Маргарет Штоль - 16 mėnulių

O jei pavėluosime?

„Kritę kariai“ skendėjo tamsoje. Mudu su Linku bėgome laiptais peršokdami kas antrą pakopą, stengdamiesi kuo greičiau įveikti keturis laiptų maršus. Kai pasiekėme trečią laiptų aikštelę, aš instinktyviai sustojau. Linkas tai pajuto, kaip pajusdavo, kada perduosiu jam kamuolį, kai mėgindavau tempti laiką aikštelėje, ir sustojo greta.

— Jis čia.

Aš neįstengiau pajudėti. Linkas perprato mano veidą. Jis žinojo, ko bijau. Per mamos laidotuves jis stovėjo šalia manęs ir dalijo žmonėms tuos baltus gvazdikus, kad šie padėtų juos ant karsto, o mudu su tėčiu spoksojome į kapą it negyvi.

— O jei... jei jis jau nušoko?

— Jokiu būdu. Palikau su juo Ridlę. Ji to neleistų.

Pajutau, kaip man po kojomis veriasi žemė.

Jei ji panaudotų prieš tave savo galių ir lieptų šokti nuo uolos — nušoktum.

Nustūmiau Linką į šalį ir užbėgau laiptais, akimirksniu apžvelgiau koridorių. Visos durys uždarytos, išskyrus vienas. Mėnesiena liejosi ant nepriekaištingai nubeicuotų pušinių grindų.

— Jis ten, — tarė Linkas, bet aš jau žinojau.

Įėjęs į kambarį pasijutau, lyg atsidūręs praeityje. ARD puikiai čia pasidarbavo. Vienoje pusėje buvo įrengtas didžiulis akmeninis židinys su ilga medine atbraila, ant jos stovėjo išrikiuotos plonos vaškinės žvakės; degdamos jos varvėjo. Kritusių konfederatų kareivių akys žvelgė iš tamsiai rusvų paveikslų, kabančių ant sienų, priešais židinį stovėjo senovinė lova su baldakimu. Bet kažkas buvo ne taip, kažkas ardė autentiškumo įspūdį. Tai buvo kvapas, muskusinis saldus kvapas. Per saldus. Grėsmės ir nekaltumo mišinys, nors Ridlė visai nebuvo tyruolė.

Ridlė stovėjo šalia atvirų balkono durų, jos šviesūs plaukai pleveno vėjyje. Durys buvo plačiai atvertos, ir dulkėtos banguojančios užuolaidos plaikstėsi kambaryje, lyg jas vidun būtų įpūtęs oro gūsis. Lyg jis jau būtų nušokęs.

— Radau jį, — šūktelėjo Linkas Ridlei gaudydamas kvapą.

— Matau. Kaip einasi, Trumpasis Šiaude? — Ridlė nusišypsojo savo lipnia saldžia šypsena. Ji man sukėlė prieštaringus jausmus: norėjau atsakyti jai šypsena ir tuo pat metu apsivemti.

Lėtai nuėjau prie durų bijodamas, kad jo ten gali nebūti. Bet jis buvo. Stovėjo ant siauros atbrailos kitoje turėklo pusėje basas, vien su savo flaneline pižama.

— Tėti! Nejudėk.

Antys. Jo pižama buvo išmarginta didžiosiomis antimis, ir, turint galvoje, kad jis rengėsi šokti nuo balkono, tai atrodė taip kvailai.

— Nesiartink, Itanai. Kitaip šoksiu, — jo balsas skambėjo aiškiai, ryžtingai ir suprantamiau nei per visus pastaruosius mėnesius. Kalbėjo vėl kaip mano tėtis. Iš to supratau, kad kalba ne jis, bent jau ne savo noru. Visa tai buvo Ridlės darbas, įsisiūbavusi įtikinėjimo galia.

— Tėti, tu tikrai nenori taip padaryti. Leisk tau padėti, — žengiau kelis žingsnius jo link.

— Sustok ir nejudėk! — sušuko jis iškėlęs prieš save ranką, kad būtų įtikimiau.

— Juk nenori, kad jis tau padėtų, ar ne, Mičelai? Tu tenori ramybės. Tenori vėl pamatyti Lailą, — Ridlė stovėjo atsišliejusi į sieną, jos ledinukas ant pagaliuko buvo iškeltas ir paruoštas.

— Ragana, nedrįsk tarti mano mamos vardo!

— Ridle, ką darai? — Tarpduryje stovėjo Linkas.

— Nesikišk, Maži Dinkai. Šitie reikalai ne tavo nosiai.

Žengiau prie Ridlės įsisprausdamas tarp jos ir tėčio, lyg mano kūnas pajėgtų kaip nors nukreipti jos galią.

— Ridle, kodėl taip darai? Jis neturi nieko bendra su Lina ar manimi. Jei nori įskaudinti mane, skaudink. Bet palik tėtį ramybėje.

Ji atlošė galvą ir piktai, nepadoriai nusikvatojo.

— Trumpasis Šiaude, man nė kiek nerūpi tave skaudinti. Aš tik dirbu savo darbą. Nieko asmeniška.

