Маргарет Штоль - 16 mėnulių

— Neįmanoma. Per daug užkeikimų. Mes net nežinome, ko ieškome.

Kiekvienam įsivaizduojamam tikslui buvo atitinkama formulė. Nedorėlių apakinimas , Vandens lygio jūroje pakėlimas , Runų užkeikimas.

Bet nieko panašaus į Burtažodį , panaikinantį šeimos prakeikimų , arba Burtažodį , panaikinantį mėginimą prikelti iš mirusiųjų proproproprosenelės Ženevjevos karo didvyrį , arba Burtažodį , kuris tavo pašaukimo valandą neleistų virsti tamsiąja. Arba į tą, kurio iš tiesų ieškojome — Burtažodį savo merginai išgelbėti (kai pagaliau ją turi), kol dar ne per vėlu.

Vėl įsigilinau į turinį: MALDAWIMAJ, UZKEJKIMAI, REJKALAVIMAJ, PRAKEJKIMAJ, PIKTADARISTES.

— Nesijaudink, Lina, rasime išeitį, — bet taip sakydamas nebuvau tuo tikras.

Kuo ilgiau knyga gulėjo viršutinėje spintos lentynoje, tuo labiau ėmiau justi, kad mano kambarys lankomas vaiduoklių. Tai jutome abu kiekvieną naktį; sapnai, kurie iš pradžių tik panėšėjo į košmarus, darėsi vis baisesni. Jau kelios naktys nemiegojau ilgiau kaip po porą valandų. Kas kartą užsimerkus, kas kartą užmigus jie jau būdavo ten. Laukdavo. Maža to, tai būdavo vis tas pats košmaras, kuris vis sukdavosi uždaru ratu. Kas naktį aš vėl prarasdavau Liną, ir tai mane žudė.

Turėjau vienintelę strategiją — neužmigti. Prisipumpavęs cukraus ir kofeino nuo išgertos kokakolos ir „Red Bull“ žaisdavau vaizdo žaidimus. Skaitydavau viską nuo „Tamsos širdies“ iki savo mėgstamo „Sidabrinio banglentininko“ numerio, to, kuriame Galaktas praryja visatą; vis skaitydavau ir skaitydavau. Vis dėlto jei kam teko nemiegoti kelias naktis, tas žino, kad trečią ar ketvirtą naktį būni toks pavargęs, kad beveik gali užmigti stovėdamas.

Net Galaktas neištvertų.

Gaisras.

Visur siautė ugnis.

Ir dūmai. Mane dusino dūmai ir pelenai. Tamsu, nors į akį durk; nieko nematyti. O karštis it švitriniu popieriumi dreskia man odą.

Nieko negirdėjau, tik ugnies ūžimą.

Net negirdėjau Linos šauksmo, tik savo galvoje.

Paleisk! Tu privalai ištrūkti!

Jutau traškant riešo kaulus, trūkinėjančius po vieną kaip nedidelės gitaros stygos. Ji paleido mano riešą, lyg tikėdamasi, kad atgniaušiu pirštus, bet aš nepasidaviau.

Nedaryk taip , Lina! Laikykis už mano rankos!

Paleisk mane! Prašau... gelbėkis!

Nė už ką!

Vis dėlto jutau ją slystančią pro pirštus. Mėginau įsitverti stipriau, bet ji slydo...

Pašokau ir atsisėdau lovoje kosėdamas. Viskas buvo taip tikra, net burnoje jutau dūmus. Bet kambaryje nebuvo karšta; jis buvo atvėsęs. Langas vėl atdaras. Mėnesiena leido akims greičiau nei įprastai prisitaikyti prie tamsos.

Akies krašteliu kažką pastebėjau. Šešėliuose kažkas judėjo.

Mano kambaryje kažkas buvo.

— Ak tu, kipše neraliuotas!

Jis mėgino pasprukti nepastebėtas, bet nesuskubo. Žinojo, kad jį pamačiau. Tad padarė tai, kas ir beliko. Atsigręžė į mane.

— Nors savęs nelaikau ypač šventu, ar galėčiau tave taisyti, jei pats mėginu taip neelegantiškai išeiti? — Meikonas nusišypsojo savąja Kerio Granto šypsena ir priėjo prie lovos galo. Vilkėjo ilgą juodą apsiaustą ir tamsias laisvas kelnes. Atrodė išsipustęs lyg kokiam nors šimtmečio pradžios vakarui mieste, o ne šiuolaikiniam įsilaužimui. — Sveikas, Itanai.

— Ką, po galais, veikiate mano miegamajame?

Jis atrodė sutrikęs; tai reiškė, kad ant liežuvio galo Meikonas neturėjo greito ir žavaus paaiškinimo.

— Painu paaiškinti.

— Na, tai išpainiokite. Nes vidury nakties įlipote pro mano langą, tad esate arba koks nors vampyras, arba koks nors iškrypėlis, arba viskas kartu. Tai kuris gi iš jų?

