Маргарет Штоль - 16 mėnulių

— Atleisk, Savana. Gal kitą kartą, — Linkas susikišo būgnų lazdeles į užpakalinę kišenę ir nudrožė atgal į šokių aikštelę kartu su Ridle ir jos N-14 šokio judesiais. Tikriausiai tai buvo pati nuostabiausia jo gyvenimo akimirka. Galėjai pagalvoti, kad tai jis švenčia gimtadienį.

Kai daina nutilo, jis vėl užšoko ant scenos.

— Turime dar vieną, paskutinę dainą, kurią parašė gera mano draugė keliems labai ypatingiems Džeksono vidurinės žmonėms. Jūs suprasite, kas esate.

Scena aptemo. Linkas atsisegė džemperio užtrauktuką, suskambo gitaros stygos ir šviesos įsižiebė. Jis vilkėjo „Džeksono angelų“ marškinėlius nuplėštomis rankovėmis; taip pasipuošęs Linkas atrodė visiškai kvailai, kaip ir buvo sumanęs. Jei dabar jį pamatytų jo mama!

Jis palinko prie mikrofono ir ėmėsi savų burtų.

Aplink mane vien puolę angelai ,

Iš vargo gimsta vien vargai ,

Nulaužtos tavo strėlės perveria kiaurai.

Ar nematai?

Ko nekenti , tuo pats tampi ,

Nupuolęs angelas — tava lemtis.

Linos daina, ta, kurią ji parašė Linkui.

Muzika stiprėjo ir visi „angelai“ siūbavo į jiems skirto himno taktą. Gal visa tai buvo Ridlės darbas, o gal ir ne. Svarbiausia, kai daina baigėsi ir Linkas nusviedė savo sparnuotus marškinėlius į laužą, pasirodė, tarytum su marškinėliais liepsnomis virto dar keli dalykai. Viskas, kas atrodė taip sunku, taip ilgai neįveikiama, regis, išnyko kartu su dūmais.

„Šventieji roleriai“ jau seniai buvo nutilę, niekur nesimatė ir Ridlės su Linku, bet Savana ir Emilė tebebuvo malonios Linai, o visa krepšinio komanda staiga pradėjo vėl su manimi kalbėtis. Dairiausi, gal kur pamatysiu nedidelį ženklą, ledinuką. Tą išdavikiškai palaidą siūlelį, kuris išardytų visą megztinį.

Bet nieko nebuvo. Tik mėnuo, žvaigždės, muzika, šviesos ir minia. Mudu su Lina netgi nebešokome, bet vis tiek glaudėmės vienas prie kito. Siūbavome į priekį ir atgal, karščio ir šalčio srovės, elektra ir baimė pulsavo mano venomis. Kol grojo muzika, mudu buvome savo mažame burbule. Nebebuvome vieni mūsų oloje po jos antklode, bet vis tiek buvo gera.

Lina švelniai atsitraukė — taip ji darydavo, kai kas nors jai šaudavo į galvą, — ir įdėmiai pažvelgė į mane. Lyg pirmąkart matytų.

— Kas negerai?

— Nieko. Aš... — ji nervingai prikando apatinę lūpą ir giliai atsikvėpė. — Na, tik noriu tau kai ką pasakyti.

Bandžiau perskaityti jos mintis, perprasti jos veidą, ką nors. Pasijutau taip, lyg vėl būtų ta savaitė prieš Kalėdų atostogas ir mudu stovėtume Džeksono koridoriuje, o ne Grinbrajerio lauke. Mano rankos tebelaikė apkabinusios jos liemenį, ir man teko tramdyti norą apkabinti ją tvirčiau, kad ji niekur neišsprūstų.

— Kas tai? Gali man sakyti viską.

Ji uždėjo rankas man ant krūtinės.

— Jei kas nors šiąnakt nutiktų, norėjau, kad žinotum...

Ji pažvelgė man į akis, ir išgirdau taip aiškiai, lyg būtų sukuždėjusi man į ausį, išskyrus tai, kad šitaip tie žodžiai reiškė daug daugiau, nei garsiai ištarti. Ji pasakė juos vieninteliu būdu, kuris mudviem buvo svarbus. Taip, kaip suradome vienas kitą nuo pat pradžių. Taip, kaip visuomet surasdavom vienas kitą.

Aš myliu tave, Itanai.

Akimirką nežinojau, ką pasakyti, nes frazės „aš tave myliu“ atrodė negana. Ji neatskleidė visko, ką norėjau pasakyti: kad ji išgelbėjo mane nuo šito miesto, nuo mano gyvenimo, mano tėčio. Nuo manęs paties. Kaip galima trimis žodžiais visa tai pasakyti? Negalima, bet vis tiek juos ištariau, nes taip galvojau.

Ir aš tave myliu, Lina. Manau, visuomet mylėjau.

