Маргарет Штоль - 16 mėnulių

— Palauk, tuoj mus išgirsi. Mes „kalam“ roką. Gaila, kad čia nėra Linos.

— Ką gi, nenorėčiau tavęs nuvilti, — Lina priėjo mums iš nugaros ir rankomis apsivijo mano juosmenį. Jos akys buvo raudonos ir liūdnos, bet tamsoje ji niekuo nesiskyrė nuo kitų.

— Kas nutiko? Dėdė apsigalvojo?

— Ne visai. Bet jei ko nors nežinai, tai ir neskauda, o man nusišvilpt, ar jam skauda. Šįvakar jis toks nepakenčiamas.

Aš nutylėjau. Niekada neperprasiu Linos ir Meikono tarpusavio santykių, nors ir ji nelabai perprastų mudviejų su Ama ryšį. Vis dėlto žinojau, kad kai viskas baigsis, ji jausis siaubingai. Nepakęsdavo, jei kas nors blogai atsiliepdavo apie jos dėdę, netgi aš; dėl to, kad pati taip kalba, jausis dar blogiau.

— Išslinkai slapta?

— Taip, man padėjo Larkinas. — Prie mūsų artinosi Larkinas, nešinas plastikiniu puodeliu. — Juk tik vienąkart sulauki šešiolikos, tiesa?

Lina , tai ne pats geriausias sumanymas.

Aš tik noriu sušokti vieną šokį. O tada grįšime.

Linkas nudrožė prie scenos.

— Lina, tavo gimtadieniui sukūriau dainą. Tau ji patiks.

— Kaip ji vadinasi? — įtariai paklausiau.

— „Šešiolika mėnulių“. Prisimeni? Ta keista daina, kurios niekaip negalėjai rasti savo „iPod“ grotuve? Praėjusią savaitę tiesiog netikėtai išgirdau ją savo galvoje, visą nuo pradžios iki galo. Tiesa, šiek tiek padėjo Ridlė, — jis nusiviepė. — Ko gero, galima sakyti, ji mano mūza.

Netekau žado. Lina stvėrė mano ranką, Linkas čiupo mikrofoną, ir niekas nebegalėjo jo sulaikyti. Pareguliavo stovą, kad mikrofonas būtų jam prie burnos. Atvirai kalbant, beveik labiau burnoje, ir tai buvo savotiškai šlykštu. Linkas per daug prisižiūrėjo MTV Erlo namuose. Reikėjo jam paduoti mikrofoną, nes jis beveik ritosi nuo scenos, šventas ar ne visai. Nepaisant visko, jis buvo gana drąsus.

Sėdėdamas prie būgnų jis užsimerkė, iškėlė lazdeles į viršų.

— Vienas, du, trys.

Solo gitaristas, atšiaurus vaikinas su dviračio grandine, savo gitara išgavo vieną gaidą. Ji nuskambėjo siaubingai, o stiprintuvai abiejose scenos pusėse ėmė kaukti. Aš susiraukiau. Nieko gražaus nebus. Paskui jis užgrojo dar vieną gaidą ir dar kitą.

— Ponios ir ponai, jei tokių čia esama, — Linkas kilstelėjo antakį ir per minią nuvilnijo juoko banga. — Norėčiau pasveikinti Liną su gimtadieniu. O dabar paplokime pasaulinei mano naujos grupės „Šventieji roleriai“ premjerai.

Linkas mirktelėjo Ridlei. Vaikinas mano esąs Mikas Džageris. Man jo pagailo, ir aš sugriebiau Linos ranką. Pasijutau, lyg žiemą įkišęs ranką į ežerą, kurio paviršius saulės įšildytas, o coliu giliau — vien ledas. Suvirpėjau, bet rankos nepaleidau.

— Tikiuosi, esi pasirengusi. Jis tuoj įspūdingai susimaus. Po penkių minučių būsime tavo kambary. Garbės žodis.

Ji susimąsčiusi nenuleido nuo jo akių.

— Aš nesu taip labai įsitikinusi.

Ridlė sėdėjo ant scenos krašto, šypsojosi ir mojavo it kokia grupės gerbėja. Jos plaukai raitėsi vėjyje, rausvos ir šviesios sruogos plaikstėsi ant pečių.

Tuomet išgirdau pažįstamą melodiją, ir iš stiprintuvų nugriaudėjo „Šešiolika mėnulių“. Tik šįkart daina nepanėšėjo nė į vieną, įrašytą Linko demonstracinėse juostose. Jie grojo puikiai, tikrai puikiai. O minia įsisiautėjo; regis, Džeksono vidurinė pagaliau turės progą pašokti. Tik buvome pievoje, Reivenvude, vidury liūdniausiai pagarsėjusios ir didžiausią baimę keliančios plantacijos. Užplūdo stulbinama energija, publiką apėmė šėlas. Visi šoko, pusė šokančiųjų dainavo — atrodė kaip pamišimas, nes niekas anksčiau tos dainos nebuvo girdėjęs. Net Linai teko išspausti šypsnį, mudu ėmėme siūbuoti su minia, nes tiesiog negalėjome atsilaikyti.

