Маргарет Штоль - 16 mėnulių

Nelaukta puota, į kurią susirenka visa mokykla. Šis punktas taip pat tikriausiai buvo įtrauktas į Linos „normalios mokinukės“ sąrašą. Ji galėjo susitaikyti su tuo, kad yra kerėtoja. Tačiau pavargo būti atstumtąja.

Larkinas pažvelgė į Meikoną.

— Jūs nepriversite jų išsiskirstyt. Geriau viską baikime. Visąlaik būsiu su ja, aš arba Itanas.

Linkas prasibrovė į minios priekį.

— Žmogau, eime! Mano grupė, „Šventieji roleriai“, tai mūsų debiutas Džeksono vidurinėje. Bus nuostabu!

Nebuvau matęs tokio laimingo Linko. Įtariai dirstelėjau į Ridlę. Ji gūžtelėjo pečiais ir toliau čiulpė savo ledinuką.

— Niekur mes neisime. Tik ne šįvakar, — negalėjau patikėti, kad Linkas čia. Jei sužinotų jo mama, gautų širdies smūgį.

Larkinas žiūrėjo į Meikoną, kuris atrodė suirzęs, ir į tetą Dėlę, kuri buvo apimta panikos. Šį vakarą jie mažiausiai norėjo išleisti Liną iš akių.

— Ne, — Meikonas net nesvarstė.

Larkinas pamėgino dar kartą.

— Penkioms minutėms.

— Jokiu būdu!

— Kada kitą kartą kas nors iš mokyklos iškels jai puotą?

Meikonas nė nemirktelėjo.

— Tikiuosi, niekada.

Linos veidas ištįso. Buvau teisus. Ji norėjo būti šios šventės dalyvė, nors šventė ir buvo netikra. Tai buvo kaip šokiai ar krepšinio varžybos. Labiausiai dėl šios priežasties ji norėjo eiti į mokyklą, kad ir kaip siaubingai su ja ten buvo elgiamasi. Štai dėl ko ji kasdien ten eidavo, nors ir tekdavo valgyti stadione ant suolo ir sėdėti matančiosios akies pusėje. Nesvarbu, kas ji buvo, kerėtoja ar ne, jai sukako šešiolika. Nors vieną naktį ji troško būti paprasta šešiolikmetė.

Reivenvude užsispyrimu Meikonui prilygo tik vienas žmogus. Jei gerai perpratau Liną, dėdei šansų nebeliko, tik ne šįvakar.

Ji priėjo prie Meikono ir įsitvėrė jam į parankę.

— Žinau, dėde Meikonai, skamba beprotiškai, bet gal galėčiau nueiti į puotą, nors trumpam? Tik paklausyti Linko grupės?

Laukiau, kada ims raitytis jos plaukai, kils išdavikas kerėtojų vėjelis. Plaukai nė nekrustelėjo. Ji nesigriebė kerėtojų magijos. Tai buvo visai kas kita. Burtai jai nebūtų padėję prasprukti pro Meikono sargybą. Teks pasitelkti senesnius kerus, stipresnius burtus, tuos, kurie nuo pat atvažiavimo į Reivenvudą labiausiai veikė Meikoną. Paprastą seną meilę.

— Kodėl nori eiti su tais jaunuoliais po visko, ką jie privertė tave iškentėti? — Girdėjau, kaip jam kalbant sušvelnėjo balsas.

— Niekas nepasikeitė. Nenoriu turėti nieko bendra su tomis mergaitėmis, bet vis tiek noriu eiti.

— Kalbi niekus, — Meikonas suirzo.

— Žinau. Ir žinau, kad tai kvaila, bet norėčiau sužinoti, ką reiškia būti normaliai. Noriu eiti į šokius ir jų nesugadinti. Noriu eiti į puotą, į kurią esu kviečiama. Noriu pasakyti, žinau, kad čia viskas — Ridlės darbas, bet ar blogai, jei man tai nesvarbu? — Ji pažvelgė į jį ir prikando lūpą.

— Negaliu leisti, net jei norėčiau. Per daug pavojinga.

Jų akys susitiko.

— Dėde Meikonai, mudu su Itanu net nepašokome. Pats sakei.

Akimirką atrodė, kad Meikonas nusileis, bet tik akimirką.

— Štai kas, ko nesakiau: priprask. Aš nė dienos nepraleidau jokioje mokykloje ir netgi nė karto sekmadienio popietę neperėjau per miestą. Visiems tenka nusivilti.

Lina metė paskutinę kortą.

— Bet šiandien mano gimtadienis! Visko gali nutikti. Gal tai paskutinė mano galimybė... — sakinio pabaiga liko neištarta.

Pašokti su savo vaikinu. Pabūti savimi. Pabūti laimingai.

Jai nereikėjo to sakyti. Visi žinojome.

