Маргарет Штоль - 16 mėnulių

Išgirsta tik vienas , o šešiolika spengia...

Kai paskutinįsyk čia buvau, lubos buvo beveik ištisai aprašytos žodžiais, bylojančiais slapčiausias Linos mintis. Dabar visi kambario paviršiai buvo išgražinti jos aiškia juoda rašysena. Lubų pakraščiuose buvo prirašinėta: Vienatvė — glausti tą, kurį myli / Kai žinai , kad gal niekad daugiau nebeglausi. Ant sienų: Net paklydus tamsoj / Mano Širdis tave ras. Ant durų staktos: Siela miršta prie delno to , kuris ją neša. Ant veidrodžių: Jei rasčiau , kur pabėgti / Saugiai pasislėpusi ten Šiandien būčiau. Net tualetinis staliukas buvo sudarkytas frazėmis: Tamsiausia dienos šviesa suranda mane čia, tie , kurie laukia , visuomet stebi , ir dar viena, regis, viską pasakanti: Kaip pabėgti nuo savęs? Jos istoriją skaičiau žodžiuose, girdėjau muzikoje.

Šešiolika mėnulių ir metų praėję

Paskutinis mėnulis , artėjančios valandos

Šiuose puslapiuos Tamsa prašviesėja

Jėga pažaboja , ką ugnys sudegina...

Paskui elektrinė gitara ėmė skambėti lėčiau, ir išgirdau naują posmą, dainos pabaigą. Pagaliau kažkas pasibaigė. Klausydamas mėginau iš galvos išmesti sapnus apie žemę ir ugnį, vandenį ir vėją.

Šešioliktas mėnuo, šešiolikti metai

Tavo baimių diena jau pradeda aušti

Reikalauji ar iš tavęs reikalauja

Lieji ašaras, varvini kraujų

Naikini arba garbini — Mėnulį ar Saulę.

Gitara nutilo, ir dabar mudu stovėjome tyloje.

— Ką manai...

Ji delnu užspaudė man burną. Negalėjo apie tai kalbėti. Buvo kaip niekad pažeidžiama. Pūtė šaltas vėjelis, siautėją ir keliavo pro atviras duris man už nugaros. Nesupratau, ar jos skruostai raudoni nuo šalčio, ar nuo ašarų, bet neklausiau. Mudu griuvome ant lovos ir susivijome į kamuolį — būtų buvę sunku suprasti, kur katro koja ar ranka. Mudu nesibučiavom, bet atrodė lyg bučiuotumės. Buvome artimesni, nei kada nors įsivaizdavau dviejų žmonių artumą.

Matyt, taip būna, kai ką nors myli ir pasijunti, lyg būtum jį praradęs. Net jei tebelaikai apglėbęs.

Lina virpėjo. Jutau kiekvieną jos šonkaulį, kiekvieną kaulelį, ir jos judesiai, regis, buvo nevalingi. Išlaisvinau ranką, kuria buvau apglėbęs jos kaklą, ir pasukau taip, kad pasiekčiau antklodę, gulinčią prie lovos ant grindų, ir užtraukčiau ant mudviejų. Ji įsikniaubė man į krūtinę ir aš patraukiau antklodę aukščiau. Dabar ji užklojo mūsų galvas, ir mes tūnojome mažame tamsiame urvelyje, mudu abu.

Nuo mūsų kvėpavimo urvas sušilo. Pabučiavau jos vėsias lūpas ir ji man atsakė tuo pačiu. Tarp mudviejų tekanti srovė sustiprėjo, ir ji nosimi pasitrynė man į kaklo duobutę.

Itanai , kaip manai , ar galėtume šitaip likti amžinai?

Galime daryti viską , ko nori. Šiandien tavo gimtadienis.

Pajutau ją sustingstant mano glėbyje.

Neprimink.

Bet juk atnešiau tau dovaną.

Ji kilstelėjo antklodę pro plyšelį įsileisdama šviesos.

— Tikrai? Liepiau nenešti.

— Nuo kada pradėjau klausyti visko, ką liepi? Be to, Linkas sako, jei mergina liepia nenešti jai gimtadienio dovanos, tai reiškia, „pasirūpink mano gimtadienio dovana ir pasistenk, kad tai būtų papuošalas“.

— Ne visos merginos tokios.

— Gerai, pamirškime.

Ji paleido antklodę, paskui vėl patogiai įsitaisė mano glėbyje.

Ar tikrai?

Kas?

Papuošalas.

Maniau , nenorėjai dovanos?

Tik noriu sužinoti.

Nusišypsojau ir nutraukiau antklodę. Mus abu iškart užliejo šaltis, tad skubiai iš džinsų kišenės išsitraukiau mažą dėžutę ir vėl nėriau po antklode. Truputį ją kilstelėjau, kad Lina matytų dėžutę.

— Užklok, per šalta.