Man kraujas sustingo gyslose.

Savo darbą.

— Tu taip elgiesi dėl Sarafinos.

— Nagi, Trumpasis Šiaude, ko tikėjaisi? Matei, kaip su manimi elgiasi dėdė. Tai vis giminės reikalai, tiesą sakant, dabar neturiu kito pasirinkimo.

— Ridle, ką tu kalbi? Kas ta Sarafina? — Linkas žengė prie jos. Ji pažvelgė į jį. Vieną akimirką pamaniau išvydęs kažin ką praslenkant Ridlės veidu, tik švystelėjimą, bet tikrą. Tarsi panašų į nuoširdų jausmą.

Bet Ridlė jį nusipurtė, ir švystelėjimas dingo taip pat staiga, kaip buvo pasirodęs.

— Manau, norėtum grįžti į puotą, tiesa, Maži Dinkai? Grupė apšylinėja, ruošiasi antrai daliai. Neužmiršk, šį pasirodymą įrašinėjame tavo naujam parodomajam albumui. Pati nuvešiu jį paklausyti kai kuriems garsiems įrašų leidėjams Niujorke, — sumurkė ji įsmeigusi į jį akis. Linkas, regis, abejojo. Lyg norėtų grįžti į puotą, bet nebūtų tuo tikras.

— Tėti, paklausyk manęs. Juk nenori taip pasielgti. Tave valdo ji. Ji gali paveikti žmones ir tą daro. Mama tikrai nenorėtų, kad šitaip pasielgtum. — Stebėjau, ar nepamatysiu kokio ženklo, kad jis suvokia mano žodžius, kad jis klauso. Bet nieko nemačiau. Jis tik spoksojo į tamsą. Tolumoje buvo girdėti durtuvų džerškėjimas ir pusamžių vyrų mūšio šūksniai.

— Mičelai, tu nebeturi dėl ko gyventi. Praradai žmoną, nebegali rašyti, o Itanas po kelerių metų išvyks į koledžą. Kodėl neklausi jo apie po lova pakištą dėžutę nuo batų, pilną koledžų brošiūrų? Liksi visai vienas.

— Nutilk!

Ridlė atsigręžė į mane, iš popierėlio vyniojo vyšninį ledinuką ant pagaliuko.

— Man labai gaila, Trumpasis Šiaude. Tikrai gaila. Visi turi savo vaidmenis, o man teko šitas. Šiąnakt tavo tėčiui nutiks nedidelis nelaimingas atsitikimas. Koks nutiko ir tavo mamai.

— Ką pasakei? — Mačiau, kad Linkas kažką kalba, bet negirdėjau jo balso. Nieko negirdėjau, tik tai, ką ji ką tik pasakė, vis iš naujo perklausydamas galvoje tuos žodžius.

Koks nutiko ir tavo mamai.

— Ar tu nužudei mano mamą? — Ėmiau artintis prie jos. Man nusispjaut, kokių ji turi galių. Jei ji nužudė mano mamą...

— Nusiramink, ištįsėli. Ne aš. Tai nutiko kiek anksčiau, nei įgijau galių.

— Itanai, kokia čia velniava? — Linkas atsidūrė šalia manęs.

— Ji visai ne tokia, kokia atrodo, žmogau. Ji... — nežinojau, kaip paaiškinti, kad Linkas suprastų. — Ji sirena. Kaip kokia ragana. Ir jau kuris laikas valdo tave, kaip dabar valdo tėtį.

Linkas ėmė juoktis.

— Ragana! Žmogau, tu išprotėjai.

Neatitraukiau akių nuo Ridlės. Ji nusišypsojo ir pirštais perbraukė Linko plaukus.

— Eime, mažuti, juk žinai, kad myli nedorą mergaitę.

Nė nenutuokiau, ką ji geba, bet po to, kai Reivenvude ji šį tą pademonstravo, žinojau, kad gali nužudyti bet kurį iš mūsų. Niekuomet nebūčiau laikęs jos tik paprasta, nekalta vakarėlio mergina. Įklimpau iki ausų ir gal dar giliau. Tik dabar pradėjau suprasti, kaip giliai.

Linkas nukreipė žvilgsnį nuo jos į mane. Nežinojo, katruo tikėti.

— Linkai, aš nejuokauju. Turėjau seniai tau pasakyti, bet prisiekiu: kalbu tiesą. Dėl kokios dar priežasties ji mėgintų nužudyti mano tėvą?

Linkas ėmė žingsniuoti. Jis manimi netikėjo. Tikriausiai manė, kad išprotėjau. Man pačiam tai atrodė beprotystė, net tariant tuos žodžius.

— Ridle, tai tiesa? Visą šį laiką tu mane veikei kažin kokia galia?

— Na, jei nori būti smulkmeniškas.

Tėtis atitraukė vieną ranką nuo turėklo. Ištiesė ją, lyg mėgindamas balansuoti ant lyno.

— Tėti, nedaryk taip!

— Ridle, nedaryk to, — Linkas lėtai artinosi prie jos. Girdėjau skimbčiojančią jo piniginės grandinėlę.