Маргарет Штоль - 16 mėnulių

— Kodėl nenorite, kad žinotume, kuo viskas baigsis? Jei žinosime sapno pabaigą, gal galėsime jos išvengti.

— Regis, tu jau ir taip per daug žinai, o aš ir pats ne viską suprantu.

— Nors kartą baikite kalbėti mįslėmis! Vis kartojate, kad galiu apsaugoti Liną, kad turiu galios. Kodėl, pone Reivenvudai, nepasakote, kas, po galais, iš tiesų vyksta? Man įgriso ir aš pavargau būti stumdomas!

— Sūnau, negaliu papasakoti, ko nežinau. Tu esi šiokia tokia paslaptis.

— Aš jums ne sūnus.

— Melchizedekai Reivenvudai! — Amos balsas suskambo kaip varpas.

Meikono šaltakraujiškumas ėmė blėsti.

— Kaip drįsti be mano leidimo ateiti į šiuos namus! — Ji stovėjo su chalatu ir laikė ilgą karoliukų vėrinį. Jei nežinočiau, būčiau pamanęs, kad tai karoliai. Ama piktai pakratė kumštyje sugniaužtą amuletą. — Esame sutarę. Į šiuos namus įeiti draudžiama. Savo purviniems darbeliams pasiieškok kitos vietos.

— Ne taip viskas paprasta, Amarija. Berniukas sapnuoja tokius dalykus, kurie pavojingi jiems abiem.

Amos akyse plieskė įniršis.

— Ar minti mano berniuko sapnais? Ar tą nori pasakyti? Gal dėl to turėčiau pasijusti geriau?

— Nurimk. Nesuprask visko tiesiogiai. Aš tik darau, kas būtina, norint apsaugoti juos abu.

— Melchizedekai, žinau, ką darai ir kas esi, ir, kai ateis laikas, turėsi reikalų su velniu. Nedrįsk nešti to blogio į mano namus.

— Amarija, aš jau seniai pasirinkau. Priešinausi tam, kuo man buvo lemta tapti. Priešinuosi kiekvieną savo gyvenimo naktį. Bet nesu tamsusis ir toks nebūsiu, kol turiu man rūpintį vaiką.

— Tai nekeičia tavo esmės. Ne tokią išeitį tau reikia pasirinkti.

Meikono akys susiaurėjo. Buvo aišku, kad susitarimas tarp jų yra keblus ir kad čia ateidamas jis jį sulaužė. Kiek kartų? Net nežinojau.

— Kodėl nepasakote, kas nutinka sapno pabaigoje? Turiu teisę žinoti. Tai mano sapnas.

— Tai galingas sapnas, trikdantis sapnas, ir Linai nereikia jo sapnuoti. Ji jam dar nepasiruošusi, o judu taip nepaaiškinamai susiję. Ji mato, ką tu matai. Tad gali suprasti, kodėl turėjau tą dalį atimti.

Manyje susikaupė įniršis. Buvau taip įpykęs, piktesnis nei ponia Linkoln, kai atsistojusi šmeižė Liną Drausmės komiteto posėdyje, piktesnis nei tada, kai tėvo kabinete aptikau prikeverzotų lapų šūsnis.

— Ne, nesuprantu. Jei žinote ką nors, kas gali jai padėti, kodėl nepasakote? O gal liaukitės mane apgaudinėjęs ir leiskite pačiam pamatyti savo sapną?

— Aš tik stengiuosi ją apsaugoti. Myliu Liną ir niekuomet...

— Žinau, girdėjau. Niekuomet jos nenuskriaustumėte. Tik pamiršote pasakyti, kad niekuo jai ir nepadėtumėte.

Jis sukando dantis. Dabar jis įpyko; dabar jau mokėjau tą pyktį atpažinti. Bet nė akimirkai neatsisakė savo vaidmens.

— Itanai, bandau apsaugoti ją ir tave. Žinau, tau patinka Lina ir tu siūlai jai tam tikrą globą, bet yra dalykų, kurių dabar neįžvelgi, dalykų, kurie mums nepavaldūs. Vieną dieną tu suprasi. Tiesiog judu su Lina per daug skirtingi.

Skirtingos rūšys. Lygiai taip pat anas Itanas rašė Ženevjevai. Kuo puikiausiai supratau. Per daugiau kaip šimtą metų niekas nepasikeitė.

Jo akys sušvelnėjo. Pamaniau, gal jam pagailo manęs, bet tai buvo kažkas kita.

— Galiausiai tau teks vilkti tą naštą. Visuomet ji tenka mirtingajam. Patikėk manimi, aš žinau.

— Aš nepasitikiu jumis, ir jūs klystate. Mes ne tokie jau skirtingi.

— Mirtingieji. Pavydžiu jums. Manote, kad galite ką nors pakeisti. Sustabdyti visatą. Atitaisyti, kas seniai padaryta, dar prieš jums ateinant. Jūs tokios nuostabios būtybės, — jis kalbėjo man, bet atrodė, kad kalba jau ne apie mane. — Atsiprašau už įsibrovimą. Leisiu tau miegoti.

— Tik nelįskite į kambarį, pone Reivenvudai. Ir man į galvą.

Jis pasuko durų link, ir mane tai nustebino. Tikėjausi, kad išeis, kaip atėjo.

