Маргарет Штоль - 16 mėnulių

Išgirdau beldžiant į laukujės duris, ir akimirksniu liepsnos dingo. Mantijos, ugnis, žvakės, tamsa ir šviesa — viskas dingo. Paprasčiausiai išnyko. Nė kiek nenustebdami jie virto paprasta šeima, stovinčia aplink paprastą gimtadienio tortą. Dainuojančia.

Kas po?..

— ... Su gimimo diena! — nuskambėjo paskutiniai dainos garsai, o beldimas į laukujės duris nesiliovė. Milžiniškas gimtadienio tortas, trys rausvos, baltos ir sidabro spalvos aukštai, stovėjo ant kavos stalelio svetainės vidury. Stalas padengtas elegantišku arbatos servizu, patiestos baltos servetėlės. Lina užpūtė žvakutes ir rankos mostu išsklaidė dūmus ties veidu, kur prieš kelias sekundes plaikstėsi liepsna. Šeimos nariai prapliupo ploti. Vėl vilkėdama mano sportinį Džeksono vidurinės nertinį ir džinsus ji atrodė kaip bet kuri kita šešiolikmetė.

— Šaunuolė mūsų mergaitė! — Senelė pasidėjo mezginį ir ėmė pjaustyti tortą, o teta Dėlė puolė pilstyti arbatą. Risė ir Rajana įnešė didžiulę stirtą dovanų, Meikonas atsisėdo į karalienės Viktorijos laikų krėslą ir įpylė sau ir Barkliui viskio.

Lina , kas čia vyksta? Kas ką tik įvyko?

Prie durų kažkas yra. Jie tik atsargūs.

Aš nespėju su tavo šeima.

Suvalgyk torto. Juk čia gimtadienio vaišės , pamiršai?

Beldimas į duris nesiliovė. Larkinas pakėlė akis nuo didelio šokoladinio torto trikampio — Linos mėgstamiausio.

— Ar niekas neatidarys durų?

Meikonas nubraukė trupinėlį nuo savo kašmyro švarko ir ramiai pažvelgė į Larkiną.

— Be abejo, Larkinai, pažiūrėk, kas atėjo.

Meikonas dirstelėjo į Liną ir papurtė galvą. Šiandien durų ji neatidarinės. Lina linktelėjo ir atsišliejo į senelę. Šypsodamasi su gabalėliu torto kaip beprotiškai mylinti vaikaitė — tokia ji ir buvo. Paplekšnojo greta gulinčią pagalvėlę. Puiku. Mano eilė susitikti su senele.

Tuo metu prie durų išgirdau pažįstamą balsą ir supratau, kad verčiau susidurti su bet kieno senele, nei su tais, kurie dabar laukia už durų. Tai buvo Ridlė su Linku, Savana su Emile ir Edeną su Šarlote, visi kiti jų gerbėjų klubo nariai ir Džeksono krepšinio komanda. Nė vienas nevilkėjo savo kasdienių uniformų — „Džeksono angelų" marškinėlių. Paskui prisiminiau kodėl. Emilės skruostas buvo purvinas. Inscenizacija. Supratau, kad mudu su Lina ją jau beveik praleidome, ir per istoriją susikirsime. Dabar jau viskas baigta, išskyrus vakaro žygį ir fejerverkus. Juokinga, — bet kurią kitą dieną gauti F, žemiausią įvertinimą, būtų didelė nelaimė.

— STAIGMENA!

Staigmena — ne tas žodis. Ir vėl dėl mano kaltės chaosas ir pavojus atkeliavo į Reivenvudą. Visi susigrūdo prieškambaryje. Senelė pamojo nuo sofos. Meikonas, santūrus kaip paprastai, gurkšnojo viskį. Tik jį pažinodamas galėjai pasakyti, kad jis tuoj pratrūks.

Tiesą sakant, keista, kodėl Larkinas apskritai juos įleido?

To negali būti.

Staigmena , visai apie ją pamiršau.

Emilė prasibrovė į priekį.

— Kur vakaro kaltininkė? — Ji laukdama iškėlė rankas, lyg ketintų tvirtai apglėbti Liną. Lina žengė atatupsta, bet Emilė nė neketino liautis.

Emilė įsikibo Linai į parankę, lyg jiedvi būtų seniai nesimačiusios draugės.

— Visą savaitę rengėm šią puotą. Suorganizavome „gyvą“ muziką, o Šarlotė išnuomojo lauko žibintus, kad visi galėtų matyti; noriu pasakyti, čia, Reivenvude, taip tamsu, — Emilė ėmė šnabždėti, lyg tartųsi juodojoje rinkoje dėl kontrabandos. — Ir dar turime persikų degtinės.

— Turi tai pamatyti, — lėtai nutęsė Šarlotė, gaudydama tarp žodžių kvapą, — tokie ankšti buvo jos džinsai. — Yra lazerio aparatas. Reivenvude šokiai, argi ne jėga? Visai kaip tie kolegijos vakarėliai Samervilyje.

