J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

Šiaip ar taip, vaikų buvo daugybė. Jūros karalius turėjo šimtus dukterų ir tūkstančius anūkų, visi jie gyveno tuose pačiuose rūmuose ir mėgo abu Makaliukus, kaip ir ponia Artakserks. Gaila, kad Makaliukui Klajūnui niekad nešovė į galvą papasakoti savo istorijos jai, nes ji galėjo sutvarkyti netgi labai piktą Burčių. Bet tada Makaliukas Klajūnas būtų greičiau grįžęs ir nepamatęs daugybės dalykų. Su ponia Artakserks ir keliais undinių vaikais jis nuvyko į Didžiąsias Baltąsias Olas, kur saugomi visi jūrose nuskendę brangakmeniai, daugybė tų, kurie visada buvo jūrose, ir, žinoma, daugybė perlų.

Kitą kartą jie aplankė mažąsias jūrų fėjas, gyvenančias savo stikliniuose namukuose gilaus duburio dugne. Jūrų fėjos retai plaukioja, dažniau dainuodamos vaikšto po lygumas jūros dugne arba važinėja geldelėmis pasikinkiusios pačias mažiausias žuveles, kartais jodinėja mažutėliais žaliais krabais ploniausių siūlų kamanomis (bet, žinoma, negali jų priversti vaikščioti tiesiai, jie slenka šonu, kaip ir visi krabai), o retkarčiais erzina jūrų baubukus, kurie yra kiek didesni, bet nieko daugiau neveikia, tik triukšmauja, pešasi, gaudo žuvis ir laksto jūrų arkliukais. Šie baubukai gali gana ilgai išbūti be vandens ir per audrą dažnai žaidžia bangų mūšoje prie kranto. Išeiti iš vandens gali ir jūrų fėjos, bet jos mėgsta šiltas tylias naktis ir nuošalias pakrantes (taigi retai kam pavyksta jas pamatyti).

Vieną dieną pasirodė senasis Vinas ir dėl įvairovės pavėžino abu šunis. Rodėsi, lyg tave neša milžiniškas kalnas. Jie išplaukė labai labai toli ir atsidūrę prie pat rytinio pasaulio krašto vos spėjo pasukti atgal. Ten banginis kiek galėdamas iškilo virš vandens ir taip aukštai išpurškė fontaną, kad vanduo nuskriejo tiesiai į bedugnę už pasaulio krašto.

Kitąkart jis nuplukdė juos į kitą pusę (tiek toli, kiek tik drįso), tai buvo dar daug ilgesnė ir nuostabesnė kelionė. Kaip vėliau, jau užaugęs ir tapęs išmintingu šunimi, suprato Makaliukas Klajūnas, tai buvo pati nuostabiausia iš visų jo kelionių. Reikėtų dar vienos istorijos, norint papasakoti visus jų nuotykius vandenyse, kurių nėra jokiuose žemėlapiuose, ir apsakyti visas keistas žemes, kurias jie praplaukdami matė, kol pasiekė ir perplaukė Šešėlių Jūras ir Stebuklingąsias Salas, atsidūrė didžiojoje Pasakų krašto įlankoje (kaip mes ją vadiname), kur bangas nušvietė stebuklinga šviesa, ir tolumoje pamatė Elfų pasaulio Vakarinius Kalnus. Makaliukui Klajūnui pasirodė, kad ant žalios kalvos kalnų papėdėje jis regi elfų miestą, tasai šmėstelėjo tolumoje lyg balta šviesa, bet Vinas taip greit nėrė į vandenį, kad gerai įsižiūrėti neliko laiko. Jei tai tiesa, tada jis — vienas iš nedaugelio dvikojų ar keturkojų padarų, kurie tebegyvendami mūsų pasaulyje gali pasakyti prabėgomis regėję tas kitas žemes, kad ir kaip toli jos būtų.

— Tai gaučiau į kailį, jei kas nors sužinotų! — pasakė Vinas. — Niekas iš Išorinių Žemių negali čia ateiti, mažai kas ir drįsta. Kad niekam nė mur mur!

Ką aš ten sakiau apie šunis? Kad jie negreit pamiršta sviestus akmenis. Ir Makaliukas Klajūnas tai vis prisimindavo, kad ir kokius nuostabius vaizdus regėtų, kad ir kaip toli būtų nukeliavęs. O kai tik parsirado namo, visai supyko.

Pirmiausia jis pagalvojo: “Kur tas senis burtininkas? Kas iš tų mandagių kalbų?! Kai tik surasiu — vėl kibsiu į kelnes.“

Taip nusiteikęs jis visur ieškojo Artakserkso ir staiga pamatė jį važiuojant karališkuoju keliu, vedančiu iš rūmų. Burtininkas buvo pernelyg išdidus, taigi nenorėjo užsiauginti uodegos nei pelekų ar bent jau išmokti padoriai plaukti. Viena, ką jis darydavo lyg žuvis, — tai gerdavo (netgi jūros dugne, taigi tikriausiai buvo labai ištroškęs), ir, užuot dirbęs savo darbą, asmeniniuose apartamentuose būrė sidro statines. O jei norėdavo greitai kur nors patekti — važiuodavo. Kai Makaliukas Klajūnas jį pamatė, burtininkas labai skubėjo — važiavo milžiniška plokščia kriaukle, pasikinkęs į ją septynis ryklius. Visi mikliai traukėsi jam iš kelio, nes bijojo, kad neįkąstų ryklys.

— Plaukiam iš paskos! — šūktelėjo Makaliukas Klajūnas jūros šuniui ir jie nuplaukė iš paskos; kai tik kriauklė skriedavo pro uolas, abudu nenaudėliai mėtė vežiman akmenis. Kaip jau sakiau, jie nardė labai greitai ir slėpdamiesi dumbliuose stumdė nuo uolų žemyn visa, ką tik rasdavo. Tai nepaprastai nervino burtininką, bet juodu saugojosi likti nepastebėti.

Jau ir išplaukdamas Artakserksas buvo labai prastos nuotaikos, o netoli tenukeliavęs įsiuto kaip reikiant, bet įsiūtis buvo atmieštas nerimu. Mat jis vyko išsiaiškinti, iš kur žalios jūros dugne staiga atsirado keistas verpetas, ir dar tokioje vietoje, kuri jam visai nepatiko, nes atrodė (ir visai ne be reikalo), kad tenai pilna bjaurasties, su kuria geriau neprasidėti. Vargu ar būtumėt atspėję, kas ten buvo, o Artakserksas atspėjo. Tai budo ar bent jau ketino pabusti senovinė Jūrų Gyvatė.

Daugybę metų ji buvo giliai įmigusi, o dabar ėmė judėti. Jei būtų išsitiesusi, ji būtų viso šimto mylių ilgumo (kai kurie žmonės tvirtina, kad siektų nuo vieno pasaulio krašto iki kito, bet jie gerokai perdeda), o susirangiusi žiedais sutilpdavo tik į vieną vienintelį urvą visuose vandenynuose, neskaitant Katilo (kur kadaise ir gyveno; visi sutarė, kad verčiau tenai būtų ir likusi), o jis, deja, buvo mažiau nei už šimto mylių nuo jūros karaliaus rūmų.

Kai ji miegodama sujudindavo vieną ar keletą žiedų, vanduo susiūbuodavo, imdavo griauti namus ir drumsti ramybę per daugelį mylių aplinkui. Bet didžiausia kvailystė buvo siųsti jos pažiūrėti Burčių, nes Jūrų Gyvatė pernelyg sena, pernelyg stipri, pernelyg didelė ir niekas negali jos suvaldyti (kai kas ją dar vadina pirmaprade, priešistorine, legendine, fantastiška jūrų stichija ir visiška kvaiša), o Artakserksas pernelyg gerai visa tai žinojo.

Netgi Mėnulio Žmogus sunkiai triūsdamas penkiasdešimt metų nesugebėtų išvirti pakankamai didelių ar pakankamai ilgai veikiančių, ar pakankamai stiprių burtų jai surišti. Tik vieną kartą jis pamėgino (ilgai prašytas), bet tepasiekė tiek, kad tuomet paskendo mažiausiai vienas žemynas.

Vargšelis senukas Artakserksas, jis nuvairavo savo vežimą tiesiai prie urvo, kur miegojo Jūrų Gyvatė. Bet nespėjęs išlipti pamatė iš jo kyšant Jūrų Gyvatės uodegos galiuką, daug ilgesnį už visą eilę didžiulių vandens statinių, žalią ir gleivėtą. Šito jam užteko. Jis norėjo iš karto apsisukti ir grįžti, kol ta milžiniška Kirmėlė vėl nepasijudino — pačiu netinkamiausiu metu, kaip ir visos kirmėlės.

Viską sugadino mažasis Makaliukas Klajūnas! Jis nieko nežinojo nei apie Jūrų Gyvatę, nei apie jos baisumą, jis tenorėjo paerzinti jau ir taip įsiutusi burtininką. Taigi kai tik pasitaikė proga — Artakserksas stovėjo vežime ir spoksojo lyg koks kvailys į Gyvatės uodegos galiuką, o jo ristūnai visiškai nesidairė aplink, — jis palindo po vežimu ir juoko dėlei įkando vienam rykliui į uodegą. Juoko dėlei! Tai buvo juoko! Ryklys šoko priekin timpteldamas ir vežimą, o Artakserksas, kuris jau taikėsi sukti atgal, virto aukštielninkas. Tas ryklys kando į vienintelį dalyką, kurį galėjo pasiekti tą akimirką, — į kito ryklio uodegą, anas ryklys įkando kitam, ir taip iki pat paskutinio, septintojo, kuris, neturėdamas kam kąsti, — tai kvailys! — puolė priekin ir įkando į uodegą Jūrų Gyvatei!

O toji kad pasijudins! Abu šunys, nespėję nė apsidairyti, pateko į sūkurį, vanduo kaip išprotėjęs suko viską į vieną krūvą — apsvaigusias žuvis, išrautus jūrmedžius, smėlį, kriaukles, šliužus, sraiges ir visokias šiukšles. Ir buvo vis blogiau ir blogiau, nes Gyvatė nesiliovė judėti. Senį Artakserksą, įsikibusį į vadeles, tempė verpeto pagauti rykliai, o jis keikė juos paskutiniais žodžiais. Aišku, ryklius. Visa laimė, jis taip ir nesužinojo, kieno čia darbas.