J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

Makaliukas nematė jokio tako į šį skardį, bet tuo metu tai neatrodė svarbu, nes Klyksnė greit leidosi žemyn ir netrukus jau stovėjo ant bokšto stogo, svaigioje aukštybėje virš mėnulio pasaulio; palyginti su juo, uolos, kur gyveno Klyksnė, rodėsi žemutės ir saugios.

Didžiai Makaliuko nuostabai, stoge tuojau atsivėrė nedidelės durys ir galvą iškišo senis ilga sidabrine barzda.

— Visai neblogai! — pareiškė jis. — Skaičiavau laiką nuo tada, kai perskridai pasaulio kraštą — suskaičiavau tūkstantį mylių per minutę. Šįryt skubėjai! Džiaugiuosi, kad nesusidūrei su mano šunimi. Kažin, po šimts mėnulių, kur jis vėl nuklydo?

Jis išsitraukė milžinišką žiūroną ir priglaudė prie akies.

— Štai kur jis! Štai kur jis! — sušuko senis. — Vėl vaikosi mėnesienukes, kad jį kur galas! Nagi eikš čia, pone! Eikš čia! — riktelėjo jis užvertęs galvą ir ėmė skardžiai švilpti.

Makaliukas apsidairė galvodamas, kad tas juokingas senis turbūt pakvaišo, jei nori prisišaukti šunį švilpdamas aukštyn į dangų, bet netrukus apstulbęs pamatė virš bokšto skrendant baltą nedidelį šuniuką baltais sparnais, kuris vaikėsi kažkokius padarus, panašius į perregimas plaštakes.

— Makaliuk! Makaliuk! — sušuko senis, ir nespėjus mūsų Makaliukui nušokti nuo žuvėdros nugaros ir surikti “Aš čia!“, nespėjus net pagalvoti, iš kur senis žino jo vardą, iš dangaus nusileido skraidantis šuo ir nutūpė seniui ant peties.

Tik tada jis susivokė, kad Mėnulio Žmogaus šuns vardas tikriausiai taip pat Makaliukas. Jam tai visai nepatiko, bet kadangi niekas nekreipė į jį dėmesio, tai vėl pritūpė ir ėmė niurzgėti po nosimi.

Mėnulio Žmogaus Makaliukas pastatė ausis, iškart nušoko seniui nuo peties ant bokšto stogo ir ėmė kaip pakvaišęs loti; paskui nusiraminęs pritūpė ir suurzgė:

— Iš kur čia atsirado tas kitas šuo?

— Koks kitas šuo? — paklausė senis.

— Tas kvailas šuniūkštis žuvėdrai ant nugaros, — atsakė mėnulio šuo.

Tada jau, žinoma, Makaliukas pašoko ir kuo garsiausiai sulojo:

— Pats tu kvailas šuniūkštis! Kaip gali Makaliuku vadintis padaras, panašesnis į katę ar šikšnosparnį, o ne į šunį? — Iš to galima suprasti, kad netrukus jie taps labai gerais draugais. Mat maži nepažįstami šuniukai dažniausiai taip ir kalbasi tarpusavyje.

— Nagi skriskit abu šalin! Ir nustokit triukšmauti! Man reikia pasikalbėti su paštininke, — šūktelėjo Mėnulio Žmogus.

— Skrendam, trupinėli! — pakvietė mėnulio šuo ir tik tada Makaliukas prisiminė, koks jis mažas, netgi greta mėnulio šuns, o tas irgi nebuvo didelis, tad užuot sulojęs kokį įžeidimą tik pasakė:

— Norėčiau, jei tik turėčiau sparnus ir mokėčiau skraidyti.

— Sparnus? — paklausė Mėnulio Žmogus. — Visai paprasta! Še porelę ir nešdinkis!

Klyksnė nusijuokė ir nusipurtė Makaliuką. O šis nusivertė nuo stogo! Bet vos spėjo kartelį žioptelti ir įsivaizduoti, kad sminga žemyn lyg akmuo, kol ištykšta į baltas uolas toli apačioje, staiga susivokė, kad turi du gražius baltus, juodai šlakuotus sparnus (puikiai tinkančius prie kailio). Bet kadangi nebuvo prie sparnų pratęs, nukrito gana žemai, kol sugebėjo sustoti. Išties gerai naudotis sparnais išmoko kiek vėliau, bet Mėnulio Žmogui dar nebaigus kalbėtis su Klyksnė jau mėgino vaikytis mėnulio šunį aplink bokštą. Tik greitai pavargo, o tada pamatė, kad mėnulio šuo nėrė žemyn ir įsitaisė prie pat bedugnės krašto, atsirėmęs į uolą. Makaliukas nusileido iš paskos, netrukus abu jau tupėjo greta viens kito ir iškorę liežuvius bandė atgauti kvapą.

— Taigi, tave pavadino mano vardu? — paklausė mėnulio šuo.

— Visai ne, — užginčijo mūsų Makaliukas. — Mano šeimininkė duodama man vardą nė girdėt apie tave nebuvo girdėjusi.

