Маргарет Штоль - 16 mėnulių

— Nuo kada gali valdyti Reivenvudą?

Ji gūžtelėjo pečiais.

— Tiesiog vakar atsibudau ir viskas jau taip atrodė. Tikriausiai buvo mano galvoje. O namas, ko gero, pakluso.

— Eime iš čia. Kalėjimas tave dar labiau slegia.

— Po dviejų dienų galiu tapti Ridle. Tai ganėtinai slegia, — ji liūdnai papurtė galvą ir atsisėdo ant verandos krašto. Prisėdau šalia. Ji į mane nežiūrėjo, mieliau spoksojo į savo baltus sportukus — tokius duoda kalėjime. Įdomu, iš kur ji žino, kaip atrodo kalėjimo sportukai.

— Batraiščiai. Jie ne tokie.

— Ką?

Parodžiau.

— Tikruose kalėjimuose batraiščius atima.

— Itanai, turi liautis. Viskas baigta. Negaliu sustabdyti gimtadienio artėjimo nei panaikinti prakeiksmo. Daugiau negaliu dėtis paprasta mergina. Nesu kaip Savana Snou ar Emilė Ašer. Aš kerėtoja.

Nuo apatinio verandos laiptelio pasėmiau saują akmenukų ir vieną nusviedžiau kiek įstengdamas toliau.

Lina, aš neatsisveikinsiu. Negaliu.

Ji paėmė iš mano rankos akmenuką ir metė. Pirštais prisilietė prie manęs ir pajutau silpną šiltą tvinksnį. Bandžiau jį įsiminti.

Tu net neturėsi tokios galimybės. Išnyksiu ir net neprisiminsiu , kad man rūpėjai.

Buvau užsispyręs. Negalėjau to klausytis. Šįkart akmenukas atsitrenkė į medį.

— Niekas nepakeis mudviejų jausmų vienas kitam. Tą tai jau tikrai žinau.

— Itanai, gali būti, aš net nepajėgsiu jausti.

— Netikiu, — sviedžiau likusius akmenukus į apaugusį kiemą. Nežinau, kur jie nukrito; jie net nesubarškėjo. Bet spoksojau ton pusėn rydamas gniutulą, atsiradusį gerklėje.

Lina ištiesė man ranką, paskui sudvejojo. Nuleido ją net neprisilietusi.

— Neširsk ant manęs. Aš nieko neprašiau.

Tada pratrukau.

— Gal ir neprašei, bet jei rytoj paskutinė diena, kai būsime kartu, galėčiau ją praleisti kartu su tavimi, bet tu verčiau niūrinėji čia, lyg jau būtum pašaukta.

Ji atsistojo.

— Tu nesupranti, — už nugaros išgirdau trinktelint duris — ji įėjo į namą, į savo kalėjimą ar dar kur nors.

Niekada anksčiau neturėjau merginos, tad nebuvau pasirengęs spręsti tokius klausimus — net nežinau, kaip juos pavadinti. Ypač su mergina kerėtoja. Nesugalvodamas, ko griebtis, atsistojau, pasidaviau ir nuvažiavau į mokyklą — vėluodamas kaip paprastai.

Dvidešimt keturios valandos su trupučiu. Virš Gatlino įsivyravo žemas slėgis. Nesuprasi, artėja sniegas ar kruša, bet dangus atrodė nekaip. Šiandien visko gali būti. Per istorijos pamoką pažvelgiau pro langą ir pamačiau kažką panašaus į laidotuvių procesiją, nors dar nieko nereikėjo laidoti. Tai buvo Meikono Reivenvudo katafalkas, paskui jį sekė septyni juodi linkolnai. Jie pravažiavo pro Džeksono vidurinę, pervažiavo miestelį ir pasuko Reivenvudo link. Niekas nesiklausė pono Li, monotoniškai kalbančio apie busimąją Hani Hilio — ne paties žinomiausio Pilietinio karo mūšio, kuriuo Gatlino apygardos žmonės ypač didžiavosi, inscenizaciją.

— 1864-aisiais Šermanas įsakė Sąjungos generolui majorui Džonui Hačui ir jo kariuomenei atkirsti Čarlstono ir Savanos geležinkelį ir taip neleisti Konfederacijos kareiviams sukliudyti jo „žygiui prie jūros“. Bet dėl kelių „navigacinių skaičiavimo klaidų“ Sąjungos pajėgos užtruko.

Jis išdidžiai nusišypsojo ant lentos rašydamas „navigacinės skaičiavimo klaidos“. Gerai, Sąjunga pasielgė kvailai. Supratome. Tokia buvo Hani Hilio mūšio esmė, karo tarp valstijų esmė, kaip visi mes buvome mokomi nuo vaikų darželio. Žinoma, pamirštant faktą, kad iš tiesų karą laimėjo Sąjunga. Gatline visi apie tai kalbėjo kaip apie tam tikrą kilniaširdišką nuolaidą, kurią padarė džentelmeniškesni pietiečiai. Kalbant istoriniais terminais, Pietinės valstijos pasirinko kilnų kelią, bent anot pono Li.