Ji vėl prigludo prie manęs, padėjo galvą ant peties, ir aš jutau šiltus jos plaukus sau prie smakro. Ir pajutau dar kai ką. Tą jos dalį, kurios, maniau, niekuomet nepasieksiu, tą dalį, kurią ji laikė atitvėrusi nuo pasaulio. Jutau, kaip ji atsiveria tiek, kad galėtų mane įsileisti. Ji man dovanojo dalį savęs, vienintelę dalį, kuri tikrai priklausė jai. Norėjau įsiminti šį jausmą, šią akimirką, užfiksuoti kaip nuotrauką, į kurią galėčiau žiūrėti kada panorėjęs.

Troškau, kad šitaip liktume visą amžinybę.

Paaiškėjo, kad truko dar lygiai penkias minutes.

2.11

Mergina su ledinuku

Mudu su Lina tebesiūbavome į muzikos taktą, kai alkūnėmis kelią pro minią prasiskynė Linkas.

— Ei, žmogau, visur tavęs ieškojau, — Linkas pasilenkė ir rankomis atsirėmė į kelius mėgindamas atgauti kvapą.

— Kas dega?

Linkas atrodė sunerimęs; vaikinui, kuris didumą laiko mėgindavo sugalvoti, kaip „pakabinti“ merginą ir tuo pat metu pasislėpti nuo mamos, tai buvo neįprasta.

— Tavo tėtis. Jis „Kritusių karių“ balkone viena pižama.

Pasak „Pietų Karolinos lankytojų vadovo“, „Kritę kariai“ buvo Pilietinio karo muziejus. Bet iš tiesų tai buvo tik senas Geilono Ivanso namas, prikimštas jam atmintinų Pilietinio karo daiktų. Savo namą ir kolekciją Geilonas paliko dukteriai Verai, kuri taip troško tapti ARD nare, kad leido poniai Linkoln ir jos bičiulėms atnaujinti namą ir paversti jį vieninteliu Gatlino muziejumi.

— Puiku, — negana, kad namie daro man gėdą. Dabar tėtis sumanė imtis naujos veiklos. Linkas atrodė sutrikęs. Jis tikriausiai tikėjosi, kad nustebsiu sužinojęs, jog tėtis bastosi viena pižama. Jis nė nenutuokė, kad šitaip būna kasdien. Suvokiau, kiek mažai Linkas iš tikro žino apie mano gyvenimą šiomis dienomis, turint galvoje, kad yra geriausias mano draugas, vienintelis draugas.

— Itanai, jis užsilipęs ant balkono, lyg norėtų nušokti. Neįstengiau pajudėti. Girdėjau, ką jis pasakė, bet reaguoti nepajėgiau. Pastaruoju metu gėdijausi savo tėčio. Bet vis tiek jį mylėjau, kad ir koks jis būtų — pamišęs ar ne, ir negalėjau jo prarasti. Iš tėvų jis man liko vienas.

Itanai, kas tau?

Pažvelgiau į Liną, į tas dideles susirūpinusias žalias akis. Šiąnakt galiu ir jos netekti. Galiu netekti jų abiejų.

— Itanai, girdėjai, ką sakiau?

Itanai, turi eiti. Viskas bus gerai.

— Eime, žmogau! — Linkas mane tempė. Roko žvaigždė dingo. Dabar jis buvo tiesiog geriausias mano draugas, bandantis išgelbėti mane nuo savęs. Bet negalėjau palikti Linos.

Nepaliksiu tavęs čia. Tik ne vieną.

Akies kampučiu pastebėjau Larkiną, besiartinantį prie mūsų. Jis vienai minutei išsivadavo iš Emilės glėbio.

— Larkinai!

— Kas nutiko? — Regis, jis pajuto kaži ką vykstant ir, tiesą sakant, atrodė susirūpinęs. Paprastai šio vaikino veidas sakyte sakydavo, kad jam niekas neįdomu.

— Reikia palydėti Liną namo.

— Kodėl?

— Tiesiog pažadėk, kad palydėsi ją namo.

— Itanai, man nieko nenutiks. Tu tik eik! — Lina stūmė mane prie Linko. Atrodė taip pat išsigandusi kaip ir aš. Bet aš nepajudėjau.

— Taip, žmogau. Tuoj pat ją palydėsiu.

Linkas paskutinį kartą trūktelėjo mane ir mudu ėmėme veržtis pro minią. Nes abu supratome, kad po kelių minučių galiu tapti vaikinu, kurio abu tėvai mirę.

Mes bėgome per apaugusius Reivenvudo laukus kelio ir „Kritusių karių“ pusėn. Oras buvo tirštas nuo patrankų dūmų — Hani Hilio mūšio sveikinimų, kas kelios sekundės pasigirsdavo šūvių salvė. Vakaro žygis vyko visu smarkumu. Mes artėjome prie Reivenvudo plantacijos pakraščio, kur baigiasi Reivenvudas ir prasideda Grinbrajeris. Tamsoje galėjau įžiūrėti švytintį geltoną, saugią zoną žymintį lyną.