J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

Tačiau nieko gero iš to neišėjo. Mėnulio Žmogus paprasčiausiai pačiupo jį už pakarpos ir sviedė į juodąją skylę; krisdamas į tuštumą Makaliukas Klajūnas išgirdo jo žodžius iš viršaus:

— Krisk tiesiai, o paskiau skrisk pavėjui! Kitame gale palauk manęs!

Šie žodžiai, matyt, turėjo jį paguosti, bet nepaguodė. Vėliau Makaliukas Klajūnas sakydavo, kad turbūt netgi kristi nuo pasaulio krašto nebūtų buvę taip baisu, šiaip ar taip, tai buvo pats bjauriausias jo nuotykis, ir vos tik jį prisiminus jam susukdavo pilvą. Ko gero, kai cypia ir trūkčioja per miegus ant kilimėlio prie židinio, jis sapnuoja kaip tik tai.

Bet pagaliau viskas baigėsi. Jis ėmė kristi vis lėčiau ir galop beveik sustojo. Likusį kelią teko skristi, ir jis skrido vis aukštyn ir aukštyn lyg kokiu milžinišku kaminu, visa laimė, kad padėjo nemenkas skersvėjis. Pagaliau labai nudžiugo atsidūręs pačiame viršuje.

Čia, kitame skylės gale, jis lekuodamas išsitiesė pailsėti, klusniai ir šiek tiek neramiai laukdamas, kol pasirodys Mėnulio Žmogus. Laukti teko ilgokai, Makaliukas Klajūnas spėjo apsidairyti ir pamatė atsidūręs pačiame gilaus, tamsaus slėnio, apsupto neaukštų tamsių kalvų, dugne. Ant kalvų kabojo juodi debesys, o virš jų žibėjo viena vienintelė žvaigždė.

Staiga šuniuką pradėjo marinti miegas, kažkur krūmuose, visai netoli, paukštis čiulbėjo lopšinę, tai buvo labai keista ir nuostabu, nes jis jau buvo pripratęs prie nebylių anos pusės paukštukų. Makaliukas Klajūnas užsimerkė.

— Kelkis, šuniūkšti! — pasigirdo balsas, ir Makaliukas Klajūnas pašoko, jis dar spėjo pamatyti, kaip Mėnulio Žmogus kopia iš skylės sidabrine virve, kurią milžiniškas pilkas voras (daug už jį didesnis) buvo pririšęs prie gretimo medžio.

Mėnulio Žmogus išlipo.

— Dėkoju, — pasakė jis vorui, — dabar gali drožti sau! — Ir voras, labai patenkintas, nudrožė sau. Tamsiojoje pusėje gyvena juodieji vorai, labai nuodingi, nors ir ne tokie dideli kaip šviesiosios pusės pabaisos. Jie nekenčia visų blankių ir baltų padarų, o ypač blyškiųjų vorų, jie nemėgsta jų, kaip žmonės nemėgsta retai apsilankančių turtingų giminaičių.

Pilkasis voras smuko į skylę ir nusikabarojo savo virve, o tuo metu nuo medžio nušoko juodasis voras.

— Nagi! — šūktelėjo senis juodajam vorui. — Eikš čionai! Ir nepamiršk, kad čia mano asmeninės durys. Nupink dailų hamaką tarp šių dviejų kukmedžių ir tau bus atleista.

— Kopti teko gana ilgai, nuo pat mėnulio vidurio, — paaiškino jis Makaliukui Klajūnui, — todėl šiek tiek pailsėti laukiant jų, manau, neprošal. Jie labai mieli, bet gerokai išvargina. Žinoma, galėčiau įsigyti sparnus, tik kad pernelyg greitai juos sudėviu, be to, tektų praplatinti skylę, nes su išskleistais sparnais šioje netilpčiau, o virve moku laipioti kuo puikiausiai.

— Na, tai ką manai apie šią mėnulio pusę? — toliau klausinėjo Mėnulio Žmogus. — Tamsu, o dangus šviesus, o anoje priešingai — šviesu, o dangus tamsus, a? Šiokia tokia permaina, beje, čia daugiau tikrų spalvų nei tenai, o man patinka spalvos, sodrios ir kad jų būtų gausu. Jei įsižiūrėsi, po medžiais pamatysi žiburiukus: tai ugniamusės, deimantinės vapsvos, rubinkandės ir kitokie mašaliukai. Labai mažučiai, kaip ir visi šviečiantys padarai šioje pusėje. Gyventi čia nelengva, jų tyko pelėdos sulig ereliais, juodos lyg anglys, ir varnos sulig grifais, jų privisę lyg žvirblių, o dar visi tie juodieji vorai. Man asmeniškai labiausiai nepatinka juodžiai beuodegiai, skraidantys didžiuliais būriais. Jie nesitraukia iš kelio net man, nė sumirgėti nedrįstu, kad neįsipainiotų į barzdą. Tačiau šioji pusė savaip žavi, jaunuoli, ir viena iš geriausių jos savybių ta, kad niekas, joks šuniūkštis, nėra jos matęs nemiegodamas — išskyrus tave!

Tada Mėnulio Žmogus šoko į hamaką, kurį, kol plepėjo, jam nupynė juodasis voras, ir akimirksniu užmigo.