— Lina, suprantu, kaip jautiesi, bet mano pareiga tave apsaugoti. Ypač šią naktį turi likti su manimi. Mirtingieji tik pridarys bėdos arba sukels skausmo. Negali būti normali. Tu tam nesukurta, — Meikonas niekada taip nekalbėjo su Lina. Abejojau, ar jis kalbėjo apie puotą, ar apie mane.

Linos akys blizgėjo, bet ji nepravirko.

— Kodėl? Argi taip blogai norėti to, ką turi jie? Ar kada pagalvojot, kad tai, ką turi jie, gali būti teisinga?

— Na ir kas? Argi tai svarbu? Esi talentas. Vieną dieną išeisi ten, kur Itanas išeiti negalės. Ir kiekviena minutė, dabar praleista kartu, taps našta, kurią turėsi vilkti visą likusį gyvenimą.

— Jis ne našta.

— O taip, našta. Jis tave silpnina ir todėl yra pavojingas.

— Jis man suteikia stiprybės, o tai pavojinga tik tau.

Žengiau tarp jų.

— Nagi, pone Reivenvudai, nesielkite taip šį vakarą.

Bet Meikonas elgėsi. Lina įniršo.

— Ką apie tai išmanote? Niekada gyvenime nebuvote prispaustas draugystės naštos, neturėjote nė vieno draugo! Nieko nesuprantate. Ir ar galėtumėte suprasti? Visą dieną miegate savo kambary, o visą naktį niūrinėjate po biblioteką. Visų nekenčiate ir manote esąs už visus geresnis. Jei nieko niekada iš tiesų nemylėjote, ar galite suprasti, kaip jaučiuosi?

Ji nusigręžė nuo Meikono, nuo mūsų visų, ir užbėgo laiptais į viršų. Paskui ją nusekė Baubas. Trinktelėjo miegamojo durys, pokštelėjimas nuaidėjo koridoriumi. Baubas atsigulė prie Linos durų.

Meikonas įdėmiai žiūrėjo į tą pusę, nors ji jau buvo dingusi. Lėtai pasisuko į mane.

— Negalėjau to leisti. Neabejoju, kad supranti.

Žinojau, kad ši naktis Linos gyvenime tikriausiai pati pavojingiausia, bet ir supratau, kad jai galbūt tai paskutinis šansas pabūti mergina, kurią visi myli. Aš supratau. Tik dabar nenorėjau būti su juo viename kambaryje.

Linkas prasispraudė į priekį pro būrį jaunuolių, tebestoviniuojančių prieškambaryje.

— Tai bus puota ar ne?

Larkinas stvėrė jo apsiaustą.

— Puota jau prasidėjo, eime iš čia. Švęsime Linos gimtadienį.

Emilė prasiveržė prie Larkino ir visi nusekė paskui juodu. Ridlė tebestovėjo tarpduryje. Ji pažvelgė į mane ir truktelėjo pečiais.

— Aš stengiausi.

Prie durų manęs lūkuriavo Linkas.

— Itanai, eime, žmogau. Eime.

Pažvelgiau į laiptų viršų.

Lina?

— Aš liksiu čia.

Senelė pasidėjo mezginį.

— Itanai, nemanau, kad ji greitai nusileistų. Gal tu eik su draugais, o po kelių minučių sugrįžk?

Bet aš nenorėjau išeiti. Gali būti, kad šį vakarą mudu paskutinįkart būsime kartu. Net jei leistume jį Linos kambaryje, vis tiek norėčiau būti su ja.

— Žmogau, bent ateik pasiklausyti mano naujos dainos. Paskui galėsi grįžti ir palaukti, kol ji nusileis, — Linkas rankoje laikė būgnininko lazdeles.

— Manau, taip būtų geriausia, — Meikonas prisipylė dar vieną taurę viskio. — Gali vėliau sugrįžti, bet dabar mums reikia aptarti kai kuriuos dalykus.

Nuspręsta. Jis mane veja lauk.

— Vieną dainą. Paskui lauksiu lauke prie namo, — pažvelgiau į Meikoną. — Trumpam.

Lauke prie Reivenvudo grūdosi publika. Vienoje pusėje stovėjo suręsta laikina scena, apšviesta kilnojamaisiais prožektoriais, kokiais būdavo apšviesta naktinė Hani Hilio mūšio dalis. Iš garsiakalbių aidėjo muzika, bet dėl tolumoje griaudėjančių patrankų ją buvo sunku girdėti.

Nusekiau paskui Linką prie scenos, ant kurios instrumentus dėliojo „Šventieji roleriai“. Jų buvo trys, ir atrodė jie apie trisdešimties. Vaikino, derinusio savo gitaros stiprintuvą, visos rankos buvo ištatuiruotos, ant kaklo kabėjo kažkas panašaus į dviračio grandinę. Boso gitaristo juodi styrantys plaukai derėjo prie juodo akių grimo. Trečio vaikino kūnas buvo taip išdabintas įveriamais papuošalais, kad skaudėjo vien į jį žiūrint. Ridlė stryktelėjo, atsisėdo ant scenos krašto ir pamojavo Linkui.