— Jie groja mūsų dainą, — ji susirado mano ranką.

— Kaip tik apie tai galvojau.

— Žinau, — ji sunėrė pirštus su mano pirštais ir mano kūnu perbėgo virpuliukai. — O jie visai neblogi, — stengdamasi perrėkti minią sušuko Lina.

— Neblogi? Jie puikūs! Kaip ir diena — puikiausia Linko gyvenime, — norėjau pasakyti, visas tas reikalas buvo tikra beprotybė. „Šventieji roleriai“, Linkas, puota. Ridlė, striuoktelėjusi ant scenos ir čiulpianti savo „Ridlės ledinuką“. Ne pats beprotiškiausias iš šiandien regėtų dalykų, bet vis tiek.

Tad vėliau, kai mudu su Lina šokome, o penkios minutės atėjo ir praėjo, paskui prabėgo dvidešimt penkios, o vėliau — dar penkiasdešimt penkios, nė vienas iš mudviejų to nepastebėjome ir mums tai nerūpėjo. Mes stabdėme laiką — bent mums taip atrodė. Mudu šokome vieną šokį, bet turėjome jį tęsti kiek galima ilgiau, nes galbūt be jo mums nieko kito nebeliko.

Larkinas nė kiek neskubėjo. Jis buvo susipynęs į kamuolį su Emile, juodu glamžėsi prie vieno iš laužų, kuriuos kažkas sukrovė iš senų šiukšlių dėžių. Emilė vilkėjo Larkino švarką, o jis vis retkarčiais apnuogindavo jai petį, lyžtelėdavo kaklą ar padarydavo dar ką nors šlykštaus. Jis buvo tikra gyvatė.

— Larkinai! Jai dar tik šešiolika, — mums šokant riktelėjo Lina laužo pusėn. Larkinas iškišo liežuvį ir šis nutįso iki žemės; taip liežuvio neiškištų joks mirtingasis.

Emilė, regis, to nepastebėjo. Ji išsilaisvino iš Larkino glėbio ir pamojo Savanai, šokančiai už jos su Šarlote ir Edeną.

— Eime, merginos. Įteikime Linai dovaną.

Savana įkišo ranką į savo mažą sidabrinę rankinę ir ištraukė iš jos kyšantį nedidelį sidabrinį ryšulėlį, perrištą sidabriniu kaspinu.

— Šioks toks niekutis, — ištiesė ryšulėlį Savana.

— Kiekviena mergina turėtų jį turėti, — neaiškiai sumurmėjo Emilė.

— Žvilgesys tinka prie visko , — Edeną vos susiturėjo pati neatplėšusi popieriaus.

— Į jį telpa, tarkim, tik telefonas ir lūpų blizgis, — Šarlotė stumtelėjo jį Linai. — Nagi, atplėšk.

Lina paėmė ryšulėlį ir joms nusišypsojo.

— Savana, Emile, Edeną, Šarlote, jūs net nenutuokiate , ką man tai reiškia. — Šios neperprato piktos Linos pašaipos. Aš puikiai žinojau, kas čia yra ir ką tiksliai jai reiškia.

Bukesnių nesurasi.

Lina negalėjo pažvelgti man į akis, nes abu būtume prapliupę kvatoti. Mums vėl besibraunant į šokėjų minią Lina švystelėjo sidabrinį ryšulėlį į laužą. Oranžinės ir geltonos liepsnos prarijo vyniojamąjį popierių ir iš mažos blizgančios rankinės liko tik dūmai ir pelenai.

„Šventieji roleriai“ padarė pertrauką, ir Linkas atėjo pasimėgauti savo muzikinio debiuto šlovės spinduliais.

— Sakiau, kad mes geri. Žingsnio tetrūksta iki kontrakto, — Linkas bakstelėjo man alkūne į šonkaulius kaip senais laikais.

— Tu teisus, žmogau. Jūs, vaikinai, grojat puikiai, — turėjau jam tai pasakyti, nes jam iš pašonės nesitraukė ledinukas.

Neskubėdama prisiartino Savana, tikriausiai norėdama susprogdinti Linko burbulą.

— Labas, Linkai, — ji dviprasmiškai sumirksėjo akimis.

— Sveika, Savana.

— Kaip manai, gal pašoktum vieną šokį su manim? — Neįtikėtina. Ji stovi ir žiūri į jį, lyg jis būtų tikra roko žvaigždė.

— Net nežinau, ką daryčiau, jei nepašoktum, — ji padovanojo jam dar vieną Sniego karalienės šypseną. Pasijutau, lyg įstrigęs viename Linko sapne. O gal Ridlės?

Vilką mini, vilkas čia.

— Rankas šalin, vakarėlių karaliene, tai mano Nutrūktgalvis, — norėdama pabrėžti savo žodžius, Ridlė apsivijo ranka ir dar keliomis svarbiausiomis kūno dalimis apie Linką.