J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

Kaip jūs manot, kas gi jas atidarė? Nagi pats Artakserksas, pasidabinęs kažkuo panašiu į slyvų spalvos aksomo švarką ir žalio šilko kelnes, jis vis dar čiulpė savo ilgąją pypkę, tik vietoj dūmų dabar iš jos vertėsi visomis vaivorykštės spalvomis mirgantys burbulai, o skrybėlės nebeturėjo.

— Labas! — pasakė jis. — Taigi pasirodei! Taip ir maniau, kad senis P-samatijus tau greitai įkyrės, — jis net prunkštė stengdamasis pabrėžti “p“. — Jis nėra visagalis. Taigi, ko čia atsibeldei? Pas mus kaip tik puota, o tu trukdai groti.

— Pone Arterksaksai, tai yra pone Ertaksarksai, — pradėjo Makaliukas, iš visų jėgų stengdamasis kalbėti mandagiai.

— Gali nesistengti teisingai tarti! Man vienodai rodo! — piktokai atšovė burtininkas. — Geriau pasiaiškink, tik kuo trumpiau, neturiu laiko tuštiems plepalams. — Vedęs jūrų karaliaus dukterį ir tapęs Ramiojo bei Atlanto vandenynų didžiuoju burtininku, jis ėmė elgtis labai išdidžiai (su svetimais, o savi jį už akių vadindavo tiesiog Burčium, kad būtų trumpiau). — O jei turi neatidėliotiną reikalą, verčiau užeik ir palauk prieškambaryje, gal ištaikysiu keletą minutėlių po šokių.

Ir uždaręs duris Makaliukui už nugaros nuėjo sau. Šunelis atsidūrė didžiulėje tamsioje patalpoje po milžinišku blausiai apšviestu kupolu. Visose sienose žiojėjo daugybė arkų, uždengtų jūržolių užuolaidomis, diduma jų buvo tamsios, bet pro vieną spindėjo šviesa ir girdėjosi muzika, ji grojo ir grojo niekada nenutildama ir nepasikartodama.

Netrukus Makaliukui nusibodo laukti, taigi jis nuėjo prie šviesiųjų durų ir įkišo galvą pro užuolaidą. Pamatė milžinišką šokių salę, kurią vainikavo septyni kupolai, paremti dešimčia tūkstančių koralo kolonų, nušviestą gryniausios magijos, pilną šilto krištolo tyrumo vandens. Dainuodamos šoko auksaplaukės undinės ir tamsiaplaukės sirenos — ir šoko ne ant uodegų, o pynė savo kūnais nuostabius raštus skaidriame vandenyje po visą salės erdvę, aukštyn ir žemyn, šen ir ten.

Niekas nepastebėjo pro užuolaidą kyšančios mažojo šunelio nosies, taigi šiek tiek paspoksojęs jis įslinko vidun. Grindys buvo nubarstytos sidabriniu smėliu ir išpuoštos dvipusėmis geldelėmis, visos jos kaukšėjo judant vandeniui, taigi reikėjo žiūrėti, kur statai koją, kad netyčia į kurią nors neįliptum, ir laikytis arčiau sienos. Staiga pasigirdo balsas:

— O, koks mielas mažutis šimelis! Bet juk tai ne jūrų šuo, o žemės. Kaip jis čia pateko, toks trupinėlis!

Makaliukas pažvelgė viršun ir pamatė gražią undinę su didžiulėmis juodomis šukomis auksiniuose plaukuose, ji sėdėjo nelabai aukštai, nukorusi savo apgailėtiną uodegą, ir adė žalią Artakserkso kojinę. Be abejo, tai buvo naujoji ponia Artakserks (žinoma kaip princesė Pamela; jūros gyventojai ją mylėjo, ko jokiu būdu negalėjai pasakyti apie jos vyrą). Šią akimirką Artakserksas sėdėjo greta ir, turėdamas ar neturėdamas laiko tuštiems plepalams, klausėsi jos šnekų. Bent jau kol nepasirodė Makaliukas. Vos jį pamačiusi, ponia Artakserks liovėsi plepėjusi, metė kojinę, nuvinguriavo žemyn, pasiėmė šunelį ir nusinešė ant savo sofos. Ji, tiesa, stovėjo lango į antrą aukštą nišoje (vidinio lango) — nes povandeniniuose namuose nėra laiptų, kaip nėra ir skėčių, be to, nėra didelio skirtumo tarp langų ir durų. “

Taigi vos undinė (gana apkūni) spėjo įsitaisyti ir pasitupdyti sterblėn Makaliuką, iš po sofos pasigirdo siaubingas urzgimas.

