J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

G (357 p.)

Šio jausmo stoka — tai tiesiog hipotezė apie senovės žmones, kad ir nuo kokios painiavos šių dienų žmonės (suklaidinti ar degradavę) kentėtų. Ši hipotezė, sprendžiant iš tų negausių duomenų, kurie išliko apie senovę, tepagrįsta tiek, kiek ir spėjimas, kad kadaise šis jausmas buvo netgi stipresnis. Tai, kad išmonė sumaišė žmogiškas formas su gyvūnų ar augalų formomis arba suteikė gyvūnams žmonių gebėjimus, nors ir yra sena, visai neliudija sumišimo. Greičiau priešingai. Išmonė neišsklaido ryškių tikrojo pasaulio formų, ji priklauso nuo jų. Kadangi mūsų vakarietiškam, europietiškam pasauliui rūpi “atskyrimo jausmo“ sąvoka, tai dabar ją silpnina ir puola ne išmonė, o mokslinė teorija. Ne istorijos apie kentaurus, vilkolakius ar užburtus lokius, o mokslininkų hipotezės (ar dogmomis tapusios spėlionės), kurios nusako žmogų ne kaip gyvūną — šis teisingas apibūdinimas labai senas, — bet kaip vien tik gyvūną. O iš to kyla pasekmė — jausmų deformavimas. Ne visai sugedusių žmonių natūrali meilė žvėrims ir troškimas įlįsti į kito kailį pakėlė maištą. Dabar mes sutinkame žmonių, kurie myli gyvūnus labiau nei žmones; kurie taip gaili avių, kad keikia piemenis lyg vilkus, kurie verkia žuvusio karo žirgo ir keikia žuvusius kareivius. Tai šiomis dienomis, o ne tuomet, kai gimė pasakos, atsirado skirtumo tarp mūsų pačių ir gyvūnų nesuvokimas.

H (359 p.)

Pasakų pabaiga “jie ilgai ir laimingai gyveno“ laikoma tokia pat įprasta kaip ir pradžia “Kartą gyveno“, bet išties yra dirbtinė. Ji nieko negali apgauti. Tokios pabaigos frazės gali būti sulyginamos su paveikslo rėmais ir tikra vieno ar kito vientiso Pasakų voratinklio fragmento pabaiga, jos gali būti laikomos ne daugiau kaip langu į išorinį pasaulį. Šie posakiai gali būti paprasti arba sudėtingi ir ekstravagantiški, tokie pat meniški ir reikalingi paveikslui kaip paprasti, drožinėti ar paauksuoti rėmai. “Jie vis dar gyvena, pečių kūrena, dūmai rūksta, nieko netrūksta.“ “Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau.“ “Jie ilgai ir laimingai gyveno.“ “O kai vestuvės baigėsi, išsiuntė mane namo stiklo šukių keliu su popieriniais batais.“

Tokios pabaigos pasakoms tinka, nes šie pasakojimai pilni gilesnės prasmės ir Pasakų pasaulio tęstinumui suvokti tinka geriau nei dauguma dabartinių “tikroviškų“ istorijų, suspaustų siaurame savo pačių laike. Šį aštrų pjūvį begaliniame gobelene tinkamai vaizduoja netgi absurdiškos ar komiškos formuluotės. Dabartinės iliustracijos (daugiausia fotografinės) stiliaus raida nenugalimai linksta prie paraščių naikinimo, kad “paveikslas“ pasibaigtų sulig lapo kraštu. Šis metodas gal ir tinka fotografijai, bet nedera piešiniams, iliustruojantiems pasakas ar jų įkvėptiems. Užburtam miškui reikia ribų, netgi sudėtingų rėmų. Didžiausia kvailystė ir įžeidimas būtų spausdinti juos sulig popieriaus kraštais, kaip Uolinių kalnų nuotrauką žurnale, tarsi išties būtų “pykštelta“ fėjų šalis ar kokio dailininko “vietoje“ apmestas eskizas.

O kalbant apie pasakų pradžias — sunku būtų sugalvoti, kuo pakeisti formuluotę “Kartą gyveno“. Ji iškart ima veikti. Šį efektą galime pajusti skaitydami, pavyzdžiui, pasaką “Baisioji galva“ “Mėlynojoje pasakų knygoje“. Tai paties Andrew Lango perdaryta Persėjo ir Gorgonės istorija. Ji prasideda “Kartą gyveno“ ir nenurodo nei metų, nei šalies, nei vardų. Tokį elgesį tegalima pavadinti “mitologijos pavertimu pasaka“. Norėčiau pasakyti, kad taip labai gera pasaka (nes kaip tik tokia ir yra graikiška istorija) paverčiama paprasta, tokia įprasta mūsų kraštuose močiutės ar auklės pasaka. Bevardiškumas yra ne dorybė, o atsitiktinumas, jo nereikia mėgdžioti; miglotumas šiuo atžvilgiu prilygsta nuvertinimui, sugedimui dėl užmaršumo arba meistriškumo trūkumo. Bet, manau, belaikiškumas yra visai kas kita. Tokia pradžia nėra skurdo požymis, ji reikšminga. Vienu brūkštelėjimu ji sukelia milžiniško, žemėlapiuose nepažymėto laiko pasaulio jausmą.

