J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

— Ką daro tas šuo? — paklausė mažas berniukas Mėnulio Žmogaus. Makaliukas Klajūnas sukosi ratu mėgindamas apžiūrėti savo nugarą.

— Ieško savo sparnų, mažyli. Mano, kad pametė juos čiuoždamas žemyn, o jie guli mano kišenėje. Čia negalima skraidyti, juk niekas neišeis iš čia be leidimo, a?

— Ne, seneli ilgabarzdi! — atsiliepė gal dvidešimt vaikų iškart, o vienas berniūkštis, įsitvėręs senio barzdos, užsikorė jam ant peties. Makaliukas Klajūnas pamanė, kad senis tuoj pat pavers neklaužadą kandim, trintuku ar kokiu panašiu daiktu.

Bet Mėnulio Žmogus tik nusijuokė:

— Nieko sau! Visai neblogai laipioji, mažyli! Pamokysiu tave kai ko. — Ir sviedė berniūkštį tiesiai į orą. O jis nenukrito, nė kiek. Vaikas pakibo ore, o Mėnulio Žmogus mestelėjo jam sidabrinę virvę, kuri rangėsi iš kišenės.

— Greit ropškis žemyn! — šūktelėjo senis ir berniūkštis nusirito tiesiai jam į glėbį, kur buvo kaip reikiant iškutentas. — Jei taip garsiai juoksies, gali prabusti, — perspėjo jį Mėnulio Žmogus, paskui paleido ir žengė į vaikų knibždėlyną.

* * *

Makaliukas Klajūnas galėjo smagintis, kaip pats išmano, ir jau nusižiūrėjo puikų geltoną kamuoliuką (“Koks panašus į tą, kur liko namie“, — pagalvojo jis), kai staiga išgirdo pažįstamą balsą.

— Štai kur mano šuniukas! Štai kur mano šuniukas! Visada žinojau, kad jis tikras. Keista, kad jis čia, juk aš išnaršiau visą pakrantę ir kiekvieną dieną jį šaukiau ir švilpiau!

Vos išgirdęs tą balsą Makaliukas Klajūnas atsitūpė ant užpakalinių kojų ir tarnaudamas parietė letenėles.

— Mano tarnaujantis šuniukas! — šūktelėjo berniukas Tju (be abejo, tai buvo jis) ir pribėgęs paglostė Makaliuką. — Kur buvai dingęs?

Tačiau Makaliukas Klajūnas tegalėjo išspausti:

— Ar tu mane girdi?

— Aišku, girdžiu, — atsakė mažasis Tju. — Bet kai mamytė tave parnešė, tai tu manęs nesiklausei, nors aš lojau kaip įmanydamas. Ir nė nebandei man atsakyti, rodės, galvoji visai ką kita.

Makaliukas Klajūnas atsiprašė, paskui papasakojo berniukui, kaip iškrito iš jo kišenės, ir apie Psamatijų, ir apie Klyksnę, ir apie visus kitus nuotykius, nutikusius po to, kai jis pasimetė. Štai iš kur mažylis ir jo broliai sužinojo apie keistą senuką smėlyje ir dar daugybę kitų naudingų dalykų, kurių iš niekur kitur nebūtų sužinoję. Mažojo Tju nuomone, Makaliukas Klajūnas — labai puikus vardas.

— Ir aš tave taip vadinsiu, — pareiškė jis. — Nepamiršk, kad tu vis dar mano šuo!

Paskui jie žaidė su kamuoliu, ir slėpynių, ir gaudynių, ir ilgai vaikščiojo, ir gaudė triušius (žinoma, nė vieno nepagavo, nes triušiai lakiau priminė triušių šešėlius, bet buvo labai smagu), ir taškėsi balose, ir dar darė daugybę kitų dalykų, vieną po kito, visą amžinybę; ir vis labiau ir labiau vienas kitam patiko. Vakarėjant berniukas ėmė voliotis rasotoje žolėje (bet čia niekam nerūpėjo vyti jo į lovą ar bartis už sušlapusius drabužius), o šunelis voliojosi kartu su juo ir stovėjo ant galvos, ko per amžius nedarė nė vienas šuo, išskyrus seniai mirusį motušės Huber šunį, ir berniukas juokėsi, kol... staiga išnyko ir Makaliukas Klajūnas liko pievelėje vienui vienas!

— Jis tiesiog pabudo, — paaiškino staiga atsiradęs Mėnulio Žmogus. — Išvyko namo, jau seniai laikas. Nagi! Juk liko tik penkiolika minučių iki pusryčių. Jis pramiegojo pasibėgiojimą pajūryje. Ką gi! Turbūt ir mums laikas eiti.