— Mirtingieji, jums viskas vien tik juoda arba balta. Aš nei medžiotojas, nei skriaudikas. Tikriausiai painioji mane su mano broliu medžiotoju. Kraujas manęs nedomina, — nuo šios minties jis nusipurtė. — Nei kraujas, nei kūnas, — jis pasukiojo tarp pirštų cigarą ir prisidegė. Rytoj jį užuodusi Ama gaus priepuolį. — Tiesą sakant, nuo jų mane pykina.

Man seko kantrybė. Nemiegojau kelias naktis ir jaučiausi pavargęs nuo tokio išsisukinėjimo. Laukiau atsakymų ir norėjau juos gauti dabar.

— Man gana jūsų mįslių. Atsakykite į klausimą. Ką darote mano kambaryje?

Jis priėjo prie pigios sukamosios kėdės šalia rašomojo stalo ir vienu plačiu judesiu atsisėdo.

— Tarkime, slapta klausiausi.

Pakėliau senus Džeksono vidurinės krepšinio komandos marškinėlius, susuktus ir numestus ant grindų, ir per galvą užsitempiau.

— Slapta klausėtės būtent ko? Čia nieko nėra. Aš miegojau.

— Ne, tiesą sakant, tu sapnavai.

— Iš kur žinote? Ar tai viena jūsų kerėtojiškų galių?

— Turbūt ne. Aš — ne kerėtojas, iš tikrųjų toks nesu.

Man užgniaužė gerklę. Meikonas Reivenvudas niekuomet dieną neišeidavo iš savo namų; jis geba atsirasti iš niekur, stebėti žmones savo vilko, besidedančio šunimi, akimis ir nė nemirktelėjęs beveik pribaigti tamsiąją kerėtoją. Jei jis ne kerėtojas, tuomet liko tik vienas paaiškinimas.

— Tai jūs vampyras.

— Tikrai ne, — jis atrodė pasipiktinęs. — Tai tokia banali frazė, tokia klišė, — ji manęs nepuošia. Vampyrų nėra. Ko gero, tu tiki dar ir vilkolakiais bei ateiviais. Dėl to kaltinčiau televiziją, — jis giliai įtraukė cigaro dūmo. — Man labai nemalonu tave nuvilti. Aš — nelabasis. Neabejoju, anksčiau ar vėliau Amarija pati tau būtų pasakiusi, nes ji, regis, pasiryžusi atskleisti visas mano paslaptis.

Nelabasis? Net nežinojau, ar išsigąsti. Tikriausiai atrodžiau sutrikęs, nes Meikonas pajuto būtinybę paaiškinti išsamiau.

— Tokie džentelmenai kaip aš iš prigimties turi tam tikrų galių, bet tos galios atitinka mūsų jėgas, kurias turime reguliariai papildyti , — kažkodėl tai, kaip jis ištarė paskutinį žodį, kėlė nerimą.

— Ką turite galvoje, sakydamas „papildyti“?

— Mes, kaip čia pasakius, mintame mirtingaisiais, jais papildome savo jėgas.

Kambarys ėmė siūbuoti. O gal susiūbavo Meikonas.

— Itanai, sėskis. Atrodai mirtinai išblyškęs, — Meikonas skubiai priėjo prie manęs ir nuvedė prie lovos. — Kaip sakiau, žodį „mintame“ vartoju nerasdamas tinkamesnio. Tik kruvinosios piktosios dvasios minta mirtingųjų krauju, o aš — ne kruvinoji piktoji dvasia. Nors ir jos, ir aš esame lilumai, gyvename visiškoje tamsoje, aš esu daug labiau evoliucionavusi būtybė. Imu tai, ko jūs, mirtingieji, apsčiai turite, ko jums net nereikia.

— Ką tokį?

— Sapnus. Suirusias nuotrupas. Mintis, troškimus, baimes, prisiminimus — jūs jų net nepasigendate, — žodžiai biro jam iš burnos, lyg norėtų jais užburti. Pajutau, kad iš visų jėgų stengiuosi juos apdoroti mėgindamas suvokti, ką jis sako. Mano protas buvo lyg susuktas į storą vilną.

Ir tada staiga suvokiau. Jutau, kaip galvoje it dėlionėje jungiasi atskiri gabalėliai.

— Sapnai... jūs juose dalyvavote? Siurbėte juos man iš galvos? Tai dėl to negaliu prisiminti viso sapno?

Jis nusišypsojo ir užgesino cigarą į tuščią kokakolos skardinę ant mano stalo.

— Prisipažįstu kaltas. Išskyrus „siurbimą“. Ne pats mandagiausias išsireiškimas.

— Jei jūs tas, kuris siurbia... vagia mano sapnus, tuomet žinote jų pabaigą. Žinote, kas galiausiai nutinka. Galite mums pasakyti, kad galėtume to išvengti.

— Ne visai taip. Nuotrupas išrenku ir paimu gan apgalvotai.