Bet šiandien niekas nežiūrėjo į lentą. Visi spoksojo pro langą. Juodų linkolnų kolona lydėjo katafalką gatve už stadiono. Dabar, kai Meikonas, taip sakant, pasirodė viešai, jis, regis, mėgavosi atsidūręs visų dėmesio centre. Kaip žmogus, kuris iš namų išeidavo tik naktį, jis mokėjo patraukti dėmesį.

Pajutau spyrį į blauzdą. Linkas kūprinosi prie suolo, kad ponas Li nematytų jo veido.

— Žmogau, kaip manai, kas važiuoja tomis mašinomis?

— Pone Linkolnai, ar norėtumėte mums papasakoti, kas įvyko paskui? Ypač dėl to, kad jūsų tėvas rytoj vadovaus kavalerijai, — sukryžiavęs rankas ponas Li stebeilijo į mus.

Linkas apsimetė kosėjantis. Kai pernai mirė Erlas Itonas vyresnysis, Linko tėčiui, įbaugintam droviam vyriškiui, teko garbė inscenizacijoje vadovauti kavalerijai — tai buvo vienintelis būdas inscenizacijose gauti aukštesnį rangą. Kas nors turėjo mirti. Savanos Snou šeimoje tai būtų buvęs svarbus įvykis. Linkas visame gyvosios istorijos reginyje nebuvo pernelyg svarbus.

— Leiskite pagalvoti, pone Li. Luktelėkite, supratau. Aha, mes laimėjome mūšį ir pralaimėjome karą, o gal buvo atvirkščiai? Nes šiuose kraštuose kartais sunku suprasti.

Ponas Li nekreipė dėmesio į Linko pastabą. Ko gero, jis priešais savo namą, tiksliau, nediduką namelį ant ratų, visus metus keldavo Konfederacijos vėliavą.

— Pone Linkolnai, iki to laiko, kai Hačas ir federalai pasiekė Hani Hilį, pulkininkas Kolkokas... — Klasė sukikeno, o ponas Li rūsčiai dėbtelėjo. — Taip, tokia buvo jo tikroji pavardė. Pulkininkas ir jo Konfederacijos bei atsargos karių brigada kitoje kelio pusėje suformavo neįveikiamą septynių patrankų bateriją. — Kiek kartų turėsime klausyti apie septynias patrankas? Galėtum pamanyti, jog tai stebuklas su žuvimis ir duona.

Linkas atsigręžė į mane ir galva mostelėjo į pagrindinę gatvę.

— Na?

— Manau, tai Linos giminės. Jie turėjo suvažiuoti į jos gimtadienį.

— Taip. Ridlė kažką minėjo.

— Judu vis dar susitikinėjate? — vos išdrįsau paklausti.

— Taip, žmogau. Ar moki laikyti paslaptį?

— O kada nemokėjau?

Linkas patraukė į viršų savo marškinėlius su grupės „Ramones" atvaizdu ir parodė ištatuiruotą animacinę Ridlės versiją: su trumpute katalikiškos mokyklos mokinukės uniforma ir puskojinėmis. Tikėjausi, kad Linko susižavėjimas Ridle bus praradęs bent kiek garo, bet giliai viduje žinojau tiesą. Linko aistra Ridlei praeis tik tada, kai ji bus juo pasisotinusi ir pametusi, jei pirmiau neprivers jo stačia galva šokti nuo uolos. Ir net tada gali būti, kad jis nesiliaus ja žavėjęsis.

— Įsigijau per Kalėdų atostogas. Visai nieko, tiesa? Pati Ridlė ją nupiešė. Ji žudanti dailininkė.

Kad žudanti, neabejojau. Ką galėjau pasakyti? Išsitatuiruoji sau ant rankos tamsiosios kerėtojos humoristinę versiją, kuri, beje, laiko tave apžavėjusi kažin kokiais meilės kerais ir dar yra tavo mergina.

— Tavo mamytė pakvaiš pamačiusi.

— Ji nepamatys. Tatuiruotę dengia rankovė, o mūsų namuose dabar galioja nauja privatumo taisyklė. Ji privalo belstis.

— Prieš įsiverždama vidun ir darydama, ką nori?

— Na, prieš tai bent jau pasibeldžia.

— Tikiuosi. Tavo labui.

— Šiaip ar taip, mudu su Ridle turime Linai staigmeną. Neišsiduok Ridlei, kad pasakiau, kitaip ji mane užmuš, bet mes rytoj keliam Linai puotą. Didžiajame Reivenvudo lauke.

— Verčiau pasakyk, kad juokauji.

— Staigmena, — jis iš tiesų atrodė susijaudinęs, lyg tokia puota galėtų įvykti, lyg Lina į ją eitų, o Meikonas jai leistų.

— Kas jums šovė į galvą? Linai nepatiks. Jiedvi su Ridle net nesišneka.

— Tai Linos bėdos, žmogau. Ji turėtų jas įveikti, juk jos giminaitės.