Taigi labai nenoriai Makaliukas Klajūnas grįžo su Mėnulio Žmogumi į šviesiąją pusę. Juodu visą kelią ėjo ir užtruko labai ilgai, šuniukas nė perpus tiek nesidžiaugė, kiek būtų galėjęs. Nes pamatė visokių keistenybių, jiems nutiko daugybė nuotykių — bet, žinoma, nė karto neiškilo rimtas pavojus, juk čia pat buvo Mėnulio Žmogus. Ir labai gerai, nes pelkėje tūnojo visokių šlykščių pabaisų, kurios kaipmat būtų nutvėrusios mažąjį šimelį, jei šis būtų buvęs vienas. Tamsiojoje pusėje buvo taip drėgna, kaip šviesiojoje sausa, čia augo nuostabiausi augalai ir gyveno keisčiausi gyviai, apie kuriuos galėčiau papasakoti ir daugiau, jei tik Makaliukas Klajūnas būtų labiau jais pasidomėjęs. Bet jis nesidomėjo, o vis galvojo apie sodą ir berniuką.

Pagaliau jie atėjo prie pilkosios ribos ir pro šlakų slėnius, kur gyveno slibinai, pro milžinišką tarpą tarp dviejų kalnų pamatė neaprėpiamą baltą lygumą ir spindinčias uolas. Matė patekant žemę, milžinišką ir didžiulį žaliai auksinį skritulį, kylantį už Mėnesienos Kalnų, ir Makaliukas Klajūnas pagalvojo: “Ten gyvena mano berniukas!“ Atrodė be galo toli.

— Ar sapnai išsipildo? — paklausė jis.

— Kai kurie iš manųjų išsipildo, — atsakė senis. — Kai kurie, bet ne visi, ir nė vienas neišsipildo tučtuojau ar lygiai taip, kaip susapnavai. O kodėl tau parūpo sapnai?

— Tiktai galvojau, — atsakė Makaliukas Klajūnas.

— Apie berniuką, — tarė Mėnulio Žmogus. — Ko gero. — Ir išsitraukė iš kišenės savo žiūroną. Šis galėjo tapti neregėtai ilgas. — Manau, nieko blogo neatsitiks, jei žvilgtelėsi, — tarė jis.

Makaliukas Klajūnas pažvelgė — kai pagaliau pavyko vieną akį užmerkti, o kitą palikti atvirą. Labai aiškiai išvydo žemę. Pirmiausia pamatė mėnulio tako, nusidriekusio jūroje, pabaigą, pasirodė, kad jį greit kirto keliolika žmonių figūrėlių, bet kažin ar žvilgsnis jo neapgavo. Mėnulio šviesa greitai blėso. Nušvito saulė, staiga pasirodė smėlio burtininko įlankėlė (bet paties Psamatijaus nesimatė — jis nemėgo būti apžiūrinėjamas); o po akimirkos į apskritą paveikslą įėjo du berniukai, susikibę rankomis, ir nuėjo pakrante. “Manęs ieško ar kriauklių?“ — pasvarstė šunelis.

Netrukus vaizdas sujudėjo ir jis pamatė baltą berniukų tėčio namą ant uolos, sodas leidosi beveik iki jūros, o prie vartų — koks nemalonus netikėtumas — ant akmens sėdėjo senasis burtininkas ir rūkė pypkę, tarsi neturėtų ką veikti, žalioji skrybėlė nusmaukta ant pakaušio, o apsiaustas prasegtas.

— Ką tas Arta... kuo jis ten vardu, veikia prie vartų? — paklausė Makaliukas Klajūnas. — Maniau, kad jis seniausiai mane pamiršo. Ar jo atostogos dar nesibaigė?

— Ne, jis laukia tavęs, mano šunyti. Jis nepamiršo. Jei dabar pasipainiotum jam po kojomis, tikras ar žaislinis, jis mikliai tave vėl kuo nors paverstų. Ir ne vien dėl kelnių — jas greit pasitaisė, — bet jis labai supyko, kam įsikišo Samatijus; o Samatijus irgi dar nebaigė su juo savo reikalų.

Tą akimirką Makaliukas Klajūnas pamatė, kaip Artakserkso skrybėlę nunešė vėjas ir senasis burtininkas nubėgo jos gaudyti, o ant jo kelnių puikavosi ryškus lopas — oranžinis su juodais taškučiais.

— Maniau, burtininkai geriau moka lopyti kelnes! — nusistebėjo Makaliukas Klajūnas.

— Na, jam pačiam atrodo, kad puikiai susitvarkė! — atsakė senis. — Jis užbūrė kažkieno užuolaidas, jie gavo draudimo pinigus, o jis — spalvotą lopą, ir visi liko patenkinti. Bet tu teisus. Jis tikriausiai sensta. Liūdna po šitiekos amžių matyti, kaip burtininkas praranda savo sugebėjimus, bet tau tai tik į naudą.

Mėnulio Žmogus taukštelėjęs sustūmė savo žiūroną ir juodu patraukė toliau.

— O štai ir tavo sparnai, — pasakė jis, kai juodu priėjo prie bokšto. — Dabar skrisk sau ir pramogauk į sveikatą! Neskriausk mėnesienukių, nežudyk mano baltųjų triušiukų, o kai išalksi, grįžk namo! Arba įsivelk dar į kokį nuotykį.

Makaliukas Klajūnas iškart nuskrido ieškoti mėnulio šuns, norėdamas papasakoti jam apie aną pusę; bet šis truputį pavydėjo, kad atvykėlis gavo pamatyti tai, ko jis pats negali, ir apsimetė, kad jam visai neįdomu.