Маргарет Штоль - 16 mėnulių

Netekęs kvapo atsitraukiau.

— Kur Rajana, kai jos prireikia? Tikrai reikės pagalvoti, ką dėl to daryti.

— Nesirūpink, ji apačioje, — Lina mane prisitraukė, ir ugnis židinyje suspragsėjo dar garsiau, grasindama dūmais ir liepsna įveikti kaminą.

Papuošalai, sakau jums, yra geras dalykas. Ir meilė.

Ir gal dar pavojus.

— Dėde Meikonai, einu! — Lina pasisuko į mane ir atsiduso. — Ko gero, ilgiau atidėlioti negalime. Turime leistis žemyn ir susitikti su giminaičiais, — ji žengė durų link. Skląstis atšoko pats. Pasivaipiau ir patryniau jai nugarą. Baigta.

Mums išeinant iš Linos kambario jau buvo pradėję temti. Per pietus man buvo kilusi mintis vogčiomis nusėlinti į Virtuvę, bet Lina tik užsimerkė ir pro duris į kambarį įriedėjo kambarių aptarnavimo stalelis su ratukais. Matyt, net Virtuvei šiandien buvo gaila Linos. O gal Virtuvė, kaip ir aš, taip pat menkai galėjo pasipriešinti naujai atsiradusioms Linos galioms. Prisirijau blynų su šokolado drožlėmis, primirkusių šokoladinio sirupo, kuriuos nuploviau šokoladiniu pienu. Lina suvalgė sumuštinį ir obuolį. Paskui viskas vėl ištirpo bučiniuose.

Manau, abu žinojome, kad gal paskutinį kartą taip gulinėjame jos kambaryje. Regis, daugiau nieko negalėjome padaryti. Aplinkybės klostėsi taip, kaip klostėsi, ir jei mums liko tik ši diena, tuomet privalėjome bent ją išnaudoti.

Iš tikrųjų buvau tiek pat įsibaiminęs, kiek džiugus. Vis dėlto dar nesulaukęs vakarienės jau išgyvenau geriausią ir kartu blogiausią savo gyvenimo dieną.

Mums leidžiantis laiptais pastvėriau Linos ranką. Ji tebebuvo šilta, ir iš to galėjau spręsti, kad Linos nuotaika kiek pasitaisė. Ant kaklo blykčiojo vėriniai, ore kybojo sidabrinės ir auksinės žvakės, o mes ėjome pro jas ir po jomis leidomės laiptais žemyn. Nebuvau pratęs matyti Reivenvudo tokio šventiško ir sklidino šviesos, tad kokią akimirką pasijutau beveik kaip tikrame gimtadienyje, kurį švenčia laimingi ir nerūpestingi žmonės. Kokią akimirką.

Tada pamačiau Meikoną ir tetą Dėlę. Jie abu laikė žvakes, o už jų Reivenvudą gaubė šešėliai ir tamsa. Šešėliuose judėjo kitos tamsios figūros, taip pat laikančios žvakes. Blogiausia, kad Meikonas ir Dėlė vilkėjo ilgus tamsius drabužius it nežinomo ordino apeigų patarnautojai ar druidų žyniai. Na, visai neatrodė kaip gimtadienio pokylis. Panašiau į tikrai baugias laidotuves.

Sveika sulaukus šešiolikos. Nenuostabu , kad nenorėjai nusileisti iš savo kambario.

Dabar supranti apie ką kalbėjau.

Pasiekusi paskutinę pakopą Lina sustojo ir atsigręžė į mane. Su savo senais džinsais ir jai per dideliu mano Džeksono vidurinės džemperiu su gobtuvu ji čia atrodė kaip balta varna. Abejoju, ar Lina per visą savo gyvenimą kada nors taip vilkėjo. Manau, norėjo kuo ilgiau su savimi išsaugoti gabalėlį manęs.

Nebijok. Tai tik sutvirtinimas, kuris mane apsaugos iki mėnulio patekėjimo. Kol aukštai nepakils mėnuo , nebūsiu pašaukta.

Lina , aš nebijau.

Žinau. Kalbėjau sau.

Ji paleido mano ranką ir žengė nuo paskutinio laiptelio. Kai jos pėda palietė išblizgintas juodas grindis, ji persimainė. Plevėsuojantys tamsūs sutvirtinimo drabužiai paslėpė jos kūno išlinkimus. Juodi plaukai ir juodi drabužiai susiliejo į vieną šešėlį, kuris uždengė ją nuo galvos iki kojų pirštų, liko tik veidas, švytintis kaip pats mėnuo. Ji palietė savo kaklą, ant jo tebekabėjo mano mamos auksinis žiedas. Vyliausi, kad jis padės jai prisiminti, jog esu čia, su ja. Kaip vyliausi, kad mano mama visą laiką bandė mums padėti.

Ką jie tau darys ? Juk nebus kokio nors iškrypėliško pagoniško sekso , tiesa ?

