Маргарет Штоль - 16 mėnulių

O dėl aštuonių Hani Hilio aukų, tiesą sakant, negalėčiau nieko pasakyti. Aš jaudinausi tik dėl vienos. Nes jei jos netekčiau, žūčiau pats.

Tad pamirškime Hani Hilio mūšį. Man tai buvo panašiau į antrojo fronto atidarymo dieną.

2.11

Sveika sulaukusi šešiolikos

Atstokit nuo manęs! Sakiau jums visiems! Jūs nieko negalite padaryti!

Po kelių valandų neramaus miego mane pažadino Linos balsas. Nė negalvodamas užsitempiau džinsus ir pilkus marškinėlius. Negalvodamas apie nieką, išskyrus viena: paskutinė diena. Galime liautis laukę artėjančios pabaigos.

Pabaiga priartėjo.

ne pokštelėdama bet inkšdama ne pokštelėdama bet inkšdama ne pokštelėdama bet inkšdama

Lina ėjo iš proto, o dar tik švito.

Knyga. Prakeikimas, visai ją pamiršau. Peršokdamas kas antrą laiptelį vėl užbėgau į savo kambarį. Iškėlęs ranką ėmiau graibyti po viršutinę spintos lentyną, kur buvau ją paslėpęs; buvau pasiruošęs nusideginti — visuomet taip nutikdavo palietus kerėtojų knygą.

Tik šįkart nenusideginau. Nes jos ten nebuvo.

„Mėnulių knyga“, mūsų knyga, buvo dingusi. O šiandien kaip tik jos mums labiausiai reikėjo. Galvoje dunksėjo Linos balsas.

šitaip ateina pasaulio pabaiga ne pokštelėdama bet inkšdama

Lina, deklamuojanti T. S. Eliotą, neatrodė geras ženklas. Stvėriau volvo raktelius ir puoliau bėgti.

Važiuojant Balandžių gatve patekėjo saulė. Grinbrajeryje, kuris visiems kitiems miesto gyventojams buvo vienintelis tuščias Gatlino laukas — šiuo metu tapęs Hani Hilio mūšio lauku, — jau buvo prasidėjęs gyvenimas. Juokingiausia, kad net negirdėjau artilerijos už automobilio lango, nes pabūklai dundėjo mano galvoje.

Kai užbėgau Reivenvudo verandos laipteliais, Baubas lodamas manęs jau laukė. Ant laiptelių atsišliejęs į koloną stovėjo ir Larkinas. Jis vilkėjo savo odinį švarką ir žaidė su gyvate, kuri tai susirangydavo, tai išsitiesdavo jam ant rankos. Iš pradžių tai buvo jo ranka, paskui ji virto gyvate. Jis tingiai keitė pavidalus it dalytojas, maišantis kortų malką. Šis reginys užklupo mane nepasiruošusį. Jis ir dar tai, kaip lojo Baubas. Įsivaizduokite, nesupratau, ar Baubas aploja mane, ar Larkiną. Baubas priklausė Meikonui, o mudu su Meikonu išsiskyrėme ne visai geruoju.

— Sveikas, Larkinai.

Jis abejingai linktelėjo. Buvo šalta, ir iš jo burnos lėtai, lyg nuo įsivaizduojamos cigaretės, kilo dūmelis. Šis išsiplėtė į apskritimą, kuris virto maža balta gyvačiuke, paskui ji įsikando savo uodegą ir rijo save, kol išnyko.

— Tavim dėtas, vidun neičiau. Tavo mergina... Kaip čia pasakius? Pagiežinga? — Gyvatė visu ilgiu apsivijo jo kaklą, tada virto odinio švarko apykakle.

Teta Dėlė plačiai atvėrė duris.

— Pagaliau, mes tavęs laukėme. Lina savo kambaryje ir nė vieno iš mūsų neįsileidžia.

Pažvelgiau į tetą Dėlę, tokią netvarkingą: nuo vieno peties karojo nutįsęs šalikas, akiniai pasvirę ant šono, net žilas bepradedąs irti kuodelis pakrypęs. Pasilenkiau jos apkabinti. Ji kvepėjo kaip senovinė sesučių spintelė, prikimšta maišelių su levandomis ir senų baltinių, vienos sesers perduodamų kitai. Risė ir Rajana stovėjo jai už nugaros it prislėgta šeima niūriame ligoninės vestibiulyje.

