J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

O dabar dar minutėlei grįžkime prie “sriubos“, kurią minėjau pirma. Kalbant apie pasakojimų, o ypač apie pasakų, istoriją galima tarti, kad sriubos puodas, Pasakojimų Katilas, nuolat virė ir į jį būdavo metami vis nauji gabaliukai, ir skanūs, ir nelabai. Štai todėl, jei paimtume atsitiktinį pavyzdį, visiškai nieko neįrodo tai, kad pasaka “Žąsiaganė karalienė“ (brolių Grimmų “Die Gansemagd“) buvo papasakota Berthos Broadfoot, Karolio Didžiojo [* Charlemagne (742-814) - Frankų valstybės karalius ir imperatorius (vert. past.)]motinos, nei kad pasakojimas (tryliktame šimtmetyje) nusileido nuo Olimpo ar Asgardo kaip legendinis senovės karalius, pats tapęs pasaka; nei kad pakilo į jį. Pati istorija plačiai paplitusi ir nesusijusi nei su Karolio Didžiojo motina, nei su jokiu kitu istoriniu asmeniu. Vien iš šio fakto mes, aišku, negalime spręsti, kad tai ne Karolio Didžiojo motinos istorija, nors remiantis šiais netvirtais įrodymais dažniausiai ir padaroma tokia išvada. Nuomonę, kad šioji istorija nėra Berthos Broadfoot, derėtų paremti kuo kitu — pasakojimo bruožais, kuriuos filosofuojantis kritikas pavadintų neįmanomais realiame gyvenime, taigi jis nepatikėtų pasaka netgi tada, jeigu jos nerastų jokiame kitame šaltinyje; arba egzistuojančiu konkrečiu įrodymu, kad tikrasis Berthos gyvenimas buvo visai kitoks, taigi jis galėtų netikėti pasaka net tada, jeigu ši būtų visiškai įmanoma realiame gyvenime. Manau, niekas neabejotų istorija apie tai, kaip Kenterberio arkivyskupas paslydo ant banano žievelės, vien todėl, kad panašų jo nuotykį pasakoja daugybė žmonių, o ypač garbingi pagyvenę džentelmenai. Galima būtų netikėti šia istorija, jei paaiškėtų, kad angelas (ar netgi fėja) perspėjo arkivyskupą, kad jis paslys, jeigu penktadienį mūvės getrais. Dar galima būtų netikėti, jei būtų nustatyta, kad visa tai įvyko laikotarpiu, tarkim, nuo 1940 iki 1945 metų. Taigi apie tai užteks. Šis klausimas akivaizdus ir ne kartą aptartas anksčiau (nors ir kiek neatitinka mano dabartinio tikslo), bet pasakų kilmės tyrinėtojai jo nepaiso.

Tačiau ką galima būtų pasakyti apie banano žievę? Kai ją atmeta istorikai, mūsų reikalai čia tik prasideda. Atmesta banano žievė yra daug naudingesnė. Istorikas pasakytų, kad pasakojimas apie banano žievę “buvo priskirtas arkivyskupui“, kaip sako, kad “Marchen (pasaka) apie žąsiaganę buvo priskirta Berthai“. Tai gana saugus metodas vadinamajai “istorijai“. Bet ar jis tikrai gerai nusako tai, kas vyksta ir vyko pasakojimų kūrimo istorijoje? Aš taip nemanau. Manau, teisingiau būtų tarti, kad arkivyskupas buvo priskirtas banano žievei ar kad Bertha virto Žąsiagane. O dar geriau: pasakyčiau, kad ir Karolio Didžiojo motina, ir arkivyskupas pateko į Katilą ir suvirė Sriuboje. Jie tebuvo prie lobyno pridėtos monetos. Tai didelė garbė, nes toje sriuboje virė daug senesnių, galingesnių, gražesnių, komiškesnių ar baisesnių dalykų negu juodu, jei laikysime juos vien tik istorinėmis figūromis.

Rodos, visiškai aišku, kad Artūras, kažkada buvęs istorinis asmuo (ir galbūt netgi nelabai svarbus), taip pat pateko į Katilą. Čia jis virė gana ilgai, kartu su daugybe kitų senesnių asmenų, Pasakų šalies ar mitologinių būtybių bei įvykių ir netgi keletu kitų priklydusių istorijos kauliukų (tokių kaip Alfredo [* Alfredas Didysis (apie 849-899) - Vesekso, pietinės anglosaksų karalystės, karalius (vert past.)]gynimasis nuo danų), kol pagaliau tapo Pasakų šalies karaliumi. Panašiai nutiko ir šiaurės “Artūro“ dvaro, Danijos Skydo riteriams, senosios anglų tradicijos Skildingams. Karalius Hrotgaras [* VI a. pradžios legendinis danų karalius (vert past)]ir jo šeima paliko istorijoje nemažai didžių žymių, daug daugiau nei karalius Artūras, bet netgi senuosiuose (Anglijos) pasakojimuose jie abu siejami su daugybe pasakiškų veikėjų bei įvykių — ir jie pavirė Katile. Tačiau dabar norėčiau pakalbėti apie seniausius rašytinius pasakojimus, susijusius su Pasakų šalimi (ar jos pasieniais), nors jie menkai žinomi Anglijoje, bet ne ketindamas aptarti lokių užauginto vaiko virtimą kunigaikščiu Beovulfu ar žmogėdros slibino Grendėlio atsiradimą karališkose Hrotgaro menėse. Norėčiau nurodyti bendrą šioms tradicijoms dalyką — nepaprastai įtaigų pavyzdį to, kaip “pasakiškas elementas“ susiejamas su dievais, karaliais ir bevardžiais žmonėmis, paaiškinantį (tikiuosi), kad šis elementas nei kyla, nei leidžiasi, o tiesiog yra Pasakojimų Katile, laukdamas didžių mito ar istorijos herojų ir netgi bevardžių vyrų bei moterų, laukdamas, kol jie pateks į verdantį troškinį, vienas po kito ar visi kartu be jokių svarstymų, nepaisant padėties nei pirmumo teisės.

