonas tik vienas, ir ji myli jį.

— Galiu pasiūlyti dar kai ką, — pridūrė Sarafina.

— Ką galėtum pasiūlyti, kad panorėčiau nužudyti senelę, tetą Dėlę, Risę, Rajaną?

Sarafina nedrąsiai žengė kelis žingsnius Linos link.

— Itaną. Galime pasiūlyti galimybę judviem būti kartu.

— Ką čia kalbi? Mes jau esame kartu, — Sarafina šiek tiek kilstelėjo galvą, jos akys susiaurėjo. Auksinės akys kai ką išdavė. Pripažinimą.

— Tu nežinai. Tiesa? — Sarafina atsigręžė į Meikoną ir nusijuokė. — Tu jai nepasakei. Na, taip nesąžininga.