Paleidau antklodę ir mus vėl apgaubė tamsa. Dėžutė ėmė švytėti žalia šviesa, ir kai ji patraukė sidabrinį kaspinėlį, aš galėjau įžiūrėti liaunus Linos pirštų galiukus. Švytėjimas stiprėjo, jis buvo šiltas ir šviesus, ir prieš mane blausiai nušvito jos veidas.

— Šis tas nauja, — nusišypsojau jai žalioje šviesoje.

— Žinau. Taip vyksta nuo pat pabudimo šį rytą. Ką pagalvoju, tas tarytum ir atsitinka.

— Neblogai.

Ji ilgesingai žiūrėjo į dėžutę, lyg stengdamasi išlaukti kuo ilgiau jos neatidariusi. Man toptelėjo, kad, ko gero, tai vienintelė dovana, kurią šiandien Lina gaus. Be nelauktos puotos. Turėjau apie ją pranešti Linai, bet atidėliojau iki paskutinės minutės.

Nelaukta puota?

Oi!

Tikiuosi , juokauji.

Tik ne Ridlė su Linku.

Tikrai? Netikėta tai , kad puotos nebus.

Tiesiog atidaryk dėžutę.

Ji dėbtelėjo į mane ir atidarė dėžutę, ir visa dar labiau nušvito, nors dovana čia buvo niekuo dėta. Jos veidas sušvelnėjo, ir supratau, kad išvengiau nemalonumų dėl puotos. Taip jau yra su merginomis ir papuošalais. Kas galėjo žinoti? Vis dėlto Linkas buvo teisus.

Ji pakėlė grandinėlę, smulkutę ir blizgančią, su ant jos kabančiu žiedu. Tai buvo raižyto aukso žiedas, trys aukso gijos — rožinė, geltona ir balta — supintos į vainiką.

Itanai! Man jis patinka.

Ji pabučiavo mane gal kokį šimtą kartų, o aš pradėjau kalbėti net jai nebaigus. Nes jutau, kad turiu pasakyti dar iki jai jį pasikabinant, iki kam nors nutinkant.

— Jis priklausė mano mamai. Paėmiau jį iš senos jos brangenybių dėžutės.

— Ar manai, kad elgiesi teisingai? — paklausė ji.

Linktelėjau. Negalėjau apsimesti, kad man tai nieko nereiškia.

Lina žinojo, ką jaučiu savo mamai. Man tai reiškė labai daug, ir pajutau palengvėjimą, kad abu galime tą pripažinti.

— Jis nėra nei retas, nei dar koks nors, pavyzdžiui, kaip deimantai ar panašiai, bet man jis brangus. Manau, ji būtų nieko prieš, kad dovanoju jį tau, nes, na, supranti...

Ką?

Ai.

— Ketini priversti mane pasakyti paraidžiui? — Mano balsas skambėjo keistai, jis virpėjo.

— Man nemalonu tau pranešti, bet tarimas paraidžiui nėra stiprioji tavo pusė.

Ji žinojo, kad išsisukinėju, bet ketino priversti mane tai ištarti. Man labiau patiko mūsų tylusis bendravimas. Taip kalbėti, iš tiesų kalbėti tokiam vaikinui kaip aš buvo daug lengviau. Nubraukiau plaukus jai nuo sprando ir užsegiau grandinėlę. Ji kabėjo ant kaklo ir blykčiojo šviesoje truputį aukščiau vėrinio, kurio niekada nenusisegdavo.

— Nes man esi tikrai ypatinga.

Ar labai?

Manau , atsakymas kabo tau ant kaklo.

Daug visko kabo ant mano kaklo.

Paliečiau jos amuletų vėrinį. Visi tie daikčiukai atrodė kaip šlamštas, dauguma tokie ir buvo — pats svarbiausias šlamštas pasaulyje. O dabar jie jau virto ir mano šlamštu. Suplota cento moneta su skyle iš tų maisto prekių automatų prieš kino teatrą, kuriame buvome per mūsų pirmąjį pasimatymą. Siūlo galas nuo raudono megztinio, kurį ji vilkėjo per iškylą prie vandens bokšto, tą pačią, iš kurios vėliau mudu šaipydavomės. Sidabrinė saga, kurią padaviau per Drausmės komiteto posėdį, kad sektųsi. Mažytė žvaigždutė iš sąvaržėlės, išlankstyta mano mamos.

Tuomet jau turėtum žinoti atsakymą .

Ji pasilenkė vėl manęs pabučiuoti, pabučiuoti tikru bučiniu. Tai buvo toks bučinys, kurio nė nepavadinsi bučiniu: susipynė rankos, kojos, plaukai; toks, kai antklodė pagaliau nuslysta ant grindų, o šiuo atveju į vietą sugrįžta išdužę langai, pakyla nuversta komoda, drabužiai vėl atsiduria ant pakabų, o ledinis šaltas kambarys pagaliau sušyla. Mažame šaltame jos kambario židinyje įsiliepsnojo ugnis, bet jos nė negalėjai lyginti su karščiu, sklidusiu mano kūnu. Jutau elektrą, stipresnę nei tą, prie kurios jau buvau įpratęs, ir mano širdies tvinksniai tankėjo.