— Gulėk, Makaliuk! Į vietą, geras šuneli! — šūktelėjo ponia Artakserks. Kalbėjo ji ne su mūsų Makaliuku, o su baltu jūros šunimi, kuris, nepaisydamas jos žodžių, išlindo urgzdamas ir narnėdamas, kasdamas vandenį plėvėtomis letenomis, vinguriuodamas plokščia uodega ir leisdamas burbulus iš savo smailios nosies.

— Koks siaubingas šuniūkštis! — suamsėjo šuo. — Tik pažvelkit, kokia nušiurusi uodega! O jau letenos! Koks kvailas kailis!

— Į save pasižiūrėk, — atšovė Makaliukas nuo undinės kelių, — ir praeis noras amsėti! Kas ir pavadino tave Makaliuku — tokį anties ir buožgalvio hibridą, kuris apsimeta šunimi?! — Iš šių žodžių galima buvo suprasti, kad jie patiko viens kitam iš pirmo žvilgsnio.

Ir tikrai, netrukus jie susidraugavo, aišku, ne taip stipriai kaip su mėnulio šunimi, greičiausiai todėl, kad Makaliuko viešnagė jūros dugne buvo daug trumpesnė, o jūros gelmės mažam šuniukui ne tokia smagi vieta kaip mėnulis, nes čia pilna tamsių ir siaubingų užkaborių, kurių niekada nepasiekia joks spindulėlis. Juose tūno siaubingi padarai, neįsivaizduojamai seni, neįveikiami jokių kerų, neišmatuojamai dideli. Artakserksui netrukus teko tai suprasti. Burčiaus pareigos pasirodė ne pačios maloniausios.

— O dabar plaukit sau ir linksminkitės, kaip išmanot! — tarė jo žmona, kai šunys liovėsi ginčytis ir ėmė linksmai uostinėti vienas kitą. — Neskriauskit ugniažuvių, nekramtykit aktinijų, nepakliūkit į moliuskų kriaukles ir parplaukit namo vakarieniauti!

— Aš nemoku plaukti, — nusiminė Makaliukas.

— Varge mano! Kokie niekai! — atsakė ji. — Nagi, Burčiau! — Ji buvo vienintelė, kuri drįsdavo jį taip pavadinti į akis. — Štai pagaliau ir tu gali parodyti, ko esi vertas!

— Žinoma, tuojau pat, brangioji! — atsakė burtininkas, patenkintas, kad gali įsiteikti jai ir parodyti, jog išties moka burti, o ne tuščiai trina savo krėslą (jūroje tokius vadindavo moliuskais). Išsitraukęs iš liemenės kišenės nedidelę burtų lazdelę — iš tiesų tai buvo jo automatinis plunksnakotis, bet rašyti juo nebegalėjo, nes jūros rašalas labai tirštas ir netinka automatiniams plunksnakočiams, — mostelėjo ja virš Makaliuko.

Kad ir ką taukštų žmonės, Artakserksas buvo savotiškai puikus burtininkas (kitaip Makaliukas nebūtų patyręs visų šių nuotykių) — gana išradingas, nors pritrūkstantis laiko pratyboms. Šiaip ar taip, jam pavyko iš pirmo karto — Makaliuko uodega ėmė virsti žuvies uodega, ant kojų užaugo plėvės, o kailis pasidarė neperšlampamas. Kai viskas baigėsi, jis greitai priprato prie pokyčių; plaukioti buvo kur kas lengviau, nei skraidyti, beveik tiek pat malonumo ir mažiau vargo — nebent norėjai panirti į gelmes.

* * *

Pirmiausia jis, apiplaukęs pokylių salę, įkando jūros šuniui į uodegą. Žinoma, juokais, bet juokais ar ne, jie vos nesusipešė, nes jūros šuo buvo gana įžeidus. Makaliukas išsigelbėjo tik kuo greičiau nerdamas šalin: teko panaudoti visą savo miklumą. Prisiekiu! Kad užvirė gaudynės — jie nardė pro langus ir tamsiais koridoriais, ir aplink kolonas, ir po kupolais, ir aplink kupolus, kol pagaliau jūros šuo pavargo, jo pyktis atvėso ir juodu kartu susėdo ant paties didžiausio kupolo, prie pat vėliavos stiebo. Ant jo plevėsavo jūrų karaliaus vėliava — žalias ir raudonas audeklas, nusagstytas perlais.