Didysis karaliaus Hrotgaro priešas buvo Froda, Heathobardų karalius. Tačiau mus pasiekė keistos istorijos apie Hrotgaro dukrą Frėjavarą aidai — visai nebūdingos šiaurės herojinėms legendoms istorijos: šeimos priešo Frodos sūnus Ingildas įsimylėjo ją ir vedė savo pražūčiai. Betgi tai labai įdomu ir reikšminga. Šios senovinės nesantaikos paribyje dūluoja dievas, kurį norvegai vadino Frėju (Viešpačiu) arba Yngvi-frėjum, o anglai jį vadino Ingu: tai senovės norvegų mitologijos (ir religijos) vaisingumo ir javų dievas. Karališkųjų dinastijų priešiškumas čia susietas su šventomis religijos kulto vietomis. Pačios Frėjavaros vardas reiškia “Viešpaties (arba Frėjo) apsauga“. O viena iš pagrindinių vėlesnių legendų apie Frėją (senovės islandų kalba) pasakoja, kad jis iš tolo įsimylėjo dievų priešų moterį, milžino Guimio dukterį Gerdą, ir ją vedė. Ar tai rodo, kad Ingeldas su Frėjavara arba jų meilė tėra mitas? Nemanau. Istorija dažnai primena mitą, nes ir vienas, ir kitas yra nulipdyti iš tos pačios medžiagos. Jei išties niekad nebuvo nei Ingeldo, nei Frėjavaros, ar bent jau juodu niekada nemylėjo vienas kito, tuomet šiai pasakai pradžią davė bevardžiai vyras ir moteris, į kurių pasaką jie pateko. Juos įmetė į Katilą, kur tiek daug stiprių dalykų per amžius virė virš ugnies, tarp jų ir meilė iš pirmo žvilgsnio. Taip pat ir dievų. Jei nebūtų buvę jaunuolio, kuris atsitiktinai sutiko mergelę ir ją įsimylėjo, o tarp jo ir jos meilės stojo senoji šeimų nesantaika, tuomet dievas Frėjas niekuomet nebūtų pamatęs milžino dukters Gerdos nuo aukštojo Odino sosto. Tačiau jei prakalbom apie Katilą, neturėtume pamiršti ir virėjų. Katile plūduriuoja daugybė dalykų, bet Virėjai nesemia samčiu visai jau aklai. Svarbu, ką jie renkasi. Dievai yra dievai, bet kadaise kažkas nusprendė, kokios istorijos apie juos bus pasakojamos. Taigi turėtume savo noru sutikti, kad meilės istorija greičiausiai nutiko istoriniam princui, išties dar greičiau ji nutiko istorinėje šeimoje, puoselėjančioje auksinio Frėjo ir Vaniro, o ne gotų Odino, Burtininko, Varnų Rijiko, Žuvusiųjų Viešpaties, tradicijas. Nieko nuostabaus, kad angliškas žodis spell reiškia ir pasakojamą istoriją, ir burtų galią gyviesiems.

Tačiau kai jau būsime padarę viską, ką gali padaryti tyrėjas, — surinkę ir sulyginę įvairių šalių pasakas, kai daugybę paprastai pasakose randamų elementų (kaip antai pamotės, užburti lokiai ir jaučiai, raganos žmogėdros, uždrausti vardai ir panašiai) paaiškinsime pavadinę kadaise kasdien praktikuotų senovės papročių liekanomis, arba tikėjimu, kuris kažkada ir buvo tikėjimas, o ne įgeidis, — vis dėlto dar liks šis tas, ką pernelyg dažnai pamirštame: tai tų senovės nuotrupų pasakojimų klausytojui dabar sukeliamas efektas.

Dabar šios detalės jau senos, o senovė savaime traukia. “Kadagio“ (“Von dem Machandelboom“) grožis ir siaubas, rafinuota tragiška pradžia, šlykštus žmogienos troškinys, siaubingi kaulai, žvalus ir kerštingas paukštelis, purptelintis iš rūko, gaubiančio kadagį, lydi mane nuo vaikystės; bet pagrindinis atmintyje išlikęs įspūdis nėra nei grožis, nei siaubas, o nuotolis ir laiko gelmė, neišmatuojama netgi tive tusens Johr [* Dviem tūkstančiais metų (vert. past.)] . Jei nebūtų nei troškinio, nei kaulų — o dabar vaikai, skaitydami adaptuotas Grimmų pasakų versijas, negauna nė vieno, — šis jausmas būtų prarastas. Nemanau, kad man pakenkė pasakos fonas, kad ir iš kokių tamsių praeities prietarų ir papročių jis būtų kilęs. Tokios istorijos dabar sukelia mito ar visumos (nebeištiriamos) įspūdį, ir šis įspūdis nebeturi nieko bendra su lyginamosios tautosakos atradimais, kurie šio įspūdžio negali nei paaiškinti, nei sudarkyti; jis atveria duris į kitus laikus ir jei mes pro jas įeisime, kad ir vieną akimirką, atsidursime toli nuo dabarties, galbūt netgi visiškai greta Laiko.