PABAIGOS ŽODIS

Vienas iš iliustratoriaus džiaugsmų yra galimybė grįžti prie kažkada skaitytų istorijų ir vėl su jomis dirbti — šįkart kreipiant daugiau dėmesio į detales, — taip pat su malonumu imtis visiškai naujų darbų. Kai kurias šios knygos istorijas aš perskaičiau tik prieš keletą mėnesių ir pasigailėjau neturėjęs jų po ranka tuomet, kai mano vaikai kiekvieną vakarą laukdavo pasakų.

Dauguma pačių populiariausių istorijų vaikams buvo sukurtos kokiam nors konkrečiam vaikui, šis kai kada atsainus, o kai kada labai įžvalgus metodas pagimdė mintis, kurios vėliau įsikūnijo didžiojoje literatūroje. Skaitydamas trumpesnius Tolkieno apsakymus ir eilėraščius, dar stipriau pajutau autoriaus ir jo vaikų ryšį. Čia yra įspūdingų originalių detalių ir įvykių, kurie tegalėjo atsirasti iš stebėjimų ir dviejų ar daugiau gyvų protų pokalbių. Man atrodo, kad “Klajojančio riterio nuotykių“ jūreivis tegalėjo užgimti tėvui vasaros dieną rodant vaikams įdomų plaukiojantį ar skrendantį virš vandens telkinio vabzdį ir jiems spėliojant, kokių nuotykių jis galėtų patirti. Netgi labiau už keistus ir nuostabius vaizdus mano vaizduotę uždega šis magiškas dalijimasis mintimis, kai vienoje galvoje kilusi mintis įsišaknija kitoje ir gimsta naujas veikėjas ar istorija.

Kai kurie kiti eilėraščiai ir pasakojimai persunkti asmeniškesnės, liūdnesnės nuotaikos, įsivaizduoju, kad jie buvo sukurti profesoriaus darbo kambaryje, laisvalaikiu tarp paskaitų ir konsultacijų, nuobodulio ar poilsio akimirkomis, kaip kad perrašinėtojų haiku pavidalo eilės perrašinėjamų rankraščių paraštėse. Kad ir kokia būtų jų pradžia, aš gerai suprantu autorių ir dėl šių mažiau žinomų darbų lengvumo ir išmonės vertinu jo pasakotojo talentą dar labiau.

Manau, kad dabar mums reikia gerų pasakotojų, lygiai taip pat kaip tais laikais, kai žodinė tradicija buvo vienintelis istorijų perdavimo būdas, ir kad jų pasakojimas ir klausymas vaidina gyvybiškai svarbų vaidmenį vystantis smegenims. Istorijų, kurių apsupti mes augame, kokybė labai svarbi gerai mūsų savijautai, lygiai taip pat kaip aplinka ir maistas. Gražiausias šio dalijimosi istorijomis aspektas, — o “Nepaprastosios Karalystės pasakose“ mes turime patį puikiausią pavyzdį, — tai, kad bendraudami pasakotojas ir jo klausytojas kartu leidžiasi į kelią, kuris gali nuvesti į pačias netikėčiausias ir stebuklingiausias vietas.

ALANAS LEE

Table of Contents

Leidėjo informacija

Anotacija

Pristatymas

ĮŽANGA

MAKALIUKAS KLAJŪNAS

HAMO ŪKININKAS GILIS

PRATARMĖ

HAMO ŪKININKAS GILIS

UŽBAIGA

TOMO BOMBADILO NUOTYKIAI

PRATARMĖ

TOMO BOMBADILO NUOTYKIAI

BOMBADILAS PLAUKIA VALTELE

PRINCESĖ AŠAI

APIE TAI, KAIP MĖNULĖNAS UŽSISĖDĖJO

APIE TAI, KAIP MĖNULĖNAS PER ANKSTI ATĖJO

AKMENINIS TROLIS

ŽIOPLIUKAS PERIS

MAUMAI

DRAMBILAS

FASTITOKALONAS

KATINAS

NUOTAKA, VIRTUSI ŠEŠĖLIU

LOBYNAS

JŪROS VARPAS

PASKUTINIS LAIVAS

DIDŽIOJO VUTONO KALVIS

KNIBLIAUS PIEŠTAS LAPAS

PRIEDAI

APIE PASAKAS

PASAKA

KILMĖ

VAIKAI

IŠMONĖ

ATGAIVA, IŠSIVADAVIMAS, PAGUODA

EPILOGAS

PASTABOS

PABAIGOS ŽODIS