— Kuo tu vardu? — paklausė jūros šuo, atgavęs kvapą.

— Makaliukas.

— Tai mano vardas, taigi tu negali taip vadintis. Aš pirmas jį gavau!

— Iš kur žinai?

— Aišku, žinau! Tu, kaip matau, dar mažas šuniukas ir jūros dugne esi ne ilgiau kaip penkias minutes. Ko gero, aš pats pirmasis iš visų Makalų. Mano pirmasis šeimininkas buvo jūreivis, tikras piratas, plaukiojęs savo laivu šiaurės vandenyse, ilgu laivu raudonomis burėmis, jo priekį papuošė slibino galva, šeimininkas vadino jį “Raudonuoju slibinu“ ir labai mylėjo. O aš mylėjau jį, nors buvau tik šuniukas ir jis manęs nė nepastebėdavo, nes buvau dar per mažas medžioklei, o į jūrą šunų jis neimdavo. Tad kartą išplaukiau be leidimo. Jis atsisveikino su žmona, pūtė vėjas, vyrai stūmė “Raudonąjį slibiną“ į jūrą, kišdami rąstus po dugnu. Putos jau sėmė priekį su slibino galva, o aš staiga pajutau, kad daugiau jo nebepamatysiu, ir išplaukiau su juo. Patyliukais įslinkau į laivą ir pasislėpiau už vandens statinės; mane surado tik tada, kai krantas jau buvo labai toli. Tada ir pavadino mane Makaliuku, kai ištraukė už uodegos iš slėptuvės. “Na ir Makaliukas, net į laivą atsimakalavo!“ — pasakė vienas. O kitas, tokiomis keistomis akimis, pridūrė: “Keista jo lemtis — niekuomet nebegrįš namo.“ Ir išties aš nebesugrįžau, ir nebeužaugau, nors pasenau ir, žinoma, įgijau išminties. Kartą jūroje vyko mūšis, švilpė strėlės, kardai kaukšėjo per skydus, o aš nubėgau į pirmagalį. Tačiau “Juodosios gulbės“ kariai užpuolė mano šeimininko laivą abordažu, nukovė ir paskandino vyrus. Maniškis liko paskutinis. Stovėjo greta slibino galvos, o tada nėrė jūron su visais šarvais, aš puoliau iš paskos. Jis pasiekė dugną greičiau už mane ir buvo sugautas undinių, aš joms pasakiau, kad greičiau plukdytų jį į žemę, nes daug kas verks, jeigu jis negrįš. Jos nusišypsojo, pakėlė jį ir nuplukdė; ir dabar kai kas tvirtina, kad nunešė iki kranto, o kai kurie tik kraipo galvas. Negalima pasitikėti undinėmis, jos patikimai saugo tik savo paslaptis, tada tyli lyg austrės. Dažnai pagalvoju, kad iš tiesų jos užkasė jį baltame smėlyje. Labai toli nuo čia guli “Raudonojo slibino“, kurį paskandino “Juodosios gulbės“ vyrai, nuolaužos, bent jau gulėjo, kai paskutinį kartą plaukiau pro šalį. Aplink prižėlė jūržolių, jos apraizgė viską, išskyrus slibino galvą, kažkodėl ant jos net polipai neauga, o po ja yra balto smėlio kauburėlis. Jau seniai palikau tas vietas. Pamažu pavirtau jūros šunimi — kai kurios senosios undinės tomis dienomis mokėjo kerėti, o viena iš jų labai manimi rūpinosi. Ji mane padovanojo jūros karaliui, dabartinio valdovo seneliui, ir nuo tada gyvenu rūmuose. Štai ir visa mano istorija. Tai nutiko prieš šimtus metų, nuo to laiko aš išmaišiau tolimuosius ir artimuosius vandenis, nors namo niekada negrįžau. Dabar papasakok man apie save! Gal tu kartais atvykai iš Šiaurės jūros, a? Tais laikais mes vadindavome ją Anglijos jūra — o gal ką nors žinai apie vietas, vadintas Orknio salomis?