Маргарет Штоль - 16 mėnulių

Žinojau, kad jis paveiktas, Ridlės apsėstas zombis, bet vis tiek jis mane erzino.

— Pats nežinai, ką kalbi. Verčiau nesikišk. Patikėk manim.

Jis atplėšė pakelį „Slim Jim“ ir atsikando dešrelės.

— Kodėl gi, žmogau. Mes tik mėginame surengti Linai ką nors malonaus. Neatrodo, kad būtų daug žmonių, norinčių iškelti jai puotą.

— Tuo labiau nereikėtų to daryti. Niekas neateis.

Jis nusiviepė ir susikišo likusią dešrelę į burną.

— Visi ateis. Visi jau eina. Bent taip sako Ridlė.

Ridlė. Žinoma. Paskui ją kaip paskui stebuklingą fleitininką tuoj sekios visas prakeiktas miestelis, tereikės lyžtelėti ledinuką.

Linkas, regis, kitaip suvokė padėtį.

— Pirmą kartą pasirodys mano grupė, „Šventieji roleriai".

— Kas tokie?

— Mano naujoji grupė. Žinai, aš ją įkūriau bažnyčios stovykloje.

Nenorėjau nieko daugiau žinoti, kas nutiko per žiemos atostogas. Džiaugiausi, kad jis apskritai grįžo sveikas.

Ponas Li pabrėžtinai pokštelėjo į lentą, rašydamas didžiulį aštuonetą.

— Galų gale Hačas neįveikė konfederatų pozicijų ir atitraukė savo pajėgas — aštuoniasdešimt devyni nukauti vyrai ir šeši šimtai dvidešimt devyni sužeisti. Konfederatai laimėjo mūšį netekę tik aštuonių vyrų. Ir štai todėl jūs rytoj prisijungsite prie manęs per Hani Hilio mūšio gyvosios istorijos inscenizaciją.

Gyvoji istorija. Šitaip žmonės, kaip ir ponas Li, vadino Pilietinio karo inscenizacijas, ir jie nejuokaudavo. Kiekviena smulkmena būdavo tiksliai atkuriama, pradedant uniformomis ir baigiant karių išdėstymu mūšio lauke.

Linkas nusiviepė man kaip reklaminis „Slim Jim“ veidas.

— Nesakyk Linai. Norime, kad ji nustebtų. Tai bus lyg ir gimtadienio dovana nuo mudviejų.

Tylėdamas spoksojau į jį. Galvojau apie Liną: niūrią jos nuotaiką ir oranžinį kalėjimo kombinezoną. Paskui apie Linko neabejotinai siaubingą grupę, Džeksono vidurinės šokius, Emilę Ašer ir Savaną Snou, puolusius angelus, Ridlę ir Reivenvudą, o kur dar tolumoje sproginėjantis Hani Hilis. Viską nepritariamai stebint Meikonui, kitiems pakvaišusiems Linos giminaičiams ir mamai, kuri bando ją nužudyti. Ir šuniui, kurio dėka Meikonas mato kiekvieną mūsų žingsnį.

Nuskambėjo skambutis. Staigmena — pernelyg menkas žodis apibūdinti, ką ji pajus. O aš esu tas, kuriam teks jai pranešti.

— Atvykę į inscenizaciją nepamirškite užsiregistruoti. Neužsiregistravusieji negaus įskaitos! Ir nepamirškite likti lynais atitvertoje saugioje zonoje. Nesitikėkite, kad jei jus nušaus, gausite aukščiausią šio dalyko įvertinimą, — sušuko ponas Li mums vorele žengiant pro duris.

Būti nušautam dabar neatrodė pats blogiausias dalykas pasaulyje.

Pilietinio karo inscenizacijos — tikrai keistas reiškinys, ir Hani Hilio mūšio inscenizacija nebuvo išimtis. Kam turėtų būti įdomu persirengti drabužiu, kuris išties atrodo kaip prakaitą varantis vilnonis Helovino kostiumas? Kas norėtų bėgioti šaudydamas iš senovinio šautuvo, tokio nesaugaus, kad, buvo pasakojama, kartais iš jo iššovus šauliui nutraukdavo ranką. Beje, taip mirė Erlas Itonas vyresnysis. Kam turėtų rūpėti atkurti mūšius, vykusius kare prieš beveik šimtą penkiasdešimt metų, kuriame Pietūs, tiesą sakant, nelaimėjo? Kas norėtų to imtis?

Gatline, kaip ir daugumoje Pietų valstijų, atsakymas buvo vienas: tavo gydytojas, tavo advokatas, tavo pamokslininkas, vaikinas, kuris remontuoja tavo automobilį, kuris pristato tau paštą, tikriausiai tavo tėtis, visi dėdės ir pusbroliai, tavo istorijos mokytojas (ypač jei jis ponas Li) ir būtinai miestelio ginklų parduotuvės savininkas. Atėjus antrai vasario savaitei, ar lytų, ar šviestų saulė, Gatlinas gyveno vien tik Hani Hilio mūšio inscenizacija ir rūpinosi vien ja.