— Dar vienas dalykas. Ar Lina žino, kas jūs?

Jis nusišypsojo.

— Žinoma. Tarp mudviejų nėra paslapčių.

Aš neatsakiau į jo šypseną. Tarp jųdviejų yra paslapčių, net jei ši paslaptis — ne paslaptis, ir mudu su Meikonu tą žinojome. Jis nusigręžė, apsiaustas suplazdėjo ir jis dingo.

Štai taip.

2.05

Hani Hilio mūšis

Kitą rytą pabudau tvinkčiojančia nuo skausmo galva. Nemaniau, kaip dažnai nutinka pasakojimuose, kad viso to apskritai nebuvo. Netikėjau, kad praėjusią naktį Meikono Reivenvudo atsiradimas mano miegamajame ir išnykimas tebuvo sapnas. Daugybę mėnesių po mamos avarijos kas rytą atsibusdavau tikėdamas, kad tai tik blogas sapnas. Daugiau niekada nedarysiu tokios klaidos.

Šįkart žinojau: jei atrodo, kad viskas pasikeitė, tai taip ir yra. Jei atrodo, kad dedasi vis keistesni dalykai, tai taip ir yra. Jei atrodo, kad mudviem su Lina lieka vis mažiau laiko, vadinasi, tai tiesa.

Šešios dienos, ir tai dar ne viskas. Reikalai atrodė nekokie. Tiek tegalėjome pasakyti. Tad, žinoma, nieko nesakėme. Mokykloje darėme ką ir visuomet. Koridoriuje laikėmės už rankų. Bučiuodavomės prie galinių spintelių, iki įskausdavo lūpos ir pasijusdavome lyg nupurtyti elektros srovės. Gyvenome savame burbule, džiaugėmės įsivaizduojamu įprastu gyvenimu arba tuo trupučiu, kuris mums liko. Ir kalbėdavomės, visą dieną kalbėdavomės, kiekvieną minutę per visas pamokas, netgi per tas, kai nesėdėdavome kartu.

Lina man pasakojo apie Barbadosą, kur vanduo ir dangus susijungia plona žydra linija, ir nebegali atsikirti, kas yra kas, o aš tuo metu lipdymo pamokoje dariau virvelinės keramikos puodą.

Lina pasakojo man apie savo senelę, kuri leisdavo jai gerti „7-Up“ pro raudoną saldymedžio šiaudą, kai per anglų kalbos pamoką rašėme rašinį pagal „Daktarą Džekilą ir poną Haidą“, o Savana Snou pliaukšėjo savo kramtomąja guma.

Lina pasakojo man apie Meikoną, kuris, nepaisydamas sunkumų, aplankydavo ją per kiekvieną gimtadienį, kad ir kur ji būtų, kiek ji save prisimena.

Tą naktį, ilgas valandas praleidę prie „Mėnulių knygos“, stebėjome tekančią saulę, nors ji buvo Reivenvude, o aš namie.

Itanai?

Aš čia.

Man baisu.

Žinau. Turėtum šiek tiek pamiegoti , Lina.

Nenoriu miegui švaistyti laiko.

Ir aš nenoriu.

Bet abu žinojome, kad ne dėl to. Nė vienas iš mudviejų nė kiek netroškome sapnuoti.

PASZAUKIMO NAKTI, PACZIA SILPNIAUSIA NAKTI, KAJ WIDUJE ESANTI TAMSA ISAKO PAKLUSTI ISZORINEI TAMSAI IR GALIOS ZMOGUS ATSIWERIA DIDZIAJAI TAMSAI BE APGINTIES, SUVARZIMU, SAUGANCZIU UZKEIKIMU IR ATSPARUMO. SMERTIS, APLANKIUSI PASZAUKIMO WALANDA, IRA GALUTINE IR AMZINA...

Lina užvertė knygą.

— Daugiu negaliu šito skaityti.

— Ne juokai. Nenuostabu, kad tavo dėdė visą laiką taip jaudinasi.

— Negana to, kad galiu virsti kokiu nors piktuoju demonu, pasirodo, galiu numirti amžiams. Dar viena pakibusi grėsmė.

— Supratau. Demonas. Mirtis. Pražūtis.

Mudu vėl buvome Grinbrajerio sode. Lina padavė man knygą, nuvirto ant nugaros ir įsmeigė akis į dangų. Vyliausi, kad ji žaidžia su debesimis, užuot graužusis, kiek mažai mudu išsiaiškinome per šias popietes su knyga. Vis dėlto neprašiau man pagelbėti, kai verčiau jos lapus mūvėdamas senas Amos sodo pirštines — gerokai man per mažas.

„Mėnulių knyga“ turėjo tūkstančius puslapių, o kai kuriuose buvo užrašyta ne po vieną užkeikimą. Nebuvo jokio rimo, jokios organizuotos struktūros, — bent jau aš nieko neįžvelgiau. Paaiškėjo, kad turinys tebuvo kaži koks pokštas, labai apytiksliai nusakantis, ką galima rasti knygoje. Verčiau lapus vildamasis ką nors aptikti. Bet daugumoje puslapių, regis, tebuvo kažkokie svaičiojimai. Spoksojau į žodžius, kurių nesupratau.