Ir vėl Reivenvudas atrodė labiau prisitaikęs prie Linos ir jos nuotaikų nei prie Meikono, o gal ši nuotaika buvo apėmusi juos abu. Meikono niekur nebuvo matyti, tad negalėjau būti tuo tikras. Jei galėtume įsivaizduoti pykčio spalvą, ja buvo aptaškytos visos sienos. Įniršis ar dar kas nors toks pat intensyvus ir kunkuliuojantis karojo nuo kiekvieno šviestuvo, apmaudas buvo įaustas į storus kambariuose ištiestus kilimus, neapykanta blykčiojo po kiekvienu lempos gaubtu. Grindimis slinko šešėliai, neperregima tamsa, kuri skverbėsi į sienas ir kaip tik dabar užliejo mano sportbačius, tad jų beveik negalėjau įžiūrėti. Visiška tamsa.

Negaliu tikrai pasakyti, kaip atrodė kambarys. Mane per daug blaškė jo atmosfera, o ji buvo gana šlykšti. Nedrąsiai žengiau prie didingų įvijų laiptų, kurie vedė į Linos miegamąjį. Šimtą kartų buvau jais kopęs, puikiausiai žinojau, kur jie veda. Ir vis dėlto šiandien jie atrodė kitokie. Teta Dėlė žiūrėjo į Risę ir Rajaną, sekančias man iš paskos, lyg vesčiau jas į nežinomas priešakines karo linijas.

Man užlipus ant antros pakopos visas namas sudrebėjo. Tūkstančiai senovinio sietyno žvakių susiūbavo man virš galvos ir ant veido nulašėjo vaško. Susigūžiau ir atšokau. Be jokio perspėjimo laiptai išsirietė po kojomis ir lūžo parblokšdami mane ant sėdynės; aš nučiuožiau išblizgintomis grindimis iki prieškambario vidurio. Risė ir teta Dėlė spėjo atšokti, bet vargšę Rajaną nusitempiau su savim kaip kamuolys, numušęs kėglius apygardos boulingo klube.

Atsistojau ir riktelėjau į laiptų viršų:

— Lina Dukein, jei dar kartą užsiundysi ant manęs šiuos laiptus, pats įduosiu tave Drausmės komitetui.

Žengiau ant pirmo laiptelio, paskui ant antro. Nieko.

— Paskambinsiu ponui Holingsvorčiui ir asmeniškai paliudysiu, kad esi pavojinga pamišėlė, — peršokdamas kas antrą pakopą atsidūriau pirmoje laiptų aikštelėje. — Nes jei vėl su manimi taip pasielgsi, vadinas, tokia ir esi, girdi? — Paskui galvoje išgirdau jos balsą.

Tu nesupranti.

Žinau , Lina , kad bijai , bet nuo visų užsisklendus nebus geriau.

Eik šalin.

Ne.

Aš nejuokauju, Itanai. Eik šalin. Nenoriu , kad tau kas nors atsitiktų.

Negaliu.

Dabar stovėjau prie jos miegamojo durų, skruostu prisišliejęs prie šaltos baltos medinės plokštės. Norėjau būti su ja, kuo arčiau jos, negavęs dar vieno širdies smūgio. Ir jei ji prileis mane tik iki čia, man to pakaks. Kol kas.

Itanai , tu čia?

Čia.

Aš bijau.

Lina , aš žinau.

Nenoriu, kad patirtum skausmą.

Nepatirsiu.

Itanai , nenoriu tavęs palikti.

Nepaliksi.

O jei paliksiu?

Lauksiu tavęs.

Net jei virsiu tamsiąja?

Net jei būsi labai labai tamsi.

Ji atidarė duris ir įsitraukė mane vidun. Plyšojo muzika. Atpažinau dainą. Tai buvo pikta, beveik metalinė jos versija, bet aš ją vis tiek atpažinau.

Šešiolika mėnulių , šešiolika metų

Šešiolika tavo baimių didžių

Šešiolika kartų sapnavai mano ašaras

Garmėjai su manim į bedugnę kartu...

Ji atrodė, lyg būtų visą naktį verkusi. Tikriausiai taip ir buvo. Palietęs veidą pamačiau, kad jis visas dryžuotas nuo ašarų. Laikiau ją apkabinęs ir mudu siūbavome, o daina skambėjo toliau.

Šešiolika mėnulių , šešiolika metų

Griaudė audros , žaibavo ir lijo

Griausmas pervėrė kūną iš šešiolikos mylių

Šešiolika ieško , ko šešiolika bijo...

Pro jos petį mačiau, kad kambaryje baisus jovalas. Sienų tinkas sutrūkinėjęs ir byrantis, tualetinis staliukas apverstas, lyg kambarį būtų sujaukęs įsilaužęs vagis. Langai išdužę. Be stiklų maži metaliniai rėmai atrodė kaip kokios senovinės pilies kalėjimo grotos. Kalinė glaudėsi prie manęs, o mus abu siautė melodija.

Šešiolika mėnulių , šešiolika metų

Šešiolikakart sapnavai mano baimes

Šešiolika mėgins pažaboti padanges