Lina prapliupo juoktis. Teta Dėlė dėbtelėjo į ją pasibaisėjusi. Risė viena ranka santūriai suglostė savo mantiją, tuo parodydama savo pranašumą, o Rajana ėmė kikenti.

— Susikaupk, — sušnypštė Meikonas.

Larkinas, kuriam kaži kaip pavyko su juoda mantija atrodyti taip pat madingai kaip ir su odiniu švarku, prunkštelėjo. Juokelius Lina paslėpė savo drabužio klostėse.

Žvakėms judant man pavyko įsižiūrėti į artimiausius veidus: Meikonas, Dėlė, Lina, Larkinas, Risė, Rajana ir Barklis. Buvo ir mažiau pažįstamų veidų. Arilija, Meikono mama, ir dar vienas vyresnis veidas, raukšlėtas ir saulės nurudintas. Net iš ten, kur stovėjau ar bandžiau išstovėti, įžiūrėjau, kaip labai ji priminė anūkę, ir aš tuoj pat suvokiau, kas ji.

Lina ją pamatė tuo pat metu kaip ir aš.

— Močiute!

— Su gimimo diena, brangioji! — Ratas trumpam prasiskyrė ir Lina puolė apkabinti žilaplaukės moters.

— Nemaniau, kad atvažiuosi!

— O kaipgi, atvažiavau. Norėjau padaryti tau staigmeną. Iš Barbadoso atvykti vienas juokas. Nespėjau nė mirktelėti ir jau buvau čia.

Ją reikia suprasti pažodžiui tiesa? Kas ji? Dar viena keliautoja , piktoji dvasia kaip Meikonas?

Itanai, ji dažna oro linijų keleivė. „United“ linijų.

Jaučiau tą patį, ką jautė ir Lina, — trumpą palengvėjimo akimirką, nors jaučiausi vis svetimesnis. Na, gerai, mano tėtis ne viso proto, mama lyg ir mirusi, o mane užauginusi moteris šį tą nutuokia apie vudu. Visa tai galėjau suvirškinti. Tik stovėdamas čia, supamas tikrų kortas besinešiojančių, mantijomis apsigobusių kerėtojų su žvakėmis rankose, jutau, kad man reikia išmanyti daug daugiau, nei buvo išmokiusi Ama. Kol jie nepradėjo kalbėti lotyniškai ir kerėti.

Meikonas žengė iš rato į priekį. Per vėlu. Jis aukštai iškėlė savo žvakę.

— Cur Luna hac Vinctum convenimus?

Teta Dėlė žengė žingsnį ir atsistojo šalia. Jos žvakė sumirgėjo, kai ji ją pakėlė ir ėmė versti:

— Kodėl sutvirtinimui susirinkome per šį mėnulį?

Ratas atsiliepė. Skanduodami jie laikė aukštai iškėlę žvakes.

— Sextusdecima Luna , Sextusdecimo Anno, Illa Capietur.

Lina atsakė jiems angliškai. Jos žvakė įsiliepsnojo, net atrodė, kad liepsna nudegins jai veidą.

— Per šešioliktą mėnulį, šešioliktais metais ji bus pašaukta. Lina stovėjo rato vidury aukštai iškėlusi galvą. Jai ant veido iš visų pusių krito žvakių šviesa. Jos žvakė ėmė degti neįprastai žaliai.

Lina , kas vyksta?

Nesijaudink. Tai sutvirtinimo dalis.

Jei tai tik sutvirtinimas, buvau beveik tikras, kad pašaukimui aš nepasiruošęs.

Meikonas ėmė kartoti užkeikimą, kurį prisiminiau iš Helovino. Kaip jis vadinosi?

Sanguis sanguinis mei, tutela tua est.

Sanguis sanguinis mei, tutela tua est.

Sanguis sanguinis mei , tutela tua est.

Kraujau kraujo mano, tu esi apgintis!

Lina išblyško. Sanguinis ratas. Štai kas tai. Ji iškėlė žvakę aukštai virš galvos ir užsimerkė. Žalia liepsnelė plykstelėjo ir virto didžiule oranžine ir raudona liepsna, sprogo, ir nuo jos žvakės liepsna persimetė į visas kitas rato žvakes.

— Lina! — bandžiau perrėkti sprogimo griausmą, bet ji neatsiliepė. Ugnies purslai tiško į tamsą virš galvų, kilo taip aukštai, kad suvokiau, jog šią naktį virš Reivenvudo nėra jokio stogo, jokių lubų. Ugnis tvoskė karščiu ir akino, aš ranka užsidengiau akis. Apie nieką negalėjau galvoti, tik apie Heloviną. O jei vėl viskas pasikartos? Mėginau prisiminti, ką jie darė tą naktį, norėdami atremti Sarafiną. Ką jie kartojo? Kaip Meikono motina tai pavadino?

Sanguinis. Bet negalėjau prisiminti žodžių, nemokėjau lotyniškai ir pirmą kartą pasigailėjau nestojęs į klasikos klubą.