— Tai nesvarbu. Esu pirmas šuo, kuriam kada nors buvo duotas Makaliuko vardas, — prieš daug tūkstančių metų, — taigi tave turėjo pavadinti mano vardu! Ir koks aš buvau Makalas! Niekur nesustodavau, niekam nepriklausiau, kol atsiradau čia. Nuo to laiko, kai buvau mažas šunytis, tik makaluodavausi visur, nuo visų pabėgdavau, kol vieną rytą — vieną labai gražų rytą, kai saulė švietė man į akis, — nusiverčiau nuo pasaulio krašto gaudydamas drugelį. Turiu prisipažinti — buvo bjauru! Laimė, po žeme kaip tik plaukė mėnulis, ir siaubingai ilgai kritęs, perskrodęs debesis, keliskart atsitrenkęs į meteorus ir panašias bjaurybes aš nukritau ant jo. Pataikiau į milžinišką voratinklį, kuriuos pilkieji vorai čia ištempia tarp kalnų viršūnių, ir voras kaip tik rėpliojo artyn savo lipyne, norėdamas mane nunuodyti ir pasidėti į podėlį, kai staiga pasirodė Mėnulio Žmogus. Su tuo savo žiūronu jis mato viską, kas darosi šioje mėnulio pusėje. Vorai jo bijo, nes jis leidžia jiems ramiai gyventi tik tuomet, jei jie sutinka vyti jam virves ir megzti tinklus. Jis įtaria, kad jie paslapčia gaudo jo mėnesienukes, nors jis neleidžia, bet jie tikina, kad minta vien slibinkandėmis ir šešėlsparniais. Tą vorą jis kaipmat pavertė akmeniu, nes jo podėlyje pamatė mėnesienukės sparnelį. Tada paėmė mane, paglostė ir tarė: “Bjaurus kritimas! Tau reikėtų poros sparnų, kad daugiau taip neatsitiktų, — o dabar skrisk sau ir pramogauk į sveikatą! Neskriausk mėnesienukių ir nežudyk mano baltųjų triušiukų! O kai išalksi, grįžk namo; langas ant stogo visada atviras!“ Pamaniau, kad jis visai neblogas vyrukas, tik truputį trenktas. Tačiau tu tokios klaidos nedaryk - tai yra nelaikyk jo trenktu. Nedrįstu skriausti jo mėnesienukių nei triušiukų. Jis gali paversti tave kokia baisenybe. O dabar papasakok man, kodėl atskridai su paštininke.

— Su paštininke? — paklausė Makaliukas.

— Taip, su Klyksnė, senojo smėlio burtininko paštininke, — atsakė mėnulio šuo.

Makaliukas vos spėjo išpasakoti savo nuotykius, kai jie išgirdo švilpiant Mėnulio Žmogų. Abu tuojau šovė aukštyn, ant stogo. Čia ir rado senį, sėdintį ant krašto ir tabaluojantį kojomis, vos spėjęs atplėšti laišką jis iškart sviesdavo voką šalin. Vėjas juos sukdamas kėlė į padanges, o Klyksnė gaudė ir dėjo į savo krepšelį.

— Kaip tik apie tave skaičiau, Makaliuk Klajūne, mano šuneli, — tarė jis. — (Vadinsiu tave Makaliuku Klajūnu, toks bus tavo vardas, nes negaliu turėti dviejų šunų vienodais vardais.) Ir sutinku su savo draugu Samatijum (visai neketinu jo malonumui pridurti jokių juokingų “p“), kad tau bus geriau truputį čia pagyventi. Taip pat gavau ir Artakserkso laišką, jei žinai, kas jis toks, bet ne bėda, jei ir nežinai, o jis liepia tučtuojau tave išsiųsti atgal. Regis, jis labai supyko, kad pabėgai, o Samatijus tau padėjo. Bet man nesvarbu, taigi kol esi čia, nebijok jo. Dabar skrisk sau ir pramogauk į sveikatą. Neskriausk mėnesienukių ir nežudyk mano baltųjų triušiukų! O kai išalksi, grįžk namo; langas ant stogo visada atvertas. Viso gero!

Ir tučtuojau ištirpo ore, o visi, kurie ten nebuvo, gali tau paliudyti, koks retas yra mėnulio oras.

— Na ką gi, sudie, Makaliuk Klajūne! — atsisveikino Klyksnė. — Tikiuosi, tau patinka pridaryti burtininkams bėdos. O dabar viso labo. Neskriausk baltųjų triušiukų ir viskas bus gerai, sveikas grįši namo — nori to ar ne.

Ir Klyksnė nuskrido taip greitai, kad nespėjus nė mirktelėti iš jos teliko taškelis tolumoje, ir tas pats netrukus išnyko. Makaliukas ne tik tapo mažas it žaislinis, bet ir vardą gavo kitą, maža to, liko vienas toli mėnulyje — vienui vienas, tik su Mėnulio Žmogumi ir jo šunimi.

Makaliukas Klajūnas — geriau ir mes jį taip vadinkime, kad nesusipainiotume, — visai neėmė to į galvą. Jam labai patiko nauji sparnai, be to, mėnulis pasirodė labai įdomi vieta, taigi jis visai liovėsi spėlioti, kam gi Psamatijus jį čia atsiuntė. Praėjo nemažai laiko, kol susigaudę.