J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

Šiuo klausimu pasakiau daugiau nei pakankamai. Jau turėtų būti suprantama, kad, mano nuomone, pasakos neturėtų būti kaip nors ypač sietinos su vaikais. Jos su jais susijusios, pirma — natūraliai, nes vaikai yra žmonės, o žmonės mėgsta pasakas (nors ir ne visi); antra — atsitiktinai, nes pasakos yra didelė literatūros senienų dalis, kurią šiuolaikinė Europa sugrūdo į sandėliukus; ir trečia — visiškai nėr tinkamai, dėl klaidingų įsitikinimų apie vaikus, kurie tuo stipresni, kuo prasčiau suaugusieji juos pažįsta.

Tiesa ir tai, kad sentimentų vaikystei amžius davė mums keletą tikrai gerų pasakų ar panašių į pasakas knygų (kurias, beje, ypač pamėgo suaugusieji), bet užaugino ir tikrai bjaurų atžalyną istorijų, parašytų arba pritaikytų vaikų poreikiams, kaip juos įsivaizduoja suaugusieji. Senos istorijos, užuot išsaugotos, yra supaprastintos ir iškarpytos, mėgdžiojimai dažnai nevykę, tiesiog pigvigerija be jokios intrigos, arba pernelyg globėjiški, arba (visų blogiausia) slapčia kikenama, viena akimi vis nužvelgiant kitus suaugusiuosius. Nekaltinsiu tuo Andrew Lango, bet jis, be jokios abejonės, šypsojosi sau į ūsą ir pernelyg dažnai pro vaikų galvas žvilgčiojo į kitus protingus žmones — o tai padarė didžiulę žalą “Pantuflios kronikoms“.

Dasentas taikliai ir energingai atsikirto droviems savo išverstų norvegų pasakų kritikams. Tačiau padarė stebėtiną kvailystę uždrausdamas vaikams skaityti paskutines dvi savo rinkinio pasakas. Rodos, neįtikėtina, kad pasakų tyrinėtojas nieko geriau nesugalvojo. Bet nereikėtų nei atsikirtinėti į kritiką, nei drausti, jei vaikai būtų laikomi tikrais knygos skaitytojais.

Neneigiu, kad yra tiesos Andrew Lango žodžiuose (kad ir kaip sentimentaliai jie skambėtų): “Tas, kuris nori įeiti į Pasakų karalystę, privalo turėti mažo vaiko širdį/’ Šis lobis būtinas norint patekti ir į mažesnes, ir į daug didesnes karalystes už Pasakų šalį. Tačiau nuolankumas ir nekaltumas — juk būtent tai šiame kontekste reiškia “vaiko širdis“ — visai nereiškia nei nekritiško tikėjimo, nei nekritiško priėmimo. Chestertonas kartą minėjo, kad vaikai, su kuriais jis skaitė Maeterlinco [* Maurice Polydore Marie Berbard Count Maeterlinc (1862-1949) -

Belgijos rašytojas, dramaturgas, eseistas (vert. past.)]“Žydrąją paukštę“, buvo nepatenkinti, “nes pabaigoje nenubausti blogieji, o herojui su heroje nepaaiškėjo, kad šuo buvo ištikimas, o katė — ne“. “Nes vaikai, — sako jis, — yra nekalti ir siekia teisingumo; o mes esame sugadinti ir labiau vertiname gailestingumą.“

Andrew Langas šiuo klausimu susipainiojo. Jam sunkoka buvo paaiškinti vieną vietą savo paties pasakoje, kur Princas Rikardas nužudo Geltonbarzdį Nykštuką. “Negaliu pakęsti žiaurumo, — aiškina jis, — ...bet tai buvo garbinga kova, ir nykštukas, tesiilsi jis ramybėje, žuvo atlikdamas pareigą.“ Tačiau nepaaiškina, kodėl “garbinga kova“ ne tokia žiauri kaip “teisingas teismas“ ir kodėl nykštuko perdūrimas kardu ne toks žiaurus kaip blogų karalių ir piktų pamočių egzekucijos, kurių Langas išsižada: nusikaltėlius, kaip pats giriasi, jis siunčia į erdvius pensionus. Tai gailestingumas, kuris nesuka sau galvos dėl teisingumo. Tokie pasiteisinimai skirti ne vaikams, o jų tėvams ir sargams, kuriems Langas rekomenduoja savo “Princą Prigijų“ ir “Princą Rikardą“ kaip medžiagą, tinkamą jų tikslams [* Iš „Alyvinės pasakų knygos" įžangos (aut. past.)]. Tai tėvai ir sargai nusprendė, kad pasakos tinka vien vaikams. Ir tai tik menkas pavyzdys to, kuo baigiasi vertybių klastojimas.

Jei vartosime žodį “vaikas“ gerąja prasme (nes yra ir blogoji), neturime leistis užvaldomi noro vartoti žodžius “suaugęs“ ar “didelis“ blogąja prasme (nes yra ir geroji). Augti visai nereiškia tapti vis blogesniam, nors šitai dažnai vyksta kartu. Vaikai turi užaugti, o ne tapti piteriais penais. Ir ne tam, kad prarastų nuostabą ir nekaltumą, bet kad tęstų paskirtą kelionę — tą kelionę, kurioje viltingai keliauti nėra svarbiau už atvykti, nors, jei norime atvykti, turime keliauti viltingai. Bet viena iš pasakos pamokų (jei taip galima pasakyti apie kūrinius, kurie nesiekia mokyti) yra ta, kad žaliai, nerangiai ir savanaudei jaunystei pavojai, sielvartas ir mirties šešėlis gali suteikti vertės, o kartais ir išminties.