Šokiai? Tam Ridlė tikriausiai ėmėsi visų įmanomų gudrybių. Emilė ir Savana kelia Linai puotą ir pataikauja, lyg ši būtų jų Sniego karalienė? Turėjo būti sunkiau, nei priversti visus juos nušokti nuo uolos.

— Dabar eikime į tavo kambarį, kaltininke, ir papuoškime tave! — Šarlotės entuziazmas liejosi per kraštus labiau nei įprastai, nors ji visuomet persistengdavo.

Lina atrodė pažaliavusi. Į jos kambarį? Pusė tekstų ant sienų tikriausiai buvo apie jas.

— Ką tu kalbi, Šarlote? Ji atrodo puikiai. Argi ne tiesa, Savana? — Emilė spustelėjo Linos ranką ir nepritariamai dėbtelėjo į Šarlotę, kad ši nekištų nagų ir pati pasistengtų atrodyti taip puikiai.

— Juokauji? Mirčiau dėl tokių plaukų, — tarė Savana sukdama apie pirštą Linos plaukų sruogą. — Jie tokie nepaprastai... juodi.

— Pernai mano plaukai buvo juodi, bent prie šaknų, — paprieštaravo Edeną. Pernai Edeną buvo juodai nusidažiusi plaukų šaknis, o galus palikusi šviesius; tai buvo dar vienas jos nevykęs bandymas kuo nors išsiskirti. Savana ir Emilė negailestingai ją erzino, tad, visą dieną kentusi, kitą dieną ji juos vėl nusidažė įprastai.

— Tu atrodei kaip skunkas, — Savana pritariamai nusišypsojo Linai. — Ji atrodo kaip italė.

— Eime. Visi tavęs laukia, — tarė Emilė, stverdama Linos ranką. Lina nekreipė į jas dėmesio.

Čia tikriausiai kokia nors apgaulė.

Tikrų tikriausia apgaulė , bet ne ta , kurią įsivaizduoji. Manau , čia labiau įsipainiojusi sirena ir jos ledinukas ant pagaliuko.

Ridlė. Turėjau suprasti.

Lina žvilgtelėjo į tetą Dėlę ir dėdę Meikoną. Jie buvo priblokšti, tarytum visos lotynų kalbos žinios dabar būtų visai nieko vertos. Senelė šypsojo, ji dar nespėjo susipažinti su šios rūšies „angelais“.

— Kam taip skubėti? Ar jūs, vaikai, nenorėtumėte pabūti ir išgerti po puodelį arbatos?

— Labutis, senele! — šūktelėjo Ridlė nuo tarpdurio. Ji stoviniavo verandoje taip įnirtingai čiulpdama savo raudoną ledinuką, kad pamaniau: jei liautųsi, viskas subyrėtų kaip kortų namelis. Šįkart jai manęs neprireikė, kad patektų vidun. Lūkuriavo vos per colį nuo Larkino, kuriam, regis, buvo linksma, bet jis stovėjo tiesiai prieš ją. Ridlė virste virto iš standžiai suveržtos liemenės — kažkokio tarpinio drabužio tarp apatinio trikotažo ir palaidinės, kokį galėtų vilkėti mergina ant lenktyninių automobilių žurnalo viršelio, — ir žemai ant klubų užsegto džinsinio sijonėlio.

Ridlė atsišliejo į durų staktą.

— Staigmena, staigmena!

Senelė padėjo arbatos puodelį. Ji vėl ėmėsi mezginio.

— Ridle, brangioji, kaip malonu tave matyti! Širdele, naujasis įvaizdis tau labai tinka. Neabejoju, sulauksi daug džentelmenų dėmesio, — senelė blykstelėjo Ridlei nekalta šypsena, nors jos akys nesišypsojo.

Ridlė susiraukė, bet nesiliovė čiulpusi ledinuko. Priėjau prie jos.

— Kiek kartų reikia lyžtelėti, Rid?

— Dėl ko, Trumpasis Šiaude?

— Kad priverstum Savaną Snou ir Emilę Ašer iškelti Linai puotą?

— Daugiau, negu manai, drauguži, — ji iškišo man liežuvį, ir pamačiau, kad jis nusidažęs raudonais ir violetiniais dryžiais. Nuo šio vaizdo man ėmė suktis galva.

Larkinas atsiduso ir pažvelgė pro mane.

— Lauke tikriausiai susirinko koks šimtas jaunuolių. Pastatyta scena ir atvežti garsiakalbiai, palei kelią išrikiuoti automobiliai.

— Tikrai? — Lina pažvelgė pro langą. — Tarp magnolijų stovi scena.

— Tarp mano magnolijų? — Meikonas pašoko ant kojų.

Žinojau, kad viskas tėra farsas, kad gyvybės šiai puotai kiekvienu įtaigiu lyžtelėjimu suteikia Ridlė; ir Lina žinojo tą patį. Bet vis tiek kai ką įžvelgiau Linos akyse. Dalis jos troško ten būti.