Makaliukas Klajūnas atsitūpė ir ėmė žiūrėti į jį, dėl visa ko užmesdamas akį ir į juoduosius vorus. Medžių šešėlyje šen bei ten purpčiojo mažučiai žiburiukai: raudoni, žali, auksiniai ir mėlyni. Danguje plūduriavo aksominių debesų gniužulai, pro juos švietė blyškus dangus ir svetimos žvaigždės. Kažkur tolumoje, tikriausiai kitame slėnyje už artimiausių kalvų, vos girdimai giedojo tūkstančiai lakštingalų. O paskui Makaliukas Klajūnas išgirdo vaikų balsus, o gal tik vėjo atneštą vaikų balsų aidą. Jis pašoko ir sulojo taip garsiai, kaip dar nebuvo lojęs nuo tada, kai prasidėjo šis pasakojimas.

— Po galais! — šūktelėjo Mėnulio Žmogus, šokdamas iš hamako ant žolės ir kone užmindamas Makaliukui Klajūnui ant uodegos. — Ar jie jau atvyko?

— Kas? — paklausė Makaliukas Klajūnas.

— Na, jei jų neišgirdai, tai ko čia vambriji? — paklausė senis. — Eime! Štai čia.

Juodu ėmė leistis pilku taku, paženklintu blausiai švytinčiais akmenimis, virš kurių sviro krūmai. Takas bėgo vis pirmyn ir pirmyn, krūmus pakeitė pušys ir pakvipo pušimis, kaip jos kvepia naktį. Paskui takas ėmė kilti ir po kurio laiko jie pasiekė viršūnę aukščiausios iš visų žemų kalvų, kurios supo slėnį.

Makaliukas Klajūnas pažvelgė į gretimą slėnį, visos lakštingalos staiga liovėsi čiulbėjusios, tarsi jas būtų kas išjungęs, tada pasigirdo miela ir skambi vaikų daina, jie keliais balsais dainavo vieną nuostabią melodiją.

Senis pasileido kalvos šlaitu žemyn kartu su šuneliu. Prisiekiu, nemeluoju! Mėnulio Žmogus šokinėjo nuo akmens ant akmens!

— Eime, eime! — šaukė jis. — Gal aš ir senas, ir barzdotas kaip naminis ar kalnų ožys, bet manęs nepagausi!

Ir Makaliukui Klajūnui teko skristi, kad su juo suspėtų. Staiga jie atsidūrė prie stataus šlaito, nelabai aukšto, bet tamsaus, juodos uolos blizgėjo lyg poliruotas gagatas. Pažvelgęs žemyn Makaliukas Klajūnas pamatė prieblandoje paskendusį sodą. Bežiūrint jis prisipildė švelnios popietės saulės šviesos, nors ir nežinia iš kur sklindančios, ji pripildė slėnį ligi kraštų, bet nė vienas spindulėlis neištrūko toliau. Ten tryško pilki šaltiniai, žaliavo pievelės ir visur buvo pilna vaikų, jie mieguisti šoko arba apsnūdę vaikščiojo ir kalbėjosi su savimi. Kai kurie kartais sujudėdavo lyg nubusdami, o kai kurie jau buvo visai pabudę, bėgiojo ir juokėsi, kasė duobeles, skynė gėles, statė namukus ir pašiūres, gaudė drugelius, vaikėsi sviedinius, laipiojo po medžius; ir visi iki vieno dainavo.

— Iš kur jie atsirado? — sutrikęs ir nudžiugęs paklausė Makaliukas Klajūnas.

— Na žinoma, kad iš savo namų ir savo lovelių, — atsakė Mėnulio Žmogus.

— O kaip jie čia pateko?

— Štai šito aš tau nesakysiu, o tu niekada nesužinosi. Tau, kaip ir visiems kitiems, pasisekė, kad čia patekai, bet vaikai atėjo kitu keliu. Kai kurie ateina dažnai, kai kurie tik retkarčiais, o aš siunčiu jiems daugumą sapnų. Be abejo, kai kuriuos jie parsineša namo, panašiai kaip priešpiečius į mokyklą, o kai kuriuos (man labai gaila) suėda vorai — bet tik ne šiame slėnyje ir tik ne tada, kai aš matau. Na, eime pas juos!

Gagato uolos leidosi stačiai žemyn. Jos buvo pernelyg lygios netgi vorams — bet tai visai nereiškia, kad jie nemėgindavo ten patekti; nuslysti žemyn tai jie galėjo, bet joks gyvas padaras nebūtų išlipęs atgal, be to, sode slėpėsi sargai, ką jau kalbėti apie Mėnulio Žmogų, be kurio nebūtų jokių linksmybių, nes visas jas rengė jis pats.

O dabar jis ėmė ir nučiuožė į patį vidurį. Tiesiog atsisėdo ir nušliuožė lyg su rogutėmis — čiūžt! Į patį vaikų knibždėlyną, o Makaliukas Klajūnas nuvirto ant jo, visai pamiršęs, kad gali skraidyti. Bent jau kad galėjo — nes atsistojęs pastebėjo, kad sparnai kažkur dingę.