Neskirstykim žmonijos į elojus ir morlokus — nuostabūs vaikai, “elfai“, kaip juos kai kas labai kvailai vadino aštuonioliktame šimtmetyje, su savo pasakomis (rūpestingai iškarpytomis) ir tamsūs morlokai su savo mechanizmais. Jeigu išvis verta skaityti pasakas, tai jos turi būti rašomos suaugusiesiems ir skaitomos suaugusiųjų. Jie įžvelgs jose daugiau nei vaikai ir daugiau iš jų gaus. Tada kaip pagrindinio meno šaka turėtų būti vaikams pritaikytos ir tinkamos pasakos, kurias jie galėtų suprasti, kaip turėtų būti ir jiems tinkamų įvadų į poezijos, istorijos, mokslų pasaulius. Tačiau jiems dar labiau praverstų pasiskaityti knygų, o ypač nesuprantamų pasakų, bet ne slegiančių. Knygos, kaip ir drabužiai, turėtų leisti augti, vaikiškos knygos mažų mažiausiai turėtų netrukdyti.

Na ir puiku. Jei suaugusieji skaito pasakas kaip vieną literatūros šaką — nei žaisdami, kad yra vaikai, nei apsimesdami, kad ieško knygų savo vaikams, nei vaidindami berniūkščius, kurie niekad nesuauga, — tai kokie tada pasakų tikslai ir vertybės? Mano nuomone, tai paskutinis ir svarbiausias klausimas. Jau užsiminiau apie jį aptardamas kitus dalykus. Pirma: meistriškai parašytos pasakos vertė yra tokia pat kaip ir kiekvieno kito literatūros kūrinio. Tačiau pasakos, be viso to, ypač pasižymi šiais bruožais — Išmone, Atgaiva, Išsivadavimu, Paguoda, — visu tuo, ko vyresniems žmonėms reikia labiau negu vaikams. O šiais laikais dažniausiai manoma, kad jų nereikia niekam. Trumpai apžvelgsiu juos visus ir pradėsiu nuo išmonės.

IŠMONĖ

Žmogaus protas gali sukurti mintyse vaizdus, kurių šiuo metu nemato. Galia įsivaizduoti yra (ar buvo) vadinama vaizduote. Bet pastaruoju metu nenormali, techninė kalba vaizduotę iškelia aukščiau už paprasčiausią vaizdų kūrimą, kuris priskiriamas prie įnorių (Faną/) (o tai yra nuvertintas ir pažemintas senesnis žodis fantazija, fantasy), taip bandoma apriboti vaizduotę iki “galios suteikti nerealiems kūriniams vidinę tikrovės damą“ ir, sakyčiau, netgi ja piktnaudžiauja.

Nors ir netikiu, kad taip suklaidintas žmogus galėtų susidaryti nuomonę apie šį pavojingą klausimą, drįstu manyti, kad skirtumas filologiškai nepagrįstas, o analizė netiksli. Proto galia kurti vaizdus yra viena, tiksliau, tai vienas protinės veiklos aspektas, kurį derėtų vadinti vaizduote. Vaizdo suvokimas, jo reikšmės supratimas ir valdymas, be kurių neįmanoma sėkminga išraiška, gali skirtis jėga ir gyvumu, bet tai jau skirtingi to paties dalyko laipsniai, o ne rūšiniai skirtumai. Pasiekta išraiška, kuri suteikia (ar rodosi, kad suteikia) “vidinę tikrovės damą“ [* T. y. kuri reikalauja antrinio tikėjimo ar jį sukelia (aut. past.)], yra kitas dalykas ar aspektas, kuriam reikia ir kito pavadinimo: menas, veiksmingas vaizduotės ir galutinio rezultato ryšys, antrinis kūrimas. Dabar mano tikslui reikėtų žodžio, kuriame tilptų abi prasmės — ir menas, kaip antrinis kūrimas, ir išraiškos keistumas bei nuostaba, kurie kyla iš vaizdo: tai esminė pasakų ypatybė. Taigi aš įžūliai pasisavinsiu Kliunkio Pliumpio galias ir pavadinsiu visa tai vienu vardu — išmone: ta prasme, kuri jungia senesnį ir aukštesnį šio žodžio, kaip vaizduotės atitikmens, vartojimą, kai “netikras“ (t.y. nepanašus į pirminio pasaulio tikrovę) reiškia laisvę, nepavaldžią stebimų faktų viešpatavimui, trumpai tariant — pasakiškumą. Todėl aš ne tik pripažįstu, bet ir labai džiaugiuosi etimologinėmis ir semantinėmis žodžių “išmonė“ (fantasy ) ir “pasakiškas“ (fantastic ) sąsajomis: pasakiški yra vaizdai daiktų, kurių ne tik nėra priešais mus, bet kurių iš viso nėra mūsų pirminiame pasaulyje, bent jau dauguma žmonių netiki jų egzistavimu. Bet net ir tai pripažindamas aš nepritariu paniekai, su kuria apie tai kalbama. Šių vaizdų nebuvimas pirminiame pasaulyje (jei tik tai įmanoma) yra ne trūkumas, o pranašumas. Manau, kad išmonė (šia prasme) yra ne žemesnė, o aukštesnė meno forma, išties pati gryniausia jo forma ir todėl (kai jos pasiekiama) pati galingiausia.