Hani Hilis buvo Mūsų Mūšis. Nežinau, kodėl buvo taip nuspręsta, bet buvau beveik tikras, kad tai kažin kaip siejosi su septyniomis patrankomis. Hani Hiliui miestelio žmonės ruošdavosi ištisas savaites. Dabar, kai mūšis buvo visai čia pat, visoje apygardoje buvo garinamos ir lyginamos konfederatų uniformos, ore sklandė šiltos vilnos kvapas. Valomi Vitvorto šautuvai ir blizginami kardai, o pusė miestelio vyrų pastarąjį savaitgalį praleido pas Bufordą Redfordą gamindami savadarbius šaudmenis, nes jo žmonai tas kvapas nekliuvo. Našlės skalbė paklodes ir šaldė pyragus šimtams turistų, užgriūsiančių miestelį, kad išvystų gyvąją istoriją. ARD narės ne vieną savaitę rengėsi savo inscenizacijos versijai — Pietų paveldo ekskursijoms, o jų dukterys du šeštadienius kepė tortus, kurie bus patiekiami sugrįžus iš ekskursijų.

Ši dalis buvo ypač įdomi, nes ARD narės, tarp jų ir ponia Linkoln, ekskursijas vesdavo pasidabinusios to laikmečio suknelėmis; įsisprausdavo į korsetus ir daugybę apatinių sijonų, dėl to atrodydavo kaip dešrelės, tuoj išsprogdinsiančios savo apvalkalus. Ir ne tik jos; jų dukterys, tarp jų Savana ir Emilė, busimoji ARD karta, vilkėdamos „Namelio prerijose“ personažų kostiumus turėjo krapštinėtis apie istorinius kolonijinius namus. Ekskursija visuomet prasidėdavo nuo ARD būstinės, nes tai buvo antras seniausias Gatlino pastatas. Spėliojau, ar stogas bus pataisytas laiku. Negalėjau susilaikyti — įsivaizdavau tas moteris, vaikštinėjančias po Gatlino istorijos draugiją ir rodančias į dygsniuotų antklodžių žvaigždžių pavidalo ornamentus virš šimtų kerėtojų rankraščių ir dokumentų, žemai apačioje laukiančių kitos ne darbo dienos.

ARD ne vienintelė įsitraukdavo į veiksmą. Karas tarp valstijų dažnai būdavo minimas kaip „pirmas šiuolaikinis karas“, vis dėlto jei savaitę prieš inscenizaciją būtum pasivaikščiojęs po Gatliną, nieko šiuolaikiška nepamatytum. Būdavo išstatomos visos Pilietinio karo relikvijos: nuo arklių traukiamų vežimų iki haubicų, apie kurias kiekvienas miestelio darželinukas galėjo papasakoti, jog tai artilerijos pabūklas, užkeltas ant poros seno vežimo ratų. Sesutės net išsitraukdavo autentišką Konfederacijos vėliavą ir prismeigdavo virš laukujų durų, nes aš atsisakydavau ją kabinti balkone. Nors visa tai buvo tik proga pasirodyti, čia aš nubrėždavau ribą.

Dieną prieš inscenizaciją vykdavo didžiulis paradas, kuris inscenizacijos dalyviams suteikdavo galimybę su visomis regalijomis pražygiuoti per miestelį turistams prieš akis, nes kitą dieną jie būdavo tokie aprūkę ir purvini, kad niekas ir nebūtų pastebėjęs žvilgančių žalvarinių autentiškų jų frenčių sagučių.

Po parado vykdavo didelė šventė su keptu paršiuku, bučinių palapine ir senovinių pyragų pardavinėjimu. Ama dienų dienas kepdavo. Be apygardos mugės, šis renginys jai buvo didžiausia pyragų paroda ir geriausia proga nugalėti savo priešes. Jos pyragai visuomet būdavo perkamiausi. Ponią Linkoln ir ponią Snou tai varė iš proto, o Amai tai buvo didžiausias stimulas taip pašėlusiai kepti. Visų labiausiai jai patikdavo versti raudonuoti ARD moteris dėl jų antrarūšių pyragų ir nušluostyti joms nosis.

Tad kiekvienais metais, kai priartėdavo antra vasario savaitė, gyvenimas, kokį pažinojome, liaudavosi egzistavęs, ir visi atsidurdavome Hani Hilio mūšio laike, apie 1864-uosius. Šie metai nebuvo išimtis, išskyrus vieną keistą papildymą. Šiais metais, kai į miestą sunkvežimiukai atitempė dvivamzdžius pabūklus ir priekabas žirgams — mat kiekvienas save gerbiantis inscenizacijos kavaleristas turėjo savo žirgą — buvo rengiamasi ir kitokiam mūšiui.

Tik šis mūšis prasidėjo ne prie antro seniausio Gatlino pastato, bet prie pirmojo. Ir ten, ir čia buvo haubicų. Besirengiant šiam mūšiui šautuvai ir žirgai nerūpėjo, bet jis dėl to nė kiek nebuvo menkesnis. Atvirai kalbant, tai buvo vienintelis mūšis mieste.