J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

— Makaliukas Klajūnas!!! — suriko mažasis Tju.

Makaliukas atsitūpė ant užpakalinių kojyčių ir negalėjo išloti nė garso, o berniukas pabučiavo jam kaktą ir nuskuodė namo šaukdamas:

— Grįžo mano tarnaujantis šuniukas, gyvas ir didelis!!!

Jis viską papasakojo savo senelei. Iš kur Makaliukas galėjo žinoti, kad jo šeimininkė yra mažojo berniuko senelė? Juk prieš užbūrimą jis tepriklausė jai mėnesį ar du. Bet įdomu, ką apie tai žinojo Psamatijus ir Artakserksas?

Senelė (ji labai nustebo, kad jos šuo grįžo gyvas ir sveikas, nei automobilio suvažinėtas, nei sunkvežimio priplotas) niekaip nesuprato, ką čia jai anūkėlis pasakoja, nors jis labai nuodugniai jai išklojo viską, ką žinojo, netgi kelis kartus. Tik šiaip ne taip pavyko jai išaiškinti (nes senelė, kaip ir pridera senelėms, šiek tiek neprigirdėjo), kad šunį reiktų vadinti ne tiesiog Makaliuku, o Makaliuku Klajūnu, nes taip pasakė Mėnulio Žmogus (“Na ir keistų gi dalykų prisigalvoja tie vaikai“), ir kad jis priklauso visai ne jai, o mažajam Tju, nes mama parnešė jį krepšyje kartu su krevetėmis (“Gerai, mielasis, kaip nori, bet maniau, kad man jį pardavė sodininko brolio sūnus“).

Nepasakosiu jums viso ginčo, nes jis buvo ilgas ir painus, kaip ir visi ginčai, kai teisios abi pusės. Jums tereikia žinoti, kad galų gale jo vardas taip ir liko Makaliukas Klajūnas, kad jis atiteko berniukui ir iškeliavo su juo, kai atostogos pas senelę baigėsi, į tuos namus, kur kitados tupėjo ant spintelės. Be abejo, jam daugiau neteko tenai tupėti. Kartais jis dar grįždavo į kaimo namelį, bet nuolat gyveno baltajame name prie jūros.

Jis labai susidraugavo su senuoju Psamatijumi, tiesa, raidės “p“ atmesti vis dėlto nedrįsdavo, bet kai užaugo didelis ir tapo solidžiu šunimi, galėdavo atbėgęs drąsiai išsikasti burtininką iš smėlio, pažadinti ir ilgai su juo plepėti. Tiesą sakant, Makaliukas Klajūnas tapo labai išmintingas ir apylinkėje įgijo didžiulį autoritetą, be to, patyrė daugybę kitų nuotykių (daugelyje jų dalyvavo ir berniukas).

Tačiau tie, kuriuos čia papasakojau, buvo patys nuostabiausi ir nepaprasčiausi. Tik Tinkeris sako, kad netiki nė vienu žodžiu. Tai pavydus katinas!

PABAIGA

HAMO ŪKININKAS GILIS

PRATARMĖ

Nedaug tėra išlikę žinių apie Mažąją Karalystę, tačiau atsitiktinai buvo išsaugotas pasakojimas apie jos įkūrimą. Išties šis pasakojimas labiau primena legendą, jis gana vėlyvas, pilnas stebuklų, tai žemesniųjų sluoksnių, kuriuos autorius dažnai cituoja, kūrinys, ir jo nerasime rimtuose šaltiniuose. Autoriui jo pasakojami įvykiai jau tapę žila senove, bet gali būti, kad jis pats gyveno Mažosios Karalystės apylinkėse. Apie šią karalystę jis dar turi šiokių tokių geografinių žinių (kurios nėra jo stiprybė), o apie tolesnes teritorijas, ar jos būtų į šiaurę, ar į vakarus, ničnieko neišmano.

Kad pateikiame šio keisto pasakojimo vertimą iš labai prastos lotynų kalbos į dabartinę Jungtinės Karalystės kalbą, tegalime pasiteisinti tuo, kad jis vienintelis šiek tiek nušviečia tamsų Britanijos istorijos laikotarpį, ką jau kalbėti apie tai, kad tik čia randame šiek tiek paaiškintus kai kuriuos neaiškius vietovardžius. Gal kai kam patiks ir pats pasakojimo veikėjas bei jo nuotykiai.

Iš tokio menko liudijimo sunku spręsti, ar ilgai gyvavo Mažoji Karalystė ir kokio didumo ji buvo. Po Bruto atėjimo į Britaniją iškilo ir nugrimzdo užmarštin daugybė karalių ir karalysčių. Lokrino, Kambro, Albano suskirstymai tebuvo pirmieji iš laikinų padalijimų. Ir kaip kitaip galėjo būti, jei, viena vertus, buvo labai vertinama vietinės reikšmės nepriklausomybė, o kita vertus, karaliai godžiai dairėsi į svetimas žemes, taigi karas ir taika, džiaugsmas ir sielvartas nuolatos keitė vienas kitą, kaip mums praneša karaliaus Artūro istorikai: tai buvo nepastovių sienų metas, kai valdovai iškildavo ir vėl smukdavo, o menestreliams nestigo nei medžiagos dainoms, nei klausytojų. Taigi maždaug tuo metu, ko gero, po karaliaus Koulo valdymo, bet gerokai anksčiau už karalių Artūrą bei Septynias Anglijos karalystes ir nutiko čia pasakojami įvykiai, veiksmo vieta yra Temzės slėnis, kartkartėmis veiksmas persikelia į šiaurės vakarus Velso sienų link.

Mažosios Karalystės sostinė, kaip ir mūsiškė, matyt, buvo jos pietrytiniame kampe, bet jos ribos neaiškios. Regis, ji ne itin plėtėsi į vakarus Temzės aukštupio link, šiaurėje nesiekė Otmuro, o kur buvo rytinė siena, visai neaišku. Yra išlikusių legendos apie Gilio sūnų Jurgį ir jo pažą Sovetaurilijų (Storąjį) fragmentų ir žinių, kad kadaise ties Fartingu stovėjo Vidurio Karalystės riboženklis. Bet tai neturi nieko bendro su šia istorija, kurią čia pristatome be pakeitimų ir tolesnių komentarų, nors, žinoma, išpūstą pavadinimą sutrumpinome iki tinkamo — “Hamo ūkininkas Gilis“.

HAMO ŪKININKAS GILIS

Egidijus de Hammo gyveno vidurinėje Britanijos Salos dalyje. Visas jo vardas buvo Egidijus Ahenobarbus Julius Agricola de Hammo, nes tomis dienomis, kai šioje saloje dar laimingai gyvavo daugybė karalysčių, žmonėms nebūdavo gaila vardų, dabar tos dienos nugrimzdusios giliai į praeitį. Tada dar buvo daugiau laiko, o žmonių mažiau, taigi daugeliui iš jų pavykdavo pasižymėti. Tačiau tos dienos praėjo, taigi pavadinsiu mūsų herojų trumpiau, prasčiokiškai: jis buvo ūkininkas Gilis iš Hamo su raudona barzda. Hamas tebuvo mažas kaimelis, bet tomis dienomis kaimeliai dar niekam nepriklausė ir tuo didžiavosi.

Ūkininkas Gilis turėjo šunį. Šuo buvo vardu Garmas. Šunys turėdavo pasitenkinti trumpais vardais vietine tarme — knyginė lotynų kalba buvo skirta kilmingiesiems. Garmas nemokėjo netgi šuniškos lotynų kalbos, bet susikalbėdavo prasčiokiškai (kaip ir dauguma šunų tomis dienomis) — ir iškeikdavo, ir pasigirdavo, ir prisimeilindavo. Keiksmai būdavo skirti valkatoms ir įsibrovėliams, pagyros — kitiems šunims, o meilikavimas — šeimininkui. Garmas ir didžiavosi Giliu, ir jo bijojo, o tas net geriau už šunį mokėjo ir keikti, ir girtis.

Tais laikais dar nebuvo nei skubos, nei bruzdesio. Tiesą sakant, skuba neturi nieko bendro su darbu. Žmonės dirbdavo neskubėdami, darbuodamiesi jie spėdavo ir pasikalbėti. Šnekos niekada nepritrūkdavo, nes vis atsitikdavo kas nors įsimintina. Bet tuo metu, kai prasideda mūsų pasakojimas, Hamo kaimelyje jau seniai nebuvo nutikę nieko įsimintino. Ūkininkas Gilis dėl to nė kiek nesigraužė, jis buvo lėtokas vyrukas, nemėgo keisti įpročių ir kišti nosies į svetimus reikalus. Jis plušo nuo ryto iki vakaro norėdamas apsiginti nuo bado (pasak jo paties), tai yra gyventi taip pat sočiai ir patogiai, kaip ir jo tėvas, šuo visomis išgalėmis jam padėjo. Nė vienas iš jų nesuko galvos dėl Plačiojo Pasaulio, plytinčio už jų laukų, kaimelio ir artimiausio turgaus.

Tačiau Platusis Pasaulis niekur nedingo. Netoliese augo miškas, o šiaurėje ir vakaruose bangavo Dykosios Kalvos, besiribojančios su įtartinu kalnų kraštu. Tarp daugybės kitų laukinių ten gyveno ir milžinai — šiurkštūs ir neišsilavinę padarai, kurie kartais pridarydavo nemaža nemalonumų. Vienas iš jų buvo netgi didesnis ir bukesnis už visus kitus. Jokiuose šaltiniuose neradau paminėto jo vardo, bet tai ir nesvarbu. Jis buvo labai didelis, eidamas pasiremdavo milžiniška lyg medžio kamienas lazda, o žingsniuodavo sunkiai. Guobas jis guldydavo tarsi aukštas žoles, gadindavo kelius ir sodus, nes įspausdavo gilias lyg šuliniai pėdas, o jei kelyje pasitaikydavo namas, tai namui ateidavo galas. Kur tik beeidavo, pridarydavo žalos, nes galva jo kilo aukštai virš stogų, o po kojomis visai nežiūrėjo. Jis buvo tiek trumparegis, tiek apykurtis. Visa laimė, kad gyveno toli Dykynėje ir retai užklysdavo į žmonių gyvenamas vietas, bent jau tyčia. Kalnuose jis turėjo apgriuvusį namą, o draugų ne kažin kiek, nes buvo bukagalvis, kurčias, o ir pačių milžinų pasaulyje buvo tikrai ne gyvas galas. Jis dažnai vienas valkiodavosi po Dykąsias Kalvas ir negyvenamas